Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Gū, — suaimanuoja kūdikis. — Gū!

Keliuosi, atnešu nušiurusią kengūriūkštę ir pakišu jam po pažasčia.

Kūdikiams tarp antakių yra stebuklinga vieta. Kai nuo jos pirštu žemyn perbrauki per nosytę, akutės kaipmat užsimerkia tarsi žmoguje būtų įtaisytos valdomos žaliuzės. Mano berniukas užmiega labai nenoriai, nes miegas atskiria jį nuo stebuklingai įdomaus pasaulio, ir tamsiai mėlynos akutės apsiblausia. Guliu šalia, stebėdama aplink sietyną sueižėjusį ir byrantį lubų tinką. Net mano būsto lubos nuo streso gavo egzemą. Įsivaizduoju, kad ir man kas nors pirštu glosto kaktą, ir abejingai glamžydama drabužius, smengu į neramų miegą.

6.07: Į Beno kambarį manęs pakeisti įeina Ričardas. Kūdikis tyso kniūbsčias, išsikėtojęs tarsi šuniukas. Su Ričių kalbamės pašnibždomis:

— Sakiau, kad nereikėjo pirkti Volvo, Keite.

— Tai aš kalta, kad kažkokie piemengaliai įsilaužė į mūsų automobilį?

— Ne, bet tokia mašina šiame rajone juos gundo, ar ne?

— Liaukis Riči, net kairiausi leiboristai nebemano, kad nuosavybė — tai vagystė.

Ričardas nusijuokia.

— O kas kadaise skelbė, kad nusikalstamumas — pelnyta bausmė neteisingai visuomenei?

— Aš to niekada nesakiau. Kada aš tai sakiau?

— Prieš nusipirkdama pirmą Golfą su pakeliamu stogu, ponia Engels.

Dabar mano eilė juoktis. Padrąsintas Ričis ima bučiuoti man plaukus ir tiriamai perbraukia per naktinių marškinių priekį. Stebėtina, kaip staiga sustandėja speneliai, net jei nebuvo jokio noro mylėtis. Ričis tempia mane žemyn ant Mikės Pūkuotuko kilimėlio, tik staiga Benas atsisėda tiesus kaip virbalas, nutvilko gimdytojus priekaištingu žvilgsniu ir rodo į save. (Ar jau minėjau, kad kūdikiai nusistatę prieš seksą? Atrodytų, turėtų jausti tam tikrą nostalgiją aktui, iš kurio atsiradę: tačiau ne, pasirodo, jie turi pavojaus sireną varžovams nubaidyti, kuri ima staugti, tarsi būtų laidais sujungta su liemenėlės sagtimi.) Ričis pastveria sūnų glėbin ir nešasi žemyn valgyti ankstyvų pusryčių.

Bandau vėl užsnūsti, bet į galvą lenda mintys apie tai, kaip mudu su Ričardu pasikeitėme. Susipažinome prieš penkiolika metų mokydamiesi universitete. Aš piketavau prie Bardays banko, o jis atėjo ten atsidaryti sąskaitos. Riktelėjau kažką apie Pietų Afriką — „Kaip jūs drįstate remti nežmoniškas santvarkas?“ — Ričardas priėjo prie mūsų, teisuolių, grupelės, ir aš jam įteikiau lankstinuką, kurį jis mandagiai perskaitė.

— Še tau kad nori, atrodo, tikrai liūdni dalykai, — tarė jis ir pakvietė mane išgerti kavos.

Dar nebuvau sutikusi tokio aristokratiško vyro, kaip Ričardas Šatokas. Jo klausydamasis galėdavai pamanyti, kad kalba senesnės kartos Kenetas Brana. Iš anksto žinodama, kad visi privačių mokyklų auklėtiniai emociniai nevėkšlos ir mulkiai, nemokėjau su juo elgtis, kai paaiškėjo, kad šis konkretus egzempliorius turi didžiules meilės atsargas. Kitaip negu mano idealistai draugai, Ričis nesiruošė išgelbėti pasaulio; jis darė pasaulį geresnį vien tuo, kad jame gyveno.

Pirmą kartą mylėjomės šeštą dieną po pažinties, kolegijos jam skirtame palėpės kambarėly. Pro stoglangį krito dulkėtas saulės stulpas, o Ričis, rimtai žvelgdamas į mane, nusegė ženklelį „Dviratininkai prieš atominę bombą“ ir tarė:

— Neabejoju, Keite, kad rusai ramiau miegos žinodami, jog išlaikei dviratininkės profesionalės egzaminą.

Ar anksčiau kada nors juokiausi iš savęs? Mat tą pavakarę nuskardėjęs kvatojimas buvo gargždus, užrūdijęs kaip iš užtvenkto šaltinio prasiveržusio upelio gurgėjimas. „Tavo juokas — kaip kartus Cadbury’s šokoladas, — sakė Ričardas, — nes jis tamsus, kartus, šiaurietiškas, ir man kyla noras tave suvalgyti“. Ir iki šiol tai mano mėgstamiausias garsas: jis mena laikus, kai Ričardas ir aš dar buvome mes.

