Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Katerina Redi, — griausmingai skelbia jis, — šiąnakt stojate prieš Motinystės teismą kaltinama tuo, kad palikusi Londone sergantį vaiką, išskridote komandiruotėn į Jungtines Amerikos Valstijas. Koks jūsų atsakymas į kaltinimą?

O Dieve, tik ne tai.

— Aš palikau Londone karščiuojančią Emilę, tai tiesa, jūsų prakilnybe. Bet jei būčiau pasitraukusi, kai liko tiek mažai laiko, Edwin Morgan Forster daugiau niekada man nebebūtų patikėjęs tokio didelio sandorio.

— Kokia motina palieka sergančią dukrą? — akmeniniu veidu klausia teisėjas.

— Aš, bet...

— Kalbėkite garsiau!

— Aš, jūsų prakilnybe. Taip, palikau sergančią Emilę, tačiau žinojau, kad ji gydoma, gėrė antibiotikus, ir kol buvau išvykusi, tikrai kasdien telefonu kalbėdavausi su ja, o jos gimtadieniui planuoju surengti pobūvį su baseinu ir nuoširdžiai tikiu, kad motinos turi būti pavyzdžiu savo dukroms ir... ir aš ją tikrai labai myliu.

Iš vietos pakyla kaltintojas ir, rodydamas į kaltinamąją, pareiškia:

— Ponia Šatok, teismui žinoma, jog jūs savo kolegei, panelei Kendisei Straton, esate prisipažinusi, kad po vaikų atostogų pagaliau išsivadavusi iš šeimos ir grįžusi į darbą pajutote, jūsų pačios žodžiais tariant, „beveik orgazminį palengvėjimą“. Ką į tai atsakysite?

Moteris nusijuokia. Juokas slogus ir pilnas kartėlio.

— Tai baisi neteisybė. Žinoma, malonu būti ten, kur tau iš paskos niekas nelaksto šaukdamas „Mamyte, kakučio!“ Šito neneigiu. Kontoroje bendradarbiai, matydami, kad esi užsiėmusi, nepaprašys skrebučių, ledų ant pagaliuko arba aukštyn patempti smunkančias kelnaites. Jei tai, kad darbe surandi atilsį, yra blogai, tada atsiprašau: prisipažįstu kalta pagal visus man pareikštus kaltinimus.

— Ar jūs pasakėte „kalta“? — atkunta teisėjas.

— Kaip argumentus gynybai, — tęsia moteris, — prašau įskaityti faktus, kad Šv. Dovyde pastačiau tris smėlio pilis ir leidau Emilei į mano plaukus pinti krabų aiženų, kurias ji vadino undinėlės brangakmeniais. Be to, dainavau visas dainas ir visiems tepiau sumuštinius. Kasdien sutepdavau dviejų rūšių sumuštinių, nors jie visąlaik šlamštė tik traškučius.

— Ponia Šatok, — užriaumoja teisėjas, — gal malonėsite tik atsakyti į kaltinimus. Jūs kalta ar nekalta? Pajūrio pramogos Motinystės teismo nedomina.

Moteris pakreipia galvą, ir jos akys šelmiškai, kone maištingai blyksteli:

— Ar egzistuoja Tėvystės teismas, milorde? — klausia ji. — Kvailas klausimas, iš tiesų. Jūs tik pagalvokite, kiek laiko prireiktų išnagrinėti kalnus susikaupusių bylų. Aibės vyrukų, kurie pakeliui į namus užsuka į alaus barą ir grįžta tik tada, kai vaikai jau suguldyti, ir taip, na, jau gerus du tūkstančius metų?

— Tylos! Prašau tylos! Jei ir toliau taip elgsitės, ponia Šatok, būsiu priverstas liepti jus išvesti į kamerą.

— Būtų puiku. Galėčiau nors išsimiegoti.

Teisėjas trinkteli plaktuku į stalą. Kas akimirką jis didėja, jo seną išbalusį veidą tarsi kraujas paskui švirkšto stūmoklį užlieja raudonis. Kaltinamoji vis labiau ir labiau traukiasi. Jau didumo sulig Barbe ji užsiropščia ant kaltinamųjų suolo atbrailos ir netvirtai stovi, svyruodama ant aukštakulnių batų. Ji sušunka teisėjui, bet jos balsas primena graužiko cypimą:

— Na gerai, norite sužinoti teisybę? Taip, aš kalta. Neįtikėtinai, neurotiškai, patologiškai kalta. Klausykite, atsiprašau, bet man jau laikas eiti. Dėl Dievo meilės, ar nematot, kiek valandų?

19 Meilė, melas ir pinigai

Ar galite užuosti, kad mylimas žmogus jus apgaudinėja? Esu tikra, kas Ričardas gali. Kai grįžau iš Niu Džersio, mano vyras man pasidarė nepaprastai dėmesingas. Kol aš mirkau vonioje, stengdamasi pamiršti kelionę, jis sėdėjo ant krašto, primygtinai siūlėsi nutrinti man nugarą, ir gyrė mano šukuoseną, kuri jau treji metai tokia pat. Ir vis žiūrėjo, žiūrėjo į mane įsmeigęs akis, tarsi norėdamas kažką prisiminti, suvokti, kas manyje nebe taip, o žvilgsniams susitikus greitai nusisukdavo. Pirmą kartą mes drovimės vienas kito; liepos mėnesį švęsime septynerių vedybinio gyvenimo metų sukaktį, bet staiga tapome pabrėžtinai mandagūs, tarsi kviestiniams pietums susirinkę svečiai.

Kol Ričis apačioje užrakinėja duris, greitai šmurkšteliu į lovą ir, norėdama išvengti sekso susitikimo proga, apsimetu kietai mieganti. Guliu šalia jo, o po užmerktų akių vokais it kino ekrane bėga kaltės, darbo, geismų ir pirkimų montažas: duona, ryžių pyragėliai, Džeko šypsena, tuno konservai, fondo grynųjų pinigų kiekio patikrinimas, obuolių sultys, kažkokie bulvių skanėstai (paklausti Paulos), ataskaitų lapai, amerikietišku akcentu tariamas žodis „pabučiuok“, agurkai, blanmanžė triušis, žalia želė žolei.

Auštant, kai mudu pagaliau pasimylime, ir virš mūsų lovelėse pradėjus bruzdėti vaikams, aš pajuntu galingą godaus savininko jėgą — mano vyro viduje tūnojusį ir ūmiai prasiveržusį teritorijos gynimo poreikį, norą įsmeigti savo vėliavą ir susigrąžinti mane. Tam tikra prasme džiaugiuosi, kad jis mane susigrąžino; tai ne taip baugu, kaip leistis į svetimą kraštą su jo keistais papročiais ir nepažįstamais simboliais.

Ričardui ant manęs tebedrybsant, į kambarį klykaudami įbėga vaikai. Emilė, pamačiusi mane sugrįžusią, iškart paprastai, tyrai apsidžiaugia, bet po kelių akimirkų džiaugsmą užtemdo papūstos lūpos ir pavydus, Otelo vertas žvilgsnis. Benas iš laimės paleidžia dūdas ir minkštai klesteli ant sauskelnėmis apmauto užpakaliuko: mažas kūnelis nebeatlaiko užplūdusių jausmų svorio. Juodu susiropščia pas mus į lovą, Emilė raitomis apžergia Ričio krūtinę, o Benas kniūbsčias šliopteli ant drėgnos kryžiaus pavidalo dėmės, kurią ant mano nuogo kūno ką tik paliko jo tėvas. Iš labai arti žiūrėdamas į mano veidą, vaikas baksnoja pirštuku visas iš eilės jo dalis:

— Akytės.

— Akytės, geras berniukas.

— Niosytė.

— Nosytė, teisingai, Benai, protingas berniukas. Ar mokeisi žodžių, kol mamytės nebuvo namie?

Plonas tarsi pieštukas vaiko smilius stabteli tarp mano krūtų.

— O štai čia, jaunuoli, — sako Ričardas, pasilenkdamas virš mūsų ir švelniai nustumdamas sūnaus rankutę, — yra moters krūtinė, ir tavo mamai priklauso ypatingai dailus egzempliorius.

— Mamytė panaši į mane, ar ne? — reikliai klausia Emilė, ropšdamasi ant manęs ir nustumdama Beną ant pilvo, kurio minkštas kupolas dar mena išnešiojęs juos abu.

— Mane, — linksmai atsiliepia Benas.

— Mane, mane! — vienas per kitą grūsdamiesi rėkia vaikai, kol motina pradingsta po savo kūnu ir krauju.

Manau, kad kiekviena moteris, turinti vaiką, tam tikra prasme jau yra sulaužiusi ištikimybę vyrui. Gūžtoje atsiradusi naujoji meilė tokia besotė, kad senajai lieka tik kantriai laukti byrančių trupinių, kurių nesuris godusis gegužiukas. Antras vaikas suaugusiųjų meilę suvaržo dar stipriau. Stebuklas, kad aistra iš viso išgyvena, o dažniausiai tais pirmais vaiko gyvenimo metais ji žūva, nustelbta bemiegių naktų.

Grįžusi iš kelionės, pirmosiomis valandomis ir dienomis sau prisiekinėju, kad tai jau paskutinis kartas. Mano gyvenimo šūkis — neva dirbti Sityje yra tik vienas iš galimų variantų ir vaikams jis nedaro jokios žalos, — atsigręžia į mane tikruoju veidu ir pasirodo esąs gryniausia fikcija. Emilei ir Benui reikia manęs, būtent manęs. O taip, jie dievina Ričardą, bet jis tik jų žaidimų draugas, nuotykių bendrininkas, o aš visai kas kita. Tėvelis — vandenynas, o mamytė — uostas, saugus užutekis, kuriame prisiglaudę jie įgauna drąsos leistis į vis tolimesnes keliones. Bet aš puikiai suprantu, kad nesu joks uostas, ir kartais, kai viskas krinta iš rankų, guliu ir galvoju: esu tik laivas, naktyje praplaukiantis pro žuvėdromis klykiančius savo vaikus.