Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

O kas man už tai? Kelionė į Vokietiją pigiomis avialinijomis, kurios vadinasi „Lėk“, ar „Stovėk“, ar dar kažkaip. AufWiedersehen, mieloji. Gal galim pakeisti pietų datą? Apgailestauju, su didžiausia meile K xxxxx

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

O šūdas. Aš nėščia.

Žaibo greitumu žvilgteliu į kitame kontoros gale sėdinčią draugę. Pajutusi mano žvilgsnį, ji pakelia nuo popierių akis ir vos pastebimai man pamoja. Kaip vaikas, linksmai ir kartu liūdnai.

KENDĖ NĖŠČIA. Ne įtaria nėštumą, bet tikrai nėščia. Kaip pasakė Vimpolo gatvės poliklinikoje, kur vakar ji buvo nuėjus, mažiausiai puspenkto mėnesio. Pastaruosius porą metų jos mėnesinės buvo nereguliarios — turbūt kalti narkotikai, — ir ji nieko ypatingo nepastebėjo, gal tik šiek tiek priaugo svorio ir krūtys pasidarė skausmingos, tačiau pamanė, kad tai nuo audringo sekso su Darenu, kalnų slidinėjimo asu iš Finansų ministerijos, su kuriuo susipažino per pastarąsias slidinėjimo atostogas.

— Ketinu jo atsikratyti.

— Gerai.

Mudvi sėdime Corney & Barrow bare ant taburečių savo įprastoje vietoje, kur apačioje pro langus matyti žiemą čiuožykla paverčiama arena. Kendė turi aukštą, siaurą taurę šampano, aš — butelį „Eviano“.

— Nepradėk čia, po velnių, man gerintis, jei iš tikrųjų nepritari.

— Tik noriu pasakyti, kad palaikysiu bet kokį tavo sprendimą.

— Sprendimą? Čia ne sprendimas, brangute, čia suknista katastrofa.

— Tik galvoju, na, toks vėlyvas abortas — nelabai linksma.

— O dvidešimt metų vienai pačiai auginti vaiką linksma?

— Tai nėra neįmanoma, be to, tau jau trisdešimt šešeri.

— Antradienį trisdešimt septyneri, po teisybei.

— Ką gi, laiko liko ne per daugiausia.

— Aš jo atsikratysiu.

— Puiku.

— Ką?

— Nieko.

— Žinau tuos tavo „nieko“, Keite.

— Tik manau, kad paskui labai pasigailėsi, ir viskas.

Kendė peleninėje sumaigo nebaigtą rūkyti cigaretę ir užsidega kitą.

— Yra tokia vietelė Hamersmite. Nepigi, bet daro net labai vėlyvus abortus ir nieko neklausia.

— Puiku. Važiuosiu su tavim.

— Ne.

— Na, tik jau neleisiu ten važiuoti vienai.

— Čiagi ne krikštynos, o prakeiktas abortas.

Atidžiai stebiu draugės veidą.

— O jei jis rėks?

— Tu ką, Keite, gal esi kokia judėjimo už gyvybės išsaugojimą prietranka?

— Sako, kad tokio amžiaus embrionai kartais rėkia. Žinau, kad tu stipri, tačiau mane tai pribaigtų.

— Prašytume dar vieną šampano, — mosteli ji barmenui. — Ką gi, tęsk, paaiškink man.

— Apie ką?

— Apie vaikus.

— Negaliu. Privalai pajusti pati.

— Liaukis, Keite, tu bet ką gali bet kuo įtikinti. Pasistenk.

Ta jos veido išraiška. Labai kendiška, maištingai išdidi ir kartu kupina skausmo. Kaip septynmetės mergaitės, iškritusios iš medžio, į kurį jai buvo liepta nelipti, ir dabar iš visų jėgų besistengiančios nepravirkti, nors jai ir labai skauda. Noriu savo draugę apkabinti, bet ji veikiau jau nublokš mano rankas, negu išsiduos, kaip jai norisi būti apkabintai. Vienintelis būdas ją kuo nors įtikinti — pateikti tai kaip galimybę, kurios atsisakydama ji būtų tikra kvaiša.

— Prisimeni abu mano gimdymus?

Ji linkteli galva.

— Tai štai, — tęsiu aš. — Jei iš viso mano gyvenimo man būtų leista su savim pasiimti tik dvi dienas, aš pasiimčiau būtent tas dvi.

— Kodėl?

— Didybė.

— Didybė? — Kendė pratrūksta galingu piktu juoku. — Tau negalima gerti, negalima rūkyti, negalima vakarais išeiti į miestą, papai kabaruoja kaip nugaišusios žiurkės, pizė platesnė už suknistą Holando tunelį, o ji man sapalioja apie didybę. Dievulėliau. Dar bus kokių įspūdingų prisiminimų, motin?

Nieko neišeis.

— Man jau reikia eiti, Kend. E-paštu pranešk man datą ir laiką, aš tave ten pasitiksiu.

— Aš jo atsikratysiu.

— Puiku.

25 Vėl į mokyklą

8.01 ryto: — Na gerai, Emile, eime. Paskubėk. Mamytė vėluoja. Priešpiečių dėžutė? Gerai. Bibliotekos knygos? Ne, neišeis tau supinti kasyčių. Todėl, kad neišeis. Dantys? Ak, dėl Dievo meilės. Na, greitai išsivalyk dantis. Ir pirma išsiimk iš burnos skrebutį. Ne skrebutis? Ne, šokoladinių kiaušinių valgyti negalima... Na, tėveliui nereikėjo taip sakyti. Ne, aš ne bjauri. Gerai, eime.

Pirma diena po atostogų, tad vaikai nesuvaldomi, nenustygsta vietoje tarytum poniai prieš lenktynes. Emilė vėl kaip maža ima švebeldžiuoti (ji regresuoja man grįžus iš kelionės arba ruošiantis išvykti), ir tai mane varo iš proto.

— Mamyte, kas iš „Lokys dideliam mėlynam name“ tau labiausiai patinka?

— Nežinau. E...e, Tuteris.

— Bet aš tai pasirinkčiau tiktai Ojo. — Nuo netikėtos mano išdavystės Emilė tarsi sugniūžta.

— Nebūtinai visiems žmonėms turi patikti tie patys dalykai, Em. Geriau, kai patinka skirtingi. Štai, pavyzdžiui, tėveliui patinka paikšelė Zoja iš rytinės TV laidos, o mamytei ji visai neįdomi.

— Jos vardas ne Zoja, o Chloja, — nė nesiteikdamas pakelti akių nuo ekrano, burbteli Ričardas. — Ir tavo žiniai, ji baigusi antropologiją.

— Ar todėl ji jaučia poreikį vaikščioti iki pusės nuoga?

— O kodėl tau nepatinka Ojo, mama?

— Man patinka Ojo, Em, manau, kad jis tiesiog fantastiškas.

— Ji ne apsinuoginus, paprasčiausiai jos krūtys puikiai atrodo be liemenėlės.

— Bet mama, Ojo — mergaitė...

8.32: Grūdu Emilę pro duris, o į prieškambarį, tebevilkėdamas sportiniais marškinėliais ir trumpikėmis, atšlepsi Ričardas ir klausia, kada jam būtų geriau vykti į Burgundiją, į penkiadienius vyno degustavimo kursus.

Į Burgundiją? Penkioms dienoms? Palikus mane vieną su vaikais, kai biržos šokinėja kaip „amerikietiškų kalnelių“ traukinukas Disneilende?

— Ir tu šito dabar gali manęs klausti, Riči? Kaip, po galais, tau kilo tokia mintis?

— Tavo dėka. Tu ją man padovanojai Kalėdoms. Dovana man, pamiršai?

O Dieve, dabar jau viską atsimenu. Slegiantis kaltės jausmas, prasiveržęs apsimestu dosnumu. Privalau išmokti tuos jausmus užgniaužti, palaukti, kol jie atslūgs. Sakau Ričiui, kad apie tai pagalvosiu, nusišypsau ir pažadą perkeliu į laikmeną „Užmiršti“.

Nesąmoningo įtūžio apimta, Emilė spardo automobilio sėdynės nugarėlę. Nėra prasmės raminti — vargu ar ji pati suvokia, ką daranti. Penkiamečių jausmai, nebesutilpę į mažą kūnelį, kartais ima lietis per kraštus.

— Mama, žinai, ką sugalvojau?

— Ką, mieloji?

— Kaš būtų, jei šavaitgaliai būtų šavaitėš, o šavaitėš — šavaitgaliai?

Belaukdama, kol persijungs šviesoforo šviesos, jaučiu, kaip krūtinę drasko tarsi iš narvo besistengiantis ištrūkti paukštis.

— Tada mamytės ii tetukai daugiau laiko praleistų šu savo vaikušiais.

— Emile, prašau kalbėti žmoniškai. Tu ne kūdikis.

Galinio vaizdo veidrodėly pagaunu jos žvilgsnį ir nusuku akis į šalį.

— Mamyte, man skauda pilvuką. Mamyte, ar šįvakar mane paguldysi? Ar šįvakar mane paguldysi?

— Taip, prižadu.

Nė pati neįsivaizduoju, kaip galėjau sutikti, kad Aleksandra Lo, Tobulųjų motinų ordino vyresnioji, įrašytų mane į tėvų komitetą. Ne, ne taip. Puikiausiai žinau, kaip viskas buvo: pagalvojau, kad sėdėdama prastai apšviestoje, tvankioje klasėje pajėgsiu bent valandą apsimesti esanti tokia pat motina, kaip ir visos. Man norisi suprantančiai šyptelėti, kai pirmininkė kalba apie amžinai dingstantį ūkvedį Rojų. Norisi suvaitoti, kai kas nors užsimena apie mokslo metų pabaigos šventę — ką, jau ir vėl metas? — norisi kvėpuoti tuo alsiu, visus jungiančiu oru. O vėliau, kai baigsis balsavimas dėl rinkliavos kompiuteriui ir sporto įrangos atnaujinimo, norisi pirštais tvirtai apglėbti baltą plastikinį puoduką su deginančiu oranžiniu gėrimu, atsisakyti siūlomo sausainio, reikšmingai tapšnojant sau per juosmenį, o paskui taip ištarti: „Na, tiek jau to“, tarsi pasiduoti pagundai suvalgyti šokoladinį biskvitą būtų nutrūktgalviškiausias ir narsiausias sprendimas.