Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Turiu galvoje ką kita: kad meluoju motinai apie savo pačios motinystę. Sakau jai, kad Emilė nesikankino dėl geriausios draugės išvykimo, nors pati apie tai nė girdėt negirdėjau. Verčiau tegu mama mano, kad man nesiseka darbe, negu sužino, kad nepažįstu savo vaikų. Ji galvoja, kad gyvenime turiu viską ir labai manimi džiaugiasi. Tad ar galiu pasakyti tiesą? Būtų tas pats, kaip sužinoti, kad, Pelenei atvykus į rūmus, princas ją paskyrė kuopti židinių.

Viešbutis „Cloisters“, Jorkas, 19.47: Vėl skambinu mamai. Ji dūsta. Švelniai priremta prie sienos prisipažįsta, kad taip, pastarosiomis dienomis truputį negaluojanti; išvertus iš motinų kalbos, tai reiškia, kad jai nutirpo rankos, kojos ir šlubuoja gyvybiškai svarbūs organai. O Dieve.

Net nepadėjusi ragelio, renku savo sesers Džiulės numerį. Džiulė gyvena prie pat mamos. Atsako Stivenas, jos vyriausiasis, ir sako, kad mama žiūrinti serialą „Karūnavimo gatvė“, tačiau jis ją tuoj pakvies.

Niekaip negaliu priprasti prie pasikeitusio Džiulės tono: kupinas susižavėjimo jaunesniosios sesutės švebeldžiavimas pastaraisiais metais prisipildė įtampos ir nuoskaudų; kai tik mudvi kalbamės, man vis atrodo, jog jai knieti išlieti pagiežą, tokią didelę, kad jos beveik neįmanoma išsakyti.

Aš ištrūkau iš namų, o Džiulė pasiliko. Dvidešimt vienerių pastojo, ištekėjo ir iki dvidešimt aštuonerių pagimdė tris vaikus, o aš — ne. Džiulės vyras elektrikas, mano — architektas. Nuo Džiulės namų iki motinos — mylia kelio, ir ji kas antrą dieną stengiasi mamą aplankyti, o aš — ne. Džiulė naginga, papildomai užsidirba siūdama užuolaidėles ir gamindama baldelius vietinei lėlių namus gaminančiai firmai, o aš, turėdama gerą galvą, rankomis nedirbu. (Atvirai sakant, klientų pinigus tikriausiai netiesiogiai investuoju į Tolimųjų Rytų siuvimo įmones, Džiulės darbdavį stumiančias iš jo verslo.) Džiulė užsienyje buvo tik kartą — Riminyje, ir oras pasitaikė prastas, — o aš dažnai skrendu į užsienį, po du kartus per savaitę. Nė viena iš mudviejų dėl to nekalta, tačiau dabar aš ir mano sesuo tarsi skęstame neišsakomų abipusių priekaištų liūne.

Klausiu Džiulės, ar ji nemano, kad mamai reikėtų nueiti pas gydytoją, ir ji atsidūsta giliai, iš širdies, tarsi medžius raunantis uraganas:

— Mama manęs neklausys, — sako ji. — Jei taip nerimauji, tai gal atvažiuok čia ir pati jai paliepk.

Bandau paaiškinti, kiek turiu darbią, tačiau Džiulė mane pertraukia:

— Be to, tai ne liga. Mama labai susinervino, kad pas ją ėmė vaikščioti kažkokie vyrai. Sakė, kad nori atgauti tėvui kadaise paskolintus pinigus.

— Kodėl tu man nieko nesakei?

Iš sesers svetainės ataidi liūdna „Karūnavimo gatvės“ melodija. Vaikystėje mudviem su Džiule ta muilo opera labai patikdavo: kadaise įnirtingai pešdavomės, nepasidalydamos meile Rėjui Lengtonui, mechanikui tamsiais garbanotais plaukais, kol jis pakliuvo po vienu iš savo automobilių. To serialo nežiūriu jau dvidešimt metų.

— Atsakiklyje palikau porą pranešimų, Keite, — sako sesuo, — bet juk tu nebūni namie, ar ne?

20.16: Konferencijos tema — interneto verslininkai, arba kas iš jų beliko. Paaiškėjo, kad vyrukai, įtikinę Sitį, jog sugeba numatyti ateitį, paprasčiausiai tauškė vėjus. Nepatikėsite, kiek rizikos kapitalo išmesta bendrovėms, planavusioms internete prekiauti garsių dizainerių drabužiais. Tačiau spėkite, kas iš viso to išėjo? Žmonės mieliau eina į parduotuves, nes ten gali juos pasimatuoti. (Fondų valdytojos moterys nusvilo daug mažiau. Mes geriau sugebame įvertinti rizikos laipsnį ir todėl abejotinoms akcijoms išleidome gerokai mažiau negu kolegos vyrai. Žmonės kalbėjo, kad mums pasisekė. Nesutinku. Manau, kad tai mums įgimta: mėgstame spintelėje laikyti būtiniausių maisto produktų atsargą, kad turėtume kuo pamaitinti jauniklius, jei prie urvo angos tykos kardadantis tigras.)

