Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Vėliau, po veršienos — frotinės šiūruoklės, įvyniotos į sūrio plaušinę, — atneša tiramisu, atrodančio kaip skutimosi kremas, apibarstytas migdolais. Maistas čia toks transcendentiškai klaikus, kad mes iš anksto džiaugiamės galėsią apie jį papasakoti kitiems. Po to šokame. Labai daug šokame. Tarsi pamenu, kad ir dainavome, bet nejau galėjo taip būti? Kaip turėjau įkaušti, kad prie visų dainuočiau?

Balsas mano širdy nenutyla — tu, tu, tu.

Dieną ir naktį tik tu viena

Saulė skaisti ar mėnesiena

Ar arti, ar toli esi, tu mano širdies virpesy -

Visad tik tu. Dieną naktį tu.

2.34 nakties: „Kelkis, mamyte, kelkis, miegale!“

Aklo išgąsčio pagauta pašoku lovoje. Rankomis užsidengiu krūtis, bet greit susivokiu, kad aplink tamsu. Emilė? Čia, Niu Džersyje? Praeina kelios sekundės, kol sugrabalioju lempos jungiklį ir dar kelios, kol susigaudau, kad balsas sklinda iš žadintuvo, kelioninio, kurį su savo balso įrašu Emilė man padovanojo Kalėdoms. Londone žmonės jau tikriausiai keliasi. „Judinkis, mamyte tinginėle, pavėluosi“. Emilės balse — pasididžiavimas savo nurodymais. Kai ji kam nors įsakinėja, elgiasi lygiai taip pat, kaip jos mama.

Žvalgausi po kambarį, ieškodama neištikimybės akto ženklų. Suknia pakabinta ant pakabos, batai — po kėde, ant kurios sudėti tvarkingai sulankstyti apatiniai mano drabužiai. Džekas partempė mane į kambarį, nurengė ir paguldė į lovą. Kaip mažą vaiką. Staiga pagalvoju, kaip būtų nepakeliama, jei jam čia esant tamsoje būtų uždainavęs Emilės balsas ir nutraukęs mūsų...

O Dieve, mano galva. Reikia atsigerti vandens. Einu į vonios kambarį, įjungiu šviesą. Šviesa smelkiasi kaip dantų grąžtas. Išjungiu. Išgeriu stiklinę vandens, po to dar vieną. Maža. Įlipu į dušo kabiną ir išsižioju leisdama vandens čiurkšlei plūsti tiesiai į gerklę. Grįždama į lovą pastebiu, kad ant viešbučio parūpinto bloknoto viršutinio lapo kažkas parašyta. Įjungiu stalinę lempą:

Tai, kas nutiko pirmą kartą,

Rodos, jau buvo kitados.

...Bet kas atspės — kada ir kur?

Saldžių sapnų, tavo Džekas.

10.09 ryto , Niujorko oro uostas. Reisas atidėtas amžiams. Tysau per visą Verslo klasės klientų klubo kėdžių eilę. Migla už lango tokia pat tiršta ir neperregima, kaip neviltis mano galvoje. Stengdamasi negalvoti apie praėjusią naktį, galvoju būtent apie ją. Neištikimybė pagal Redi: marios savigraužos ir nė papėdžių sekso. Šaunuolė, Keite, tu tikras genijus.

Nusigeri su klientu, kuris partarabanija tave į viešbučio kambarį, nurengia nuogai, ir mandagiai išeina. Sunku susivokti, kaip derėtų jaustis: piktintis seksualiniu įsiveržimu ar sielotis, kad jo nebuvo? Gal Eibelhamerį atbaidė prie kelnaičių nederanti liemenėlė, o gal jis išsigando Redi pilvo, kuris po dviejų gimdymų ir Cezario pjūvio tapo panašus į senelės virtą ryžių košę: paviršiuje — raukšlių ringės, po jomis — grūdėta pliurza. Kai būni be sąmonės būsimo meilužio akivaizdoje, blogiausia, kad negali įtraukti pilvo, kaip moko asmeninė trenerė.

Įsivaizdavusi kaip Džekas mane nurenginėjo, pasijuntu tarsi koja žemyn slystanti šilko kojinė.

— Keite, ar jūs gerai jaučiatės? — teiraujasi Momo, nešina juoda kava ir britiškais laikraščiais.

— Ne. Pasibaisėtinai. Ar yra kas naujo?

— Tik toriai pjaunasi. Ir visos dirbančios motinos baigia nuleisti sparnus. Rašo, kad 78 procentai nors rytoj mestų savo darbus, jei tik galėtų.

— Cha! Tai neįmanoma. Tos, kurios tikrai plūkiasi liežuvį iškišusios, neturi laiko pildyti kvailas anketas. O ką tu apie tai manai, Momo?

Ji, kaip įpratusi, žaviai suraukė nosį.

— Atsiprašau, bet aš nesiruošiu jų turėti. Vaikų. Tikrai nesuprantu, kaip jūs viską suspėjate, Keite.

