Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Bansas tikras šlykštynė. Jo tinklapis tikriausiai vadinasi Smaukytojų Kampelis.

Tikiuosi, vyksi į NJ susitikti su savo Kūju, jis turėtų būti įspūdingas.

Kandida, arba Pienligė.

XXX

13.11: Pietūs su Robinu Kuperiu-Klarku ir nauju klientu Džeremiu Brauningu „Tartiufo“ restorane. Restorane, įsikūrusiame penthauze su vaizdu į Karališkąją biržą, tvyro tyla, kuri viešpatauja tik vienuolynuose ir aplink labai didelius pinigus. Tikriausiai šitokia tyla ir vadinama auksine. Žemi krėslai tarsi išskaptuoti iš iriso spalvos odos, o padavėjai slyste slysta grindimis. Valgiaraštis iš mano nemėgstamųjų: įvairios mėsos vyrams ir jokių nuolaidų moterų skoniui. Kai mūsų padavėjo paklausiu, ar būtų man kokių salotų, jis atsako „Mazs oui, Madame“ ir pasiūlo kažką su gesiers.

Abejodama linkteliu, Robinas kosteli ir paaiškina:

— Atrodo, tai kepti gurkliai.

Kaip galima praryti gurklį?

Sakau, kad norėčiau salotų, tik gurklius tegu pasilieka sau. Robino lūpose švysteli vos juntama Aleko Gineso šypsena, tačiau padavėjui nejuokinga. Šioje vietoje visi valgo kruviną mėsą.

Kol Robinas studijuoja vynų sąrašą, Džeremis manęs klausia:

— Ar Vusterio Redžiai jums giminės?

Mūsų klientui turbūt jau per penkiasdešimt, tačiau jis geros formos, ir pats tai žino: veidas ir kaklas spindi bronziniu slidininko įdegiu, masyvūs ištreniruoti pečiai, visas tiesiog klesti.

— Ne, nemanyčiau. Aš gimiau truputį toliau į šiaurę.

— Prie Škotijos.

— Ne, arčiau Derbišyro ir Jorkšyro. Mes dažnai kraustydavomės.

— A, aišku.

Nustatęs, kad su manim neverta užmegzti pažinties ir kad aš neturiu pažįstamų, su kuriais būtų verta užmegzti pažintį, naujasis klientas gali ramiai nebekreipti į mane dėmesio. Per pastaruosius dešimt metų mano šalis tapo beklase visuomene, tačiau žmonės, kurie ją valdo, to dar nesuvokia. Tokiems žmonėms kaip Džeremis, Anglija vis dar baigiasi ties Haid Parku; tiesa, dar yra Škotija, kur rugpjūty jie vyksta ko nors šaudyti. Šiaurė, platus kraštas tarp Pietvakarių Londono ir Edinburgo, kurį geriausia perskirsti lėktuvu ar pravažiuoti naktį greitojo traukinio miegamajame vagone, jiems yra svetima šalis. Tai kas, kad Džeremio Brauningo proseneliai užkariavo Indiją, bet jų nebūtum privertęs nukeliauti į kokį nors Viganą.

Robinas niekada su manim nepasielgtų taip, kaip Džeremis, bet juk Robinas dvidešimt metų gyvena su Džile, kuri iš prigimties žino, kad visi snobai verti pajuokos, o moterys, kad ir ką sakytum, dirba rimtai. Stebėdama viršininką tokiose situacijose, patiriu tikrą pasitenkinimą. Jis su visais moka maloniai apsieiti, mėgsta bendrauti, o greita orientacija pranoksta bet kurį klientą, tačiau sugeba jiems įteigti, kad tai jie vadovauja laimėtojų komandai. Matydamas, kad Brauningo iniciatyva buvau pašalinta iš žaidimo, Robinas atsargiai, bet tvirtai stengiasi mane grąžinti į dalykinį pokalbį:

— Taigi Keitė bus vyriausia jūsų fondo valdytoja. Su ja galėsite konsultuotis dėl akcijų paketo sudėties ir viso kito. Ji net sugeba paaiškinti, kaip veikia paslaptingasis Federalinių išteklių bankas.

O po keleto minučių, kai svečias prisikemša burną kepto karvelio, Robinas priduria:

— Tiesą sakant, Džeremi, Keitės valdomi fondai per pastarąjį pusmetį mums atnešė daugiausia pelno, nors metas buvo nelengvas, tiesa, Keite?

Už tai aš jį ir myliu, tačiau jis veltui stengiasi. Yra vyrų, kurie visada labiau linkę reikalus tvarkyti su vyrais, — nesvarbu, su kokiais, svarbu, kad ne su moterimis. Džeremis Brauningas vienas iš jų. Matau, kaip jis stengiasi mane suprasti: aš ne jo žmona, tikrai ne jo motina, nėjau į mokyklą su jo seseria ir galiu galvą dėti, kad neisiu su juo į lovą. Tai ką, tikriausiai klausia jis savęs, kramtydamas karvelį, ką ši merga čia veikia? Kam ji reikalinga?

