Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Bet juk yra sąrašas, Keite, — išmintingu gydytojo balsu paaiškino jis, — kaip aš galėčiau nupirkti ne tai, ko reikia?

Nė vienam vyrui nesuvokti to, ką žino kiekviena moteris: net jei vyras nuperka viską pagal sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis nupirko tą, ko reikia. Kodėl? Todėl, kad moteris šventai įsitikinusi, kad jei pati nueitų į prekybos centrą, tai viską išsirinktų geriau: apvalainesnę vištą iš vešlesnėmis ganyklomis garsėjančio Prancūzijos regiono, gardesnį jogurtą, būtent tokias lapines salotas, kokių ji troško ir kurių pavadinimo nebūtų galėjusi pasakyti, nepastovėjusi prieš sveikos mitybos produktams skirtas lentynas. Vyrai sudarinėja sąrašus tam, kad pasaulyje įvestų tvarką, kad jį pažabotų; moterims sąrašai yra tik pradžia, koordinačių sistema, kurioje jos planuoja savo kelionę į laisvę. (Nesupraskite manęs klaidingai: netvirtinu, kad šioje srityje viskas labai sąžininga. Kai moteris ką nors nusiperka ne pagal sąrašą ir vėliau paaiškėja, kad to produkto neįmanoma valgyti, nesėkmė pavadinama „eksperimentu“, o jei tą patį padaro vyras — tai jau „pinigų švaistymas“.)

15.32: Stoju į eilę prie kasos. Esu tikra, kad kažką gyvybiškai svarbaus pamiršau. Bet ką?

15.39: Ak, puiku, Benas pridarė į sauskelnes. Svarstau, kiek dar galėsiu čia išbūti, kvapu nepribaigusi šalia stovinčių pirkėjų, o mano sūnus staiga įkiša į kelnes ranką, kurioje laiko antros Mini Milk porcijos nuoliekas. Ištraukta ranka išmarginta valgomųjų ledų ir ekskrementų raštais. Iš sielvarto man net akyse žalia. Tačiau, laikydama vaiką ištiestose rankose kaip kokią granatą su ištrauktu sprogdikliu, lekiu per visą salę į kūdikių pervystymo kambarį.

16.01: Vėl stoju į eilę. Šešiolika minučių. Apskaičiuoju, kad iki šiol Benas bus suvalgęs vieną dvyliktąją pobūviui skirto maisto dalį. Kol jis patenkintas šlamščia, nuo stovo prie kasos stveriu žurnalą ir bandau sumažinti kraujo spaudimą skaitydama savo horoskopą.

Jupiteris šiuo metu 9-ajame būste, ir tai iš tiesų pati palankiausia jums situacija. Jūsų nuotaika pakili, sparčiai gerėja ateities perspektyvos. Jaučiate jus užliejusią meilę visiems — net vaikams, kurių negalite suvaldyti. Pats teigiamiausias šio laikotarpio poveikis yra tas, kad jūsų įniršio lygis žemesnis negu kada nors iki šiol. Prireiks sumanumo išlaikyti šį giedros ramybės jausmą ir po to, kai euforija išblės.

— Atsiprašau, ponia.

Pakeliu akis manydama, kad atėjo mano eilė išdėti prekes ant judančios juostos. Tačiau kasoje sėdinti mergaitė tenori informuoti, jog aš stoviu prie įprasto perėjimo, pro kurį Vaito sala prasibrauti negalės.

— Atsiprašau, ponia, gal galite pereiti prie kasos su platesniu perėjimu.

„Jūs atsiprašote? O kas man atlygins už sugaištą laiką?“ Penkias sekundes stojiškai valdausi, po to tvoju kumščiu į dvylikos sukamų lankų paketą. Išgirdęs trenksmą, peršokęs per barjerą atskuba apsauginis. Benas paleidžia kakarinę, jam iš paskos — visi kiti vaikai. Aš jaučiu mane užliejusią meilę visiems.

16.39: Kasininkė neišpasakytai lėta, tarsi darbuotųsi po vandeniu. Dar blogiau — ji labai paslaugi ir draugiška.

— Žinote, jeigu paimtumėte šitų dar vieną, trečią gautumėt nemokamai.

— Atsiprašau?

— Varškės — nejau nenorint dar vieno indelio už dyką?

— Ne, nenoriu.

— Turbūt baliui ruošiatės, ką?

Ne, perku aštuoniasdešimt mini dešrelių, dvidešimt keturias Barbės bandeles su šokoladu ir didžpilvį paką sausainiukų su cukraus glajaus karūnėlėmis, kad viską suryčiau viena pati, nes esu nukvakusi bulimikė.

— Savo dukrai. Rytoj jai sueina šešeri.

— Oi, kaip smagu. Gal turit Premijų kortelę?

— Ne, aš...

— Kai tiek perkat, tai būtų visai ne pro šalį. Nemažai sutaupytumėt, brangute.

