Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Kirstė ir Saimonas Bingai, Ričardo draugai, architektai. Mūsų amžiaus, vaikų neturi, užtat turi nepaprasto grožio pilkšvai melsvą katiną, kuris kaip dūmas šliaužo tarp japoniško porceliano vazų jų aukštalubėje Klerkenvelo mansardoje. Kai mes pas juos svečiuojamės, be paliovos turiu šūkauti ant Beno, kuris repečkojasi jų laiptais be turėklų ir džiūgaudamas spokso žemyn į bedugnę. Tarp bevaikių šeimų ir mūsų, palinkusių po rūpesčių vaikais našta, egzistuoja neišsakyta įtampa. Kol dar nebuvo gimusi Emilė, mes su Kirste ir Saimonu kartą nuomavomės vilą netoli Sienos, tad mūsų vėstančius santykius retkarčiais sušildo tos saulėje praleistos savaitės prisiminimai. Dabar mudu su Ričių labiau linkę laiką leisti su žmonėmis, kurie turi vaikų. Nes jie mus supranta. Supranta staiga iškilusią būtinybę parūpinti picos ir servetėlių, paprastai tuo pačiu metu; pažįsta keistus kvapus ir netikėtus popiečio miegelius. Atlaiko tankais užgriūvančius kaprizus.

Kirstė su Saimonu visada džiaugiasi mus matydami, bet turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad jų atsisveikinimai išlydint mus perdėm emocingi; įsivaizduoju, kaip jie iš anksto džiaugiasi galimybe mumis nusikratyti ir ramiai išsitiesti ant nesnargliuotos sofos. Tačiau šiandien jie atėjo pas mus, kur kiekvienas baldas iš esmės yra didelė nosinė. Mūsų virtuvė, palyginti su įprasta išvaizda, tiesiog nepriekaištinga, bet matau, kaip Kirstė atlaidžiai šypsosi, žvelgdama į virtuvės vidury likusį vienintelį žaislą, ir pati nežinau dėl ko panūstu jai užtvoti.

Pietūs vyksta puikiai, aš beveik nesigėdydama priimu komplimentus dėl M & S apkepo — šiaip ar taip, man juk prireikė milžiniškų pastangų, kad jį gaučiau. Bingų siūlomų pokalbio temų ratas labai įvarus. Ar tikrai vertėjo vakare žmonėms atidaryti Didįjį Britų muziejaus kiemą? „Nepavykęs eksperimentas“, sako Saimonas, kuriam veidas ištįstų išgirdus, kad aš, tiesą sakant, visai pamiršau, kur yra Britų muziejus.

Paskui aptariame šiuolaikinio kino sąstingį. Kirstė su Saimonu matę kažkokį prancūzų filmą apie dvi merginas, kurios dirbo gamykloje, ir jis juos tiesiog pribloškęs. Pasirodo, Ričis taip pat jį matė. Kada jis surado laiko nueiti į kiną?

— Keitė kadaise irgi dirbo gamykloje, juk taip, brangute?

— Ak, kaip žavinga, — sako Saimonas.

— Nelabai, tiesą sakant. Gaminom plastikinius dangtelius aerozolių flakonėliams. Baisiai nuobodu, baisiai smirda ir uždarbis mažas.

Kiek nejaukią tylą nutraukia Kirstė:

— Na, o kaip tu, Keite? — guviai klausia ji. — Ar matei kokių gerų filmų?

— A, aš. Taip, man patiko „Tykojantis tigras“. — Kiek patylėjusi, priduriu: — Ir „Tykojantis drakonas“.

— „Pasislėpęs“, — sumurma Ričis.

— „Pasislėpęs tigras“, — pasitaisau. — Labiausiai patiko, eee, tie kiniški motyvai. Maikas Li puikus režisierius, ar ne?

— Angas Li... — sukužda Ričardas.

— O man patinka „Merė Popins“, — į pokalbį įsiterpia Emilė, te Dievas ją laimina, atbėgusi iš kito virtuvės galo pusnuogė, tik su žalio šilko Undinėlės uodega. — Džeinė ir Maiklas eina kartu su savo tėveliu į darbą banke. Jis netoli mamytės darbo, ten daug balandžių. — Ir Emilė vaikiškai atvirai, be jokios klausos, bet užtat garsiai, užtraukia: — „Palesink paukščius, du pensai už maišą, du pensai, du pensai, du pensai už maišą“. Ar tu lesini paukščius, mamyte?

Ne, aš samdau žmones, kad juos nudėtų.

— Taip, žinoma, brangioji.

— Ar galiu ateiti į tavo darbą?

— Tikrai ne.

Kirstė su Saimonu mandagiai nusijuokia. Kirstė iškrapšto tarp desertinės šakutės dantų įstrigusį oranžinio plastilino gabaliuką ir sako, kad jiems jau turbūt metas judėti.