— Reikia susiplėšyti į gabalus, štai kaip. Vaikams — vienas gabalas, darbui — kitas, ir svarbiausia, kad tie gabalai nesusisiektų. Tai sudėtinga, bet įmanoma. Kad ir kaip ten būtų, tu privalai turėti vaikų. Esi graži ir protinga, o aplink dauginasi tiek šiurpą keliančių debilų.

Momo papurto galvą:

— Aš myliu vaikus, tikrai myliu, bet noriu siekti karjeros, o jūs pati sakėte, kaip Sityje žiūri į motinas. Be to, — šaltai priduria ji, — aš per daug išsilavinusi, kad užsiimčiau mažų vaikų priežiūra.

Kaip jai paaiškinti? Daugybė Momo bendraamžių, prisižiūrėję į tokias kaip aš nuo dvigubo gyvenimo pakvaišusias nelaimėles, nusprendžia atidėti gimdymą kaip galima vėlesniam laikui. Tą pastebėjau iš savo draugių. Peržengia trisdešimt ir puola į paniką, nevykusiai išsirenka vyrą, nes tuomet tinka bet koks spermos donoras, pamato, kad nebegali pastoti, griebiasi skausmingo ir baisiai brangaus dirbtinio apvaisinimo. Kartais jis pavyksta, bet dažniausiai — ne. Įsivaizduojame, kad mums pavyko pergudrauti Motiną Gamtą, tačiau Gamtą ne veltui vadina Motina. Ji moka mus nusodinti ir priversti pasijusti menkais. Pasaulio pabaigą praneš ne sprogimas, o pro stiklą į savo užšaldytus kiaušinėlius įsistebeilijusios moteriškės svarstymas, ar ji kada nors turės laiko juos atšildyti. Stengiuosi atsiriboti nuo oro uosto triukšmo ir galvoti apie tai, ką man reiškia Emilė ir Benas, paskui sukaupiu visą dar likusią stiprybę ir bandau ją perteikti Momo:

— Vaikai yra liudijimas, kad mes gyvenome šioje žemėje, Momo, po mirties mes virstame jais. Jie — nuostabiausia ir nepakenčiamiausia, ką turime, tačiau daugiau nieko nėra. Privalai manim patikėti. Gyvenimas — mįslė, o jie — įminimas. Jei iš viso egzistuoja koks nors atsakymas, tai tas atsakymas — vaikai.

Pasiraususi rankinėje, Momo man paduoda servetėlę. Ar pravirkau pagalvojusi apie vaikus, ar apie tai, kad vakar jų iš viso neprisiminiau?

Skrydis iš Niujorko į Hitrou, 20.53: Adrenalinas visuomet padeda sėkmingai susidoroti su darbu, bet grįžtant namo prasideda pagirios prisiminus, kad buvai išvykusi. Namai. Pasijuntu susijusi su jais visa gyvastimi — kaip jie be manęs apsiėjo? — ir kartu skausmingai suvokiu stovinti nuošalėje: gyvenimas ten vyksta ir be manęs.

Kai būnu svetur, pasiimu nešiojamą kompiuterį ir per nuotolinio prisijungimo sistemą įsijungiu elektroninį paštą. Kažkur toli, pačiam Visatos pakrašty girdėti renkamas numeris. Po to kelios sekundės duslaus švokštimo ir traškėjimo, tada pypčiojimai, palydove sutrepsėję Stepą, atšoka nuo jo ir grįžta atgal. Nuotolinis prisijungimas. Ar ne taip aš bendrauju su savo vaikais? Paskambinu jiems, kai reikia, bet šiaip laikausi atokiai. Jei kada normaliai pabūnu su Emile ir Benu keletą dienų ir naktų iš eilės, apstulbstu pamačiusi, kokie jie siaubingai realūs ir gyvi. Visai ne tie droviai išsišiepę vaikučiai nuotraukoje, kurią nešiojuosi piniginėje ir ką tik rodžiau Momo. Manęs jiems reikia kaip vandens ar šviesos, jų poreikis triuškinamai paprastas. Jis neatitinka jokių teorijų, aiškinančių, kaip moterys turėtų organizuoti savo gyvenimą: tas teorijas knygose surašo tos, kurios niekada neturėjo savo vaikų, arba tos, kurios juos augino kaip aš — padedamos nuotolinio prisijungimo. Vaikai perkeičia tavo širdį: apie tai knygose nerašo. Sėdėdama verslo klasės pirmojoje eilėje su didele džino taure rankoje, krūtinėje jaučiu tą absurdišką organą, išsipūtusį ir sunkų it moliūgas.

Momo sėdi šalia manęs. Oro uoste pamačiusi mane bliaunant, asistentė pasidarė labai atidi ir rūpestinga; išsigandusi kažkokios nepažįstamos moters postringavimų apie gyvenimo prasmę, Momo nori kuo greičiau susigrąžinti įprastą Keitę, o ir man pačiai knieti vėl ja atvirsti.