— Tiesą sakant, aš neturiu lai...

— Tai gal renkate taškus?

— Ne, iš tiesų paprasčiausiai jau turiu eiti.

— Gražuolė, ką?

— Atsiprašau?

— Jūsų mažiukė. Tikra gražuolė.

— Jis. Čia berniukas.

— Ojei, nė nesuprasi, toks garbanotas. Pasakyk mamytei, kad tau laikas kirptis, jaunikaiti.

Kodėl prekybos centruose negali įrengti specialių kasų dirbančioms motinoms, aptarnaujamų atšiaurių, super našiai dirbančių androidų? Arba prancūzų. Prancūzai būtų kaip tik.

21.43: Padėtis kontroliuojama. Abu vaikai lovelėse. Supakuoti dovanas prireikė nei daugiau, nei mažiau — valandos ir keturiasdešimt penkių minučių. Debra mane perspėjo, kad dabar nebegalima įdėti tik vienos dovanėlės kaip būdavo mūsų vaikystės laikais. Dabar dovanėlių turi būti po kiekvienu popieriaus sluoksniu, kad vaikas įsitikintų, jog gyvenime viskas yra sąžininga. Kodėl? Juk gyvenime ne viskas sąžininga; gyvenimas — tai begalė tuščių popieriaus sluoksnių, o vidury — koks nors sugedęs barškaliukas.

Gretimame kambaryje Ričardas, žiūrėdamas televizorių, į maišelius dėlioja dovanėles. (Teoriškai aš nepritariu dovanėlių, kurių gauti tikisi atėję vaikai, dauginimui: tai kaip ginklavimosi varžybos, užtikrinančios tiktai abiejų varžovų susinaikinimą. Tačiau praktiškai esu tokia silpnadvasė, kad nedrįstu padalyti tik po balioną ir torto gabaliuką; mano supratimu, jų būtų per akis, tačiau už tai neabejotinai būčiau nugalabyta Mamfijos pasamdyto žudiko.)

Deja, prekybos centre man negalėjo taip greitai pakeisti rožiniu glajum užlieto torto, kurį iš pradžių buvau užsisakius, į kitą, su geltonu glajum. Anksčiau mėgstamiausia Emilės spalva buvo rožinė, dabar — geltona. Kai užsakinėjau tortą, rožinė buvo atgavusi pozicijas, tačiau praeitą savaitę buvau išvykusi, ir per tą laiką sugrįžo geltona. Na, nieko baisaus, nupirkau biskvitą, kurį negrabiai, tačiau su meile užglaistysiu pati — motinos prisilietimas juk pats mieliausias. Po galais, kur cukraus pudra?

23.22: Cukraus pudros dėžutę surandu spintelės gilumoj, po apvarvėjusiu sojos padažo buteliu. Jau metai kaip pasibaigęs cukraus pudros galiojimo laikas, ir ji visa supuolusi į luitą. Labai panaši į tas „Apolono“ atgabentas Mėnulio uolienas, kurias prieš trisdešimt metų taip išradingai gamindavo mano tėtis. Arba į kreko gabalą už kokius 50 tūkstančių. Laimė, tai ne krekąs, nes tuoj pat jį visą sušniaukščiau ir parpulčiau ant virtuvės grindų laukti išganingos staigios mirties.

Šiaip ar taip, tortui užglaistyti turėtų kaip tik užtekti. Prireikia aštuonių minučių, kol cukraus pudros uolieną sutrinu į miltelius. Stengiuosi nepadauginti karšto vandens ir labai atsargiai įlašinu keletą geltono dažo lašų. Išeina šviesus citrinos gelsvumas, toks labai jau kuklutis, toks, na, kaip čia pasakius? — kaip privačios mokyklos pirmūno mamytės suknelė, kuria ji vilki per mokyklos šventę. Gimtadieniui reikia ko nors linksmesnio: kiaušinio trynio, Van Gogo paveikslų geltonio. Įsidrąsinusi kapteliu dar du lašus. Dabar spalva ir blyški, ir kartu intensyvi, kaip nosį laužiančio šlapimo mėginio. Įlašinu dar du lašus ir įnirtingai išmaišau.

Vos sulaikydama ašaras spoksau į dubenėlį; tuo metu į virtuvę įsliūkina Ričis ir ima pasakoti kažkokį dokumentinį filmą apie vaikų vystymąsi.

— Ar girdėjai, kad vaikai savo lyties pareigas pradeda suvokti jau nuo trijų mėnesių? Gal tai todėl Benas visą dieną sėdi ant puodo vartydamas sporto puslapius? Koks tėvas, toks ir sū... Jergutėliau, Keite, kas gi čia dabar?

Ričis pamatė mano glajų. Glajų, kurio dabartinę spalvą, švelniai tariant, būtų galima pavadinti „Safario geltoniu“. Deja, ji apmaudžiai primena vieną iš labiausiai vykusių Beno žygdarbių sauskelnėse.