Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Ričis nusikvatoja. Negailestingu laisvu juoku, kuris reiškia, kad jis jaučiasi fantastiškai patenkintas ir dėkingas Dievui, kad susimovė ne jis, o kitas.

— Nesikrimsk, mieloji, — ramina jis, — paieškokim sprendimo. Turim karviašūdžio spalvos glajų, tad galim padaryti... Karvės tortą! Turi baltų šokoladukų?

Sekmadienis, 19.19: Pobūvis praėjo gana sėkmingai, jei pamiršim, kad Džošua Meikju apsivėmė prieškambary, ir tą akimirką, kai man įnešus tortą ir uždainavus „Su gimimo diena, Emile, su gimimo diena“, solenizantė puolė į ašaras:

— Bet