Nepamiršti

Vengti susiėjimų, kuriems reikia švarių drabužių arba švarių baldų. Kelionei į Eurodisneilendą reikalingų daiktų sąrašas. Duona? Pienas. Laiptų kilimas. Paskambinti tėčiui. Paraiškos į Beno lopšelį forma. Paskambinti Džilei Kuper-Klark! Thorntons šokoladiniai ančiukai!

22 Kiek tai kainuoja?

Trečiadienis, 22.35: Debra skambina man į namus: labai keista, nes pastaruoju metu mudvi beveik nesikalbame, bendraujame tik elektroniniu paštu. Vos išgirdusi jos balsą suprantu, kad kažkas negerai. Klausiu, kaip reikalai. Ji giliai atsidūsta ir pratrūksta: ak, amžinai tas pats; Džimas per Velykas išvažiuoja tvarkyti kažkokių reikalų, jai teks vaikus vežti į Safolką pas tėvus, jos tėvui insultas, mama tvirtina, kad susitvarkys, bet iš tikrųjų nepajėgia, jie nenori Deb trukdyti, nes ji tokia užsiėmusi, o pati ji, žinoma, norėtų padėti, bet turi begales darbo, nes jos vis nesutinka priimti lygiateise partnere, o tas šunkara Pilbutas sako, kad „jos atsidavimas darbui jam kelia abejonių“, o ji tą partnerystę, Dievas mato, seniai užsitarnavo, ir dar Anka, kuri pas juos dirba nuo to laiko, kai Feliksui suėjo metukai, iš jos vagiliauja. Ar ji jau pasakojo apie vagiliavimą?

Ne, dar ne.

Taigi, jei atvirai, tai ji apie vagiliavimą žinojo jau nuo praeitos vasaros, bet neleido sau, nenorėjo apie tai galvoti. Iš pradžių dingdavo nedidelės pinigų sumos, kurias, kaip Debrai atrodė, ji pati namie kur nors nukišdavo, tad nebuvo kaip Anką pričiupti. Vėliau pradėjo dingti kiti daiktai: ausinukas, sidabriniai nuotraukų rėmeliai, dailus skaitmeninis fotoaparatas, kurį Džimas parsivežė iš Singapūro. Visa šeima juokaudavo, kad namuose apsigyveno ilgapirštis bildukas, ir kad Deb turėtų įdėti geresnes spynas, nes ką gali žinoti. O paskui prieš pat Kalėdas ji pasigedo savo odinio švarko, to gražiojo, minkštučio, Nicole Farhi, kuriam išleistus pinigus ir taip buvo sunku pateisinti; galėjo galvą dėti, kad niekur jo nepalikusi. Paskambino į visus restoranus, kuriuose buvo lankiusis, išvertė visą spintą. Niekur nėra. Karčiai pasijuokė Ankai, kad jai tikriausiai prasidėjo per ankstyva Alzheimerio liga, o ši paruošė jai puoduką arbatos su trim šaukšteliais cukraus — nenuostabu, kad visi slovakai bedančiai — ir lipšniai paguodė: „Jūs tik truputį pavargus, manau. Visai ne beprotė“.

Taigi Debra taip ir nebūtų nieko sužinojusi, jei vieną popietę, per pertrauką tarp susitikimų su klientais, nebūtų trumpam užbėgusi į namus. Krapštydamasi su raktais prie išorinių namo durų, ji grįžtelėjo atgal ir pamatė Anką, stumiančią vežimėlį su jame sėdinčia Rūbe: mergina vilkėjo tuo švarku. Debrai pakirto kojas, ji vos begalėjo pajudėti, bet suspėjo pasislėpti už šiukšlių dėžių, tad Anka jos nepastebėjo.

Vėliau, praėjusį šeštadienį, kai Ankos nebuvo namie, Deb tarsi plėšikas savo pačios namuose, įsilaužė į Ankos kambarį. Spintoje, tiesiai prieš akis, net nenukištas gilyn, kabojo tas švarkas ir pora geresnių Deb megztinių. Stalčiuje dar rado fotoaparatą ir senelės laikrodį, tą, kur vietoj minučių rodyklės įtaisyta sidabrinė žuvelė.

— Ir ką tu jai sakei?

— Nieko.

— Bet, Deb, privalai ką nors pasakyti.

— Anka pas mus jau ketveri metai. Tą dieną, kai gimė Rubė, ji Feliksą nuvežė į ligoninę. Ji — mūsų šeimos narė.

— Šeimos nariai paprastai neapkraustinėja vieni kitų ir nevaizduoja užuojautos.

Mane stebina apatiškas draugės balsas: jame nebegirdėti nė šešėlio ryžto.

— Galvojau apie tai, Keite. Feliksas ir taip prisinervina, kai manęs amžinai nėra. Jo egzema taip sustiprėja... Be to, jis myli Anką, tikrai myli.

— Liaukis, ji — vagilė, o tu jos šeimininkė. Darbe juk nė minutės su tuo nesitaikstytum.

— Vagystes aš galiu ištverti, Keite. Neištverčiau, jei vaikai jaustųsi nelaimingi. Tiek to, užteks apie mane. Kaip tu laikaisi?