Prisimenu, kaip mylėjau jo kūną, kaip maloniai jausdavau savo kūną šalia jo: kiekvieną aštrų kampą atitiko apvalumas, o jo stuburo slanksteliai priminė akmenines pakopas, vedančias į malonumų olą. Dienomis dviračiais važinėdavomės po pelkingas lygumas ir šaukdavome „Kalva!“, pajutę nors menkiausią kelio nuolydį ar įkalnę, o naktį tyrinėdavome kitus kraštovaizdžius.

Kai mudu su Ričių pradėjome miegoti kartu — būtent „miegoti“, o ne mylėtis, — gulėdavome lovos vidury, veidais atsigręžę vienas į kitą, jausdami šiltą kits kito naktinį alsavimą. Mano krūtys remdavosi į jo krūtinę, o mano kojos, iki šiol negaliu suprati kaip, įsipindavo tarp jo kojų tarytum undinės uodega.

Prisiminus mus, tada gulinčius lovoje, man prieš akis visada iškyla jūrų arkliukas.

Laikui bėgant ėmėme miegoti nusigręžę vienas nuo kito. Tą pirmąjį išsiskyrimą turbūt galima sieti su viena diena devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Heal’s parduotuvėje nusipirkome didžiulę, plačią lovą. Vėliau, gimus pirmajam vaikui, prasidėjo mūšiai dėl miego. Iki lovos vos nuslinkdavome, ir nebebuvo kalbų apie linksmybes. Anksčiau nardę iš būdravimo į miegą taip pat lengvai, kaip nerdavome vienas į kitą, dabar ėmėme godžiai saugoti poilsio vietą. Pati buvau pritrenkta pamačiusi, kaip mano kūnas priešinasi bet kam, kas norėtų iš jo atimti dar likusias jėgas. Atsikišusio kelio ar alkūnės pakakdavo, kad įsipliekstų pasienio karas. Prisimenu, kad tada pirmąkart pastebėjau, kaip garsiai, ekscentriškai ir raiškiai čiaudo Ričis: Hap-ČY!, ir dar kartą: HAP-ČY!

Būdami studentai, traukiniu keliavome po Europą ir kartą nakvojome mažame Miuncheno viešbutyje. Išvydę savo kambario lovą, suvirtome ant jos leipdami iš juoko. Iš pažiūros lova atrodė dvigulė, tačiau nuklojus užtiesalą paaiškėjo, kad ją sudaro du atskiri čiužiniai, kuriuos jungė ir kartu skyrė plona medinė lentelė; dėl jos susieiti lovos vidury buvo ne tik nelengva, bet beveik neįmanoma. Tai buvo taip germaniška. „Tu būsi Rytų Vokietija, o aš — Vakarų“, — prisimenu, pasakė tada Ričis, kai gatvės žibintų šviesoje atsigulėme kiekvienas savo pusėje. Tada juokėmės, tačiau laikui bėgant ne kartą pagalvojau, ar ta Miuncheno sistema nebuvo pati tikriausia vedybų lova: praktiška, beaistrė, perskirianti tuos, kuriuos sujungė Dievas.

7.41: Po pusryčių Benas, vis dar pasipuošęs tarsi Džeksono Poloko ištapytu seilinuku, niekaip negali manęs paleisti. Vinstono taksi atvažiuoja manęs vežti į darbą, ir Paulai tenka vaiką plėšte nuo manęs atplėšti.

— Viskas gerai, meiluti, viskas gerai, — uždarydama duris, girdžiu Paulos balsą.

Sėdėdama ant galinės „Pegaso“ sėdynės, bandau skaityti Financia l Times, kad prieš pristatymą susipažinčiau su paskutinėmis naujienomis, tačiau negaliu susikaupti. Groja muzika, kažkokios dainos aranžuotė fortepijonui, dainą beveik atpažįstu — „Kad kas nors mane sergėtų“? Atrodo, tarsi pianistas sudaužė melodiją į tūkstančius gabalėlių, šie lekia į orą ir sūkuriuodami leidžiasi ant žemės. Ritmas primena žaidėjo rankose šnarančią maišomų kortų kaladę. Vinstonas niūniuoja pritardamas melodijos leitmotyvui, retkarčiais šūksniu sveikindamas ypač išmoningus pianisto perėjimus. Šį rytą mano vežėjo pasitenkinimas ir ramybė man atrodo kaip įžeidimas. Noriu, kad jis liautųsi džiūgavęs.

— Kaip manai, Vinstonai, gal galėtume išvengti Šiaurinės sankryžos šviesoforo ir apvažiuoti aplink? Šitas kelias man neatrodo trumpiausias.

Jis neatsako, palaukia, kol baigsis įrašas. Po to, dar aidint baigiamajam akordui, prabyla: