Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Tačiau kokia reali tikimybė, kad suspėsiu atvykti į susirinkimą trečiadienį pusę septintos? Aleksandra šį laiką pavadino „po darbo“, tačiau iš kokio darbo mūsų laikais galima ištrūkti pusę septynių? Žinoma, mokytojų, bet ir jiems dar reikia patikrinti ištisus Himalajus rašomųjų darbų. Mano vaikystės laikais dar būdavo tėvų, spėdavusių grįžti į namus iki šeimos vakarienės; tėvų, kurie šviesiais vasaros vakarais pjaudavo prie namų žolę, o temstant laistydavo kvapiuosius žirnelius. Tačiau tie laikai — laikai, kuomet buvo dirbama tam, kad gyventum, o ne gyvenama tam, kad dirbtum — dabar atrodo tarsi tolima šalis, kurioje budinčios apylinkių seselės važinėdavo automobiliais Morris Traveller, o televizorių ekranai žėruodavo kaip gęstančios žarijos. Dabar kontoroje turbūt nėra nė vieno darbuotojo, kuris darbo dienomis valgytų kartu su savo vaikais.

Ne, tikrai nerealu buvo užsirašyti į tėvų komitetą. Nuo to laiko praėjo jau trys mėnesiai, o aš dar nebuvau nė viename susirinkime. Todėl kai prie mokyklos išlaipinu Emilę, stengiuosi kaktomuša nesusidurti su Aleksandra Lo. Tačiau lengva pasakyti, sunku padaryti. Aleksandros išvengti sunkiau negu nepastebėti Nacionalinio Vestminsterio banko bokšto.

— O, Keite, štai kur tu! — kaip šūvis per kambarį tiesiai link manęs pasileidžia Aleksandra. Suknelė, kuria ji šįryt apsirengusi, tokia gėlėta, kad skriejančią ją sunku atskirti nuo fotelio. — Mes jau galvojom siųsti paieškos grupę. Cha cha cha! Dar vis dirbi visą dieną? Vaje. Nesuprantu, kaip tu viską suspėji. O, Diana, aš kaip tik sakau Keitei, kad mes niekaip negalim suprasti, kaip ji viską suspėja, ar ne?

Diana Persival, Emilės klasės draugo Oliverio mama, ištiesia man siaurą, įdegusią ranką su žiedu Briuselio kopūsto galvutės didumo safyro akimi. Šitą moterų gentį iškart atpažįstu. Ji viena iš tų įsitempusių kaip kovinis lankas žmonų, kurios kiaurą dieną darbuojasi, trokšdamos patikti savo vyrams. Jos kasdien mankštinasi, dukart per savaitę daro šukuosenas, eidamos žaisti teniso nepamiršta pasidažyti, o kai viso to ima nebepakakti, mielai atsiduoda chirurgo skalpeliui. „Tos turtingos nedirbančios motinos sukasi kaip voverės rate“, — sako Debra, ir ji teisi. Šios moterys kupinos ne meilės, o nuolatinės baimės: baimės, kad vieną gražią dieną vyro meilė nuplasnos ir susisuks gūžtą pas kitą, jaunesnę tos pačios genties atstovę.

Kaip ir aš, jos rūpinasi kapitalo investicijomis, tik aš dirbu su pasaulio ištekliais, o jos — su savimi. Dailus produktas, tik su pajamų mažėjimo perspektyva. Nesupraskit manęs klaidingai. Kai ateis laikas, tikriausiai ir aš, kaip visos tos Dianos, kaklą patempsiu prie ausų, kad kai kam patikčiau; tik skirtumas bus tas, kad aš norėsiu patikti sau. Kad ir kaip man kartais apkarsta būti Keite, būti Diana tai jau tikrai nenorėčiau.

Tiesą sakant, su Diana Persival kalbėtis man dar neteko, tačiau vien apie ją pagalvojus mane nukrečia šiurpas. Diana — raštelius siuntinėjanti motina. Rašteliai, kviečiantys tavo vaiką ateiti pažaisti, rašteliai-padėkos už atėjimą kartu pažaisti. (Na ką jūs, tai buvo niekis.) Praėjusią savaitę, apimta visiškai beprotiško raštelių rašinėjimo priepuolio, Diana Oliverio vardu Emilei atsiuntė raštelį, dėkodama už pakvietimą arbatai. Koks turi būti tavo gyvenimas, kad sugalvotum raštu dėkoti už visiškai nereikšmingą susitikimą, kurio svarbiausias akcentas — žuvų piršteliai su žirneliais ir kuris dar tik bus? Nedirbančios motinos pasiilgusios darbo santykių, mano dukros mokykloje įninka kurti beprasmiškas užduotis, kurių vienintelis tikslas — pasiekti, kad motinos, turinčios kur kas svarbesnių darbų, tų užduočių atlikti neįstengtų.

„Ačiū jums už padėkos laiškelį, lauksiu jūsų laiškelio, patvirtinančio mano laiškelio gavimą. Ačiū ir dinkite iš akių.

„ Frankfurtas, viešbutis „ Novalis “, 20.19: Velniava. Vis dėlto šiandien nepavyks paguldyti Emilės. Susitikimo su Vokietijos klientu data buvo atkelta anksčiau, ir man teko išskristi tuojau pat. Kaip ir buvo tikėtasi, viskas praėjo sėkmingai. Visaip gudraudama jį įtikinėjau, ir manau, kad man pavyko laimėti dar porą mėnesių, o per tą laiką gal sugebėsime gerokai pagerinti fondo veiklą.

Grįžtu į viešbutį, prisipilu didelę taurę gėrimo ir tik spėju įlįsti į vonią, kai suskamba telefonas. Jėzus Marija, kas čia dabar? Pirmą kartą gyvenime tenka pakelti vonios kambaryje įrengto telefono ragelį — kreminis aparatas įtaisytas laikiklyje ant sienos šalia rankšluostinės. Skambina Ričardas. Jo balsas kitoks nei paprastai.

— Mieloji, deja, turiu liūdną žinią. Ką tik skambino Robinas.

26 Motinos mirtis

Džilė Kuper-Klark tyliai užgeso savo namuose naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Jai buvo keturiasdešimt septyneri. Praėjusią vasarą, tik prasidėjus vaikų atostogoms, jai diagnozuotas vėžys, kuris nusiaubė ją kaip miško gaisras. Pirmiausia į kovą stojo chirurgai, po jų — specialios parengties chemo ir radioterapijos kovotojų būrys; visi stengėsi sutramdyti įsisiautėjusią liepsną. Bet ji pasirodė nebenumalšinama — pažeistos krūtys, plaučiai, kasa. Tarsi Džilės energija — kito tokio neįtikėtinai energingo žmogaus man dar nebuvo tekę sutikti — būtų nukreipta prieš ją pačią; sakytum, jos beribis gyvybingumas būtų buvęs užgrobtas ir priverstas tarnauti nuožmiam mirties tikslui. Paskutinį kartą ją mačiau Edvoin Morgan Forster pobūvyje — aibę dolerių kainavusiame griausmingame renginyje arabiškais motyvais, su tikru smėliu ir piktu kupranugariu. Apsimuturiavusi turbanu, kad paslėptų išslinkusius plaukus, Džilė kaip visada sugebėjo mane prajuokinti.

— Jie mane pjausto ir degina. Nepatikėsi, Keite, koks sumautai primityvus gydymas. Tarsi būčiau kokia viduramžių gyvenvietė, kurią reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nors būtų smagiau, jei tave įveiktų vikingai, o ne onkologas, ką?

Iki gydymo Džilės plaukai buvo vešlūs, kaštoniniai, stori, o veido oda — keltiška, balta kaip grietinėlė, apibarstyta cinamono spalvos strazdanomis. Trys vaikai — visi stambūs, tvirti berniukai, — neapsunkino jos grakštaus, treniruoto sportininkės kūno. Robinas sakydavo, kad kaip reikiant pažinti jo žmoną galima tik pamačius, kaip ji muša teniso kairinį smūgį: jau atrodo, kad viskas baigta, kad atmušti kamuoliuką nebėra jokios vilties, bet ji staiga išsitiesia kaip spyruoklė ir smogia iš visų jėgų. Mačiau tuos jos smūgius, kai užpraeitą vasarą Sasekse viešėjome pas Kuperius-Klarkus. Smūgiuojant jai iš krūtinės ištrūkdavo provokuojantis, džiaugsmingas „Cha!“ Manau, mes visi laukėme, kad tą negailestingą smūgį ji smogs ir vėžiui.

Džilę palaidos trys jos sūnūs ir vyras, kuris ką tik išėjo iš lifto. Girdžiu, kaip jo juodi Lobbs batai kaukši vestibiulio bukmedžio grindimis, kurios labai tiktų šokiams, jei čia būtų malonesnio verslo įstaiga. Šiandien mes abu į darbą atvykom pasibaisėtinai anksti: Robinas — pasivyti, aš — pralenkti. Jis kuičiasi savo kabinete: kosčioja, atidarinėja ir uždarinėja stalčių.

Atnešu jam puoduką arbatos, ir jis prabyla:

— O, sveika, Keite. Klausyk, man taip apmaudu, kad palikau tave vieną tvarkytis. Žinau, kokia tai kankynė, o dar ir tas Selindžerio fondas. Tačiau po laidotuvių galėsi į mane kreiptis kada tik panorėjus.

— Nesijaudinkite. Padėtis kontroliuojama.

Melas. Norėčiau paklausti, kaip jis jaučiasi, bet matau, kad įjungta jo išankstinio įspėjimo sistema, vejanti šalin asmeninius klausimus. Tad nukreipsiu kalbą.