Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Kaip norite, — nesijaudina Paula.

Pamačius ant stalo dedamą apkepą, Beno dailios, pavyzdingai sudėtos lūpytės sielvartingai išsiviepia. Jis kūkčiodamas žagsi, nespėdamas nė atsikvėpti. Aplink sėdinčios prancūzų šeimos su pavyzdingais enfants, aprengtais tamsiai mėlynais ar pilkais lininiais drabužėliais, tiesiai sėdinčiais prie stalo ir valgančiais haricots verts 35 , atsigręžia pasižiūrėti barbarų anglosaksų. Emilė po pirmojo kąsnio pareiškia nenorinti apkepo, nes jo skonis kaip kiaušinių. Ji norinti skrudintos vištienos. Paula nepradeda džiūgauti „ar aš jums nesakiau“. Ji apglėbia Beną tarsi sakydama „na, nieko tokio“ ir ima jį maitinti skrudintomis bulvytėmis iš savo lėkštės.

(Kartais, kai būnu su Paula ir vaikais, pasijuntu kaip mokyklos laikais, kai trys iš mūsų keturių mergaičių grupelės staiga artimai susidraugavo. Kaip galėjau nepastebėti? Aš, kuri einant namo visad susikibdavau už rankų su pasakiška visų numylėtine Džeraldina, blondine madinga šukuosena, su grandinėle ant kulkšnies ir krūtimis, staiga buvau išstumta į užribį ir turėjau įsikabinti už parankės Helgai, akiniuotai, aukštumo sulig Alpėmis austrei. Ketveriukėje likau, tačiau jau nebe jos branduolyje, ir pajutau, kad vis dažniau tapdavau kikenimų taikiniu.)

— Liaukis, Emile, būk gerutė.

Emilė plėšia cukraus pakelių galus ir pila cukrų ant stalo. Darome sandėrį: ji gali supilti cukraus kalną, nuo kurio slidinės jos raktų pakabuko Pelytė Minė, jeigu suvalgys savo apkepą ir tris šparaginių pupelių ankštis. Ne, penkias ankštis. Sutarta?

Norėčiau labiau atsipalaiduoti, tačiau dūzgimas galvoje reiškia, kad dar kažką pamiršau. Ką dar? Ką?

19.16: Ruošiantis miegoti, nuo patirtų įspūdžių kailyje nesitverianti Emilė nori dar kartą išgirsti Velykų istoriją. Negali jos pamiršti nuo praėjusios savaitės, kai suprato, kad kūdikėlis Jėzus, apie kurį giedojo per Kalėdas, užaugęs mirė ant kryžiaus. Tai vienas iš tų atvejų, kuomet imi norėti, kad galėtum mygtuko spustelėjimu išsikviesti Krikštamotę Fėją, ši mostelėtų Išminties lazdele ir viską paaiškintų.

— Kodėl Jėzų nužudė?

O, Dieve.

— Todėl... na, todėl, kad žmonėms nepatiko tai, ką jis kalbėjo, ir jie panoro jį nutildyti.

Matau, kaip Emilė stengiasi įsivaizduoti patį baisiausią nusikaltimą. Pagaliau klausia:

— Jie nenorėjo vieni su kitais dalytis?

— Tam tikra prasme taip, jie nenorėjo dalytis.

— Po to, kai Jėzus numirė, jam pasidarė geriau, ir jis iškeliavo į dangų.

— Teisingai.

— Kiek jam buvo metų, kai jį sukryžiavo?

— Nukryžiavo. Jam buvo trisdešimt treji.

— O kiek tau, mamyte, metų?

— Man trisdešimt penkeri, brangute.

— Kai kurie žmonės gali sulaukti šimto metų, tiesa, mamyte?

— Taip. Gali.

— Bet po to jie vis tiek numiršta?

— Taip.

(Ji tikisi, kad aš jai pažadėsiu nemirti. Žinau, kad to nori. Tačiau būtent to pažadėti negaliu.)

— Mirti yra liūdna, nes nebegalėsi susitikti su draugais.

— Taip, liūdna, Em, labai liūdna, tačiau visada liks žmonių, kurie tave myli...

— Danguje yra daug daug žmonių, ar ne? Daugybė, daugybė.

— Taip, mieloji.

Būdami sekmadienių miegaliai ir agnostikai, mudu su Ričardu nusprendėme, kad kai turėsime vaikų, nesistengsime jų guosti iliuzine pomirtinio gyvenimo garantija. Jokių angelų ar arkangelų, jokių Eliziejaus laukų, prisigrūdusių žmonių nemadingais batais, kurių negalėjau pakęsti kolegijoje. Apsisprendimas gyvavo gal kokias tris sekundes po tos akimirkos, kai mano dukra pirmą kartą ištarė žodį „mirti“. Kaip galėjau aš, neleidusi jai skaityti Roaldo Dalio pasakojimų dėl to, kad jie per žiaurūs, staiga atidaryti krosnies dureles ir žvelgiant į siaučiančias liepsnas leisti jai mąstyti apie išnykimą tų, kuriuos ji pažįsta ir myli.