Stebiu tai jau daugiau kaip dešimt metų ir vis tiek negalėčiau pasakyti, kad suprantu. Nežinomybės baimė? Juk kai Džeremiui sukako septyneri, jį atidavė į berniukų mokyklą, po to jis mokėsi vienoje iš paskutiniųjų vyriškų kolegijų, jo žmona Anabelė sėdi namie su įpėdiniais, todėl jis slapta galvoja, kad bet kokia naujovė — tikras prigimtinės tvarkos pažeidimas.

— Atsiprašau, gal galėčiau atgauti savo vyną?

Pajuntu, kaip Džeremis tapšnoja man per alkūnę. Susigriebiu vis stumčiojanti savo kaimyno taurę į stalo vidurį, kad jos kas neužkliudytų: įprotis, likęs nuo valgymo su Emile ir Benu laikų.

— Oi, labai atsiprašau. Kai turi vaikų, tai vis atrodo, kad žmonės tuoj ką nors apvers.

— O, jūs turite vaikų, — sako jis.

— Taip, tiesą pasakius, du.

— Tikiuosi, daugiau neplanuojate.

Ore aiškiai juntama nuotaika: jis mano, kad mano vaisingumas — jo valdų dalis, kad jis man moka už tai, kad priklausyčiau tik jam, o ne auginčiau varžovo jauniklius. Man knieti atsikirsti ir po stalu jam taip stipriai įspirti, kad pats nebegalėtų turėti vaikų. Tačiau frazė „sudaužyti kiaušiai“ kliento ataskaitoje nekaip atrodytų.

— Žinoma, — pratariu atsikrenkštusi, kai nuryju kąsnį, — jūs, Džeremi, man būsite pirmoje vietoje.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Atsakydamas į Jūsų pranešimą apie skolinimosi limitus, pridedu keletą minčių apie SKOLAS. Deja, mintys ne mano, nors jos labai tiksliai išreiškia tai, ką jaučiu savo fondo valdytojai.

Ne dovaną prašau priimti —

Skolon pasiūlyti ne ką galiu;

Ketinimo tik mano nepaminkit,

Ne tiek jau daug dosnumo tarp žmonių.

Mirtingas pasiskolinti tegali

Kiek kito žemės svečio išgali ranka

Ir taip ilgai dar tęsis, visą kelią,

Tačiau spėliot netenka — bus jo pabaiga.

Mirtis ir laikas nepagaili nieko

Bet meilę nugalėt ar jie pajėgs?

Gal ir ilgiau juodoj bedugnėj žvaigždės šviečia,

Tačiau ir tai, kas buvo — neišblės.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ačiū už Jūsų mintis apie SKOLĄ. Kaip Jūsų fondo valdytoja, norėčiau atkreipti dėmesį, kad investicijos gali ir augti, ir kristi. Aktyvumas rinkoje šiuo metu gerokai sumažėjęs, bet greit būsiu JAV ir gal surasiu laiko aptarti rizikos laipsnių didinimą.

Kxxxxx

3.44 ryto: Palikusi miegančius vaikus vienus, trumpam išlėkiau į darbą. Turiu kai ką atlikti. Ilgai netruksiu. Dvidešimt minučių, daugiausia — keturiasdešimt. Jie net nepastebės, kad buvau išėjusi.

Kontoroje tylu, tik girdėti kaip prietemoje dūsauja ir vieni nuo kitų persijunginėja kompiuteriai bei kita orgtechnika. Niekieno netrukdoma, dirbu labai našiai; skaičių mirgalynės paklūsta mano rankoms ir kaip skruzdžių armija rikiuojasi į būrius. Į rinkmeną įvedu fondų tvarkymo ketvirčio ataskaitą, išjungiu monitorių ir smunku iš pastato. Lauke virš Sičio brėkšta rytas tarsi po branduolinio puolimo — šiltas vėjo gūsis, sūkuriuojančios šiukšlės, prikaistuvio spalvos dangus. Tolumoje pastebiu miglotą geltoną taksi švieselę. Jai artėjant, moju, kad sustotų. Nesustoja. Kitas taksi pralekia pro šalį, šaltas ir bejausmis kaip katafalkas. Puolu į paniką. Artėja trečias taksi. Žengiu ant gatvės, norėdama priversti jį sustoti. Vairuotojas staiga pasuka į šalį, ir pro lango stiklą pamatau didelį kaip grybas raupsuotą jo veidą:

— Tu, kvėš-š-š-š-a karve, — nusispjauna jis, — negali, po velnių, žiūrėti, kur rioglinies?

Sėdžiu ant šaligatvio krašto, raudodama iš apmaudo ir savigailos, kai pasigirsta širdį veriantis staugimas — gatve link manęs lekia gaisrinė mašina. Prie manęs ji sustoja ir vyrukai leidžia įsiropšti vidun. Jaučiuosi tokia dėkinga, kad pamirštu pasakyti, kur važiuoti, bet pastebiu, kad lekiame pažįstamomis gatvėmis ir įsukame į mūsiškę. Artėjant prie mūsų namo, matau, kad prie jo būriuojasi pulkelis žmonių.