Prieš vakarienę iškraustydama savo lagaminą, randu didelį voką, ant kurio Ričardo užrašyta „Neatplėšti iki sekmadienio!“ Atplėšiu. Jame man skirti atvirukai Motinos dienos proga. Viename — raudonais dažais išteptų Beno delnų atspaudai. Skausmingai nusišypsojau, įsivaizdavusi, kiek aplink buvo netvarkos. Emilės atviruke nupiešta aš. Su karūna ant galvos, rankose laikau žalią katę ir esu tokia aukšta, kad nustelbiu net šalia stovinčius rūmus. Atviruko viduje Emilės ranka išvedžiota: „Aš myliu savo mamytę. Ta Meilė Ypatinga nuo jos mano šerdutė ima žėRėti ir lobis atsyranda“.

Neįtikėtina. Visai pamiršau Motinos dieną. Mama man niekada neatleis. Skambinu į registratūrą:

— Gal galite pasakyti „Interfloros“ numerį?

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ar atvyksi į NJ? Ar man atskristi? Stop.

Galvoju apie tave. Stop.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nereikia. Stop.

Nepamiršti

Sutaisyti indaplovę. Laiptų kilimas? Suderinti fondų pervedimus be kliūčių. Paskambinti Džilei Kuper-Klark. Prašymo forma dėl Beno priėmimo į lopšelį? Surasti mokyklą Emilei — TUOJ PAT! Čekis už baletą. Priminti Ričiui, kad išimtų grynų pinigų auklei. PINIGAI CHUANITAI! Pakeisti kompiuterio slaptažodį. Paulos gimtadienis — BMW? Bilietai į Džordžo Maiklo koncertą? Poilsio diena spa centre, aromatinė atsipalaidavimo pagalvėlė. Paskambinti tėčiui ir rimtai pasikalbėti apie skolas. Surasti laiko aplankyti mamą. Nusipirkti Sinatros CD. Atminčiai gerinti: ženšenį ar tą kažin kokį ginkgo biloba?

20 Tokie mes buvome

3.39 ryto: Mus pažadina durų skambutis. Tai Robas, kaimynas, gyvenantis už dviejų namų. Sako išgirdęs triukšmą ir pamatęs prie mūsų mašinos būrelį vaikėzų; bet kai sušukęs, jie išsilakstę. Ričardas išeina apžiūrėti žalos. Šoninis langas iškultas, per visą galinį žaibu šakojasi įskilimas. Signalizacija, žinoma, nesuveikė. Signalizacija, kurią šiaip įjungia katės atodūsis, per tikrą įsilaužimą beviltiškai tyli.

Ričardas eina lipnia juosta užklijuoti stiklų, o aš skambinu visą parą dirbančiai įstiklinimo tarnybai „Prontoglass“.

— Atsiprašome, jums teks palaukti atsakymo — labai apkrauta linija. Prašome palaukti, kol jus sujungsime.

Apkrauta? Kas ją, po šimts, apkrovė ketvirtą valandą ryto?

— Jei žinote jums reikalingą vidaus telefono numerį, spauskite vienetą. Jei norite kalbėtis su operatoriumi, spauskite dvejetą.

Paspaudžiu 2.

— Prašome palaukti, kol jus sujungsime, į jūsų skambutį netrukus atsakys. Ačiū, kad paskambinote „Prontoglass“. Jei norite kalbėtis su operatoriumi, spauskite trejetą.

Paspaudžiu 3.

— Atsiprašome, šiuo metu į jūsų skambutį negalime atsakyti. Prašome paskambinti vėliau!

Pagalvoju, kiek laiko kasdien veltui sugaištame skambučiais aidinčiuose sujungimo laukiamuosiuose. Pragaras — tai ne kiti žmonės: pragaras — tai pastangos prasimušti iki kitų žmonių, septynias minutes klausantis lumzdeliu grojamo Vivaldžio. Nutariu apsirengti ir, nors dar labai anksti, imtis darbo. Dabar kaip tik patogu paskambinti į Tokiją. Tačiau kol tamsiame miegamajame grabalioju palaidinukės sagas, viršuje pasigirsta riksmas. Užlipus į viršų matau lovelėje stovintį Beną, reiškiantį didžiulį nepasitenkinimą jį išbudinusia pabaisa: priekaištingai atkištu smiliumi vaikas rodo į nematomą užpuoliką.

— Žinau, mielasis, žinau, negeri dėdės mus visus pažadino.

Benas toks išsigandęs, kad pats nebeužmigs. Iškeliu jį iš lovelės, paguldau ant šalia stovinčios sofos-lovos ir prigulu greta.