— Ir Velykų Zuikis yra danguje?

— Ne, Velykų Zuikio danguje nėra. Jokiu būdu.

— Užtat Miegančioji gražuolė yra.

— Ne, Miegančioji gražuolė gyvena savo pily, ir rytoj mes eisime jos aplankyti.

Emilės klausimai mane dažnai sukrečia, bet dar baisiau darosi pagalvojus, kad aš galiu jai atsakyti kaip noriu. Galiu sakyti, kad Dievas yra arba kad Dievo nėra, galiu sakyti, kad „Oasis“ geresnė grupė už „Blur“, nors kai ji užaugs ir galės pirkti muzikos albumus, albumų nebebus, ir Madona atrodys tokia pat tolima, kaip ir Haidnas. Galiu jai pasakyti, kad aktorius Keris Grantas varžosi dėl Įžymiausio anglo titulo su Viljamu Šekspyru, galiu ją paraginti sirgti už kurią nors futbolo komandą arba įteigti, kad sportas — tikra nuobodybė, galiu pamokyti, kad neskubėtų prarasti nekaltybę arba iš anksto dalykiškai papasakoti apie kontraceptines priemones. Galiu patarti, kad kuo anksčiau pradėtų ketvirtadalį metinių pajamų pervedinėti į indeksuojamos pensijos fondą, arba pasakyti, kad svarbiausia gyvenime yra meilė. Galiu šnekėti absoliučiai bet ką, ir laisvė kelia man nuostabą bei išgąstį.

Beveik prieš šešerius metus, išrašydami šį kūdikį iš ligoninės, gydytojai pamiršo pridėti Gyvenimo prasmės vadovą. Prisimenu, kaip Ričardas paėmęs už mažytės kūdikio kėdutės didžiulės rankenos iškėlė ją iš automobilio, atnešė ir nepaprastai atsargiai padėjo ant svetainės grindų. (Tomis dienomis dar bijojome, kad galime ją sužaloti, nesuprasdami, kad veikiau nutiks priešingai.) Mudu su Ričių žiūrėjome į savo dukrą, po to klausiamai pažvelgėm vienas į kitą ir pagalvojome: „Kas toliau?“

Norint vairuoti automobilį reikia gauti vairuotojo pažymėjimą, tačiau su kūdikiu susitvarkyti turėjome išmokti patys. Būti tėvais — tai statyti valtį, atsidūrus atviroje jūroje.

Iš ligoninės tegavome plonytę brošiūrą mėlynais plastiko viršeliais, kurios kiekviename puslapyje buvo karikatūros, vaizduojančios tėvus. Piešti tėvai atsargiai tikrino vandens temperatūrą, į vonelę nardindami kampuotas alkūnes, arba plaštakos viršumi matavo pieno karštumą. Dar buvo maitinimo grafikas, patarimai, kaip pereiti nuo pieno mišinukų prie kieto maisto, ir, jei gerai prisimenu, dažniausiai pasitaikančių išbėrimų sąrašas. Tačiau tikrai nebuvo nė žodžio apie tai, kaip paruošti vaiką supratimui, kad tu kada nors mirsi.

Žiūriu į Em veidelį, kartu ir spinduliuojantį, ir nustėrusį, ir mane persmelkia tas širdį geliantis jausmas, kurį kartais tenka patirti visoms motinoms, tas nepakeliamas sunkumas, sugėręs į save šimtų milijonų iki tavęs gyvenusių motinų slėptą skausmą, vaikams užduodant amžinuosius klausimus.

— Ar tu mirsi, mamyte?

— Kada nors mirsiu. Tačiau dar labai labai negreit.

— Kaip negreit?

— Kol tau dar reikės mamytės.

— Po kiek laiko tai bus?

— Ne anksčiau, nei tu pati tapsi mamyte. O dabar, Em, greitai užmerk akutes.

— Ma-ma?

— Mik, mano meile. Dabar jau miegok. Rytoj mūsų laukia tiek daug nuostabių dalykų.

Na, ar aš viską padariau teisingai? Ar taip jiems reikia pasakyti tokius dalykus? Ar taip?

Sekmadienis, 15.14: Su Emile važinėjamės „amerikietiškais kalneliais“ ir klykiame, širdims smunkant į kulnus. Užsimerkiu ir sąmonėje užfiksuoju nuotrauką atminimui: aš linksminuosi su savo nuostabiu vaiku, Emilės plaukai plaikstosi vėjyje, rankutė tvirtai įsikibus į manąją. Tačiau net ir čia negaliu nuo savęs pabėgti, net šis smagus pasivažinėjimas primena darbą. Akcijų rinkoje kainos kyla, kyla, o paskui tik dunkt — ir po mano krūtine prasiveria smegduobė.