Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Viskas surašyta. Puslapis po puslapio. Vaikų gyvenimų smulkmenos, jų dienų ritmas. Krūpteliu pagalvojusi, kaip prastai aš pati būčiau pasirengusi, jei tektų tokią atmintinę rašyti Ričardui. Puslapyje apie gimtadienius — puoduko dugno dydžio dėmė, kažkokie riebalai su pridžiūvusios tešlos dribsniu. Matyt, rašydama Džilė kažką kepė.

Norėčiau skaityti toliau, tačiau nuo akyse susitvenkusių ašarų liejasi raidės. Pasiimu Daily Telegraph ir atsiverčiu nekrologų puslapį. Šiandien minimas įžymus biologas, 7-ojo dešimtmečio IBM vadovas, ir platininė blondinė Dizi, šokėja, kerėjusi Dagią Feirbenksą ir Aga Chaną. Kuper-Klark nematyti. Tokie gyvenimai kaip Džilės, ateinančioms kartoms neužrašomi. Kaip ten Momo pasakė — tuščiai nugyventas gyvenimas? Kaip gali šitiek meilės būti išeikvota tuščiai?

14.57: Mažame tarsi lėlei skirtame traukinio tualete nusimaunu pėdkelnes su nubėgusiomis akimis ir mikliai, tarsi Hudinis, įlendu į naujas. Išėjusi į koridorių, nustebusi girdžiu pritariantį traukinio palydovo švilptelėjimą. Atsigręžusi ir per petį žvilgtelėjusi į kojas, pamatau ant juodųjų pėdkelnių dirbtiniais deimantais išsiuvinėtus Playboy triušiukus. Galiu prisiekti, kad išgirstu Džilės kvatojimą.

Šv. Botolfo bažnyčia, Gringeitas, 15.17: Įeinu kaip tik tą akimirką, kai pastorius kviečia susirinkusiuosius padėkoti Dievui už Džilianos Kordelijos Kuper-Klark gyvenimą. Nežinojau, kad ji buvo Kordelija. Moteriai, kuriai meilė buvo gyvenimo prasmė ir tikslas, šis vardas labai tiko. Priekiniame klaupte stovi Robinas su sūnumis. Bučiuojant savo jaunylio rudaplaukę galvelę, Robinui tenka gerokai pasilenkti. Aleksas vos pastebimai virpa. Jis apsirengęs nauju, pirmu gyvenime kostiumu. Džilė man sakė, kad jie su Aleksu važiavo į Londoną jo išrinkti: ji tikriausiai žinojo, kokia proga sūnus pirmą kartą jį apsivilks.

Giedame „Vilties Viešpatį“, mėgstamiausią Džilės giesmę. Joje aidi škotiška melancholija, kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi. Giesmei nutilus, pasigirsta tramdomas žmonių kosčiojimas, ir pastorius, paukštį su šviesių plaukų kuodu primenantis vyras, paprašo susirinkusiuosius tylomis prisiminti Džilę.

Uždedu rankas ant priešais stovinčio klaupto atlošo, užsimerkiu ir atsiduriu Nortamptono miškuose. Rugpjūtis. Po Emilės gimimo buvo praėję du mėnesiai, kai Džeimsas Entvistlas, prieš Roda buvęs mano viršininkas, viename Nortamptono apylinkių dvare mūsų banko klientams surengė medžioklę. Jis primygtinai reikalavo, kad ir aš dalyvaučiau, nors šaudyti visai nemokėjau ir sunkiai prisiminiau, kur yra Vokietija, ką ir kalbėti apie pataikavimą saujelei Frankfurto bankininkų. Apie pietus man taip ėmė deginti krūtinę, tarsi ją kas būtų apjuosęs įkaitintais akmenimis. Krūtys šaukte šaukėsi ištuštinamos. Buvo tik vienas, medžių tankmėje paslėptas kilnojamas tualetas. Užsidariau kabinoje, atsisagsčiau palaidinukę ir į klozetą ėmiau iš krūtų leisti pieną. Krūtų pienas kitoks nei karvės, jis skystesnis, ne toks riebus, aristokratiškai melsvas ir blyškus tarsi porcelianas; sumišęs su plieninėje klozeto kriauklėje pabarstytais žaliais chemikalais, jis virsdavo drumzlina buza.

Tačiau iš pradžių pienas nenorėjo tekėti. Turėjau įsivaizduoti Emilę, jos kvapą, jos didžiules akis, švelnų jos odos prisilietimą. Visa sukaitusi ir persigandusi, už durų išgirdau kosčiojimą. Ten jau rikiavosi eilė, o aš dar nebuvau baigus ištuštinti kairiosios krūties ir nepradėjusi dešiniosios. Staiga išgirdau žvalų moterišką balsą, kalbantį šiltai, bet kartu ir įsakmiai: „Klausykit, vyrai, kodėl jums nepabėgėjus iki krūmų? Tai vienas iš jūsų giminei suteiktų gamtos privalumų, palyginti su mumis, moterimis. Spėju, kad panelei Redi tualeto reikia labiau nei jums. Labai ačiū“.

Kai po dešimties minučių išėjau, laukymėlėje ant rąsto sėdėjo Džilė Kuper-Klark. Mane pamačiusi, ji rankos mostu pakvietė prieiti ir iš nešiojamo šaldiklio ištraukė maišelį su ledais, kurį pergalingai iškėlė ištiestoje rankoje: „Kiek prisimenu, tai geriausiai padeda skaudantiems papams“.

Kolektyvo išvykose buvau ją pastebėjusi ir anksčiau — Henlio regatoje, kažkokiame pasilinksminime Čeltnemo arklių lenktynėse aukso taurei laimėti, kai visus išmaudė lietus, — bet palaikiau viena iš golfą žaidžiančių mūsų darbuotojų žmonų, kurios tave susistabdžiusios ima ausis būgnyti apie teniso kortų priežiūrą arba apie tai, kaip sunku rasti žmogelį baseinui tvarkyti.

Džilė pasiteiravo apie mano kūdikį — vienintelė iš viso mano darbo kolektyvo, — ir pati prisipažino, kad Aleksas, tuomet ką tik atšventęs savo ketvirtąjį gimtadienį, buvo jos dovana sau. Visi kalbėję, kad tikra beprotybė vėl imti auginti trečią vaiką, kai jau esi išsivadavus iš sauskelnių ir bemiegių naktų, o ji suprato, kad per darbus nespėjo pamatyti, kaip užaugo Timas ir Semis. „Ak, net nežinau, tiesiog man pasirodė, lyg būtų iš manęs kažką pavogę, ir aš panorau tą kažką susigrąžinti“.

Kadangi tada labai atvirai išsikalbėjome, aš jai prisipažinau, kad bijau pernelyg atsipalaiduoti. Tada neįsivaizdavau, kaip reikės grįžti į darbą nepasidarius kietaširdiškesne.

— Matai, Keite, — atsakė man Džilė, — jie elgiasi su mumis taip, tarsi darytų didelę malonę po vaiko gimimo leisdami grįžti į darbą. Ir turime jiems už tai sumokėti — neniurnėti, nedejuoti, neišsiduoti, kad gyvenimas mums jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Tačiau niekada nepamiršk, kad iš tikrųjų mes jiems darome malonę. Mes tęsiame žmonių giminę, ir už tai nėra nieko svarbesnio. Kur jie paimtų tų savo sumautų klientų, jei mes liautumės gimdžiusios?

Nuaidėjo šūviai, ir Džilė nusikvatojo. Ji mokėjo juoktis nuostabiu, išlaisvinančiu juoku: atrodė, kad tas juokas nubloškia šalin visą pasaulio kvailybę ir siauraprotystę. Ir žinote ką? Ji vienintelė nė karto manęs nepaklausė: ir kaip tu viską suspėji? Pati viską žinojo ir suprato, kiek tai kainuoja.

— Brangieji, dabar visi kartu kartokime žodžius, kurių mus mokė Jėzus: „Tėve mūsų, kuris esi Danguje“.

Džilės kapas — nuo bažnyčios galinės dalies besileidžiančio šlaito apačioje. Ant kalvos stūkso aukšti Viktorijos laikų antkapiniai paminklai — plytos, katafalkai su apgulusiais angelų būriais. Juo žemiau leidiesi gurgždančio žvyro taku, juo arčiau mūsų laikų, juo mažesni ir kuklesni darosi paminklai. Mūsų protėviai žinojo, kad pomirtiniam gyvenime turės rezervuotą vietą, gal net ložę, o mums paraiškas tenka pateikti dvejojant, gerai nežinant, ko galima tikėtis.

Nuo Džilės amžinojo poilsio vietos atsiveria vaizdas į slėnį. Tolumoje dunksančių kalvų keteros tarsi blakstienų dažais apvedžiotos išplaukėjusiais eglynų kontūrais, o apačioje plytinčiame žaliame dubenyje tvyro tiršta sidabrinė migla. Kai pastorius ima dainingai skaityti liturgiją, o Robinas žengia prie duobės užberti žemės saują ant žmonos karsto, mano skaistus, ašarom nuplautas žvilgsnis greitai perbėga užrašus ant aplink stovinčių paminklų. Mylintis sūnus. Tėvas ir senelis. Brangus vienintelis vaikas. Mylima žmona ir motina. Sesuo. Žmona.

Motina. Motina. Po mirties mus apibūdina ne tai, ką dirbome ar kuo buvome, o tai, ką reiškėme kitiems. Ar labai mylėjome ir ar buvome mylimi.

Nepamiršti

Iš dulkės kilęs, į dulkę pavirsi.

Išbučiuoti vėsius vaiko skruostus.

Būtinai atskambinti tiems, kurie man skambino.

27 Permaina

„Poravimasis vyksta pavasario ir vasaros mėnesiais, Europoje jauniklių vados perimos nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens. Patinėliai poruojantis garsiai burkuoja, puikuojasi prieš pateles ir demonstruoja savo pranašumą, pešdamiesi su varžovais. Balandžiai gyvena iki 30 metų. Jie yra monogamiški ir linkę draugę sau išsirinkti visam gyvenimui, o tai labai retai pasitaiko paukščiams, turintiems stiprų gyvenimo būriais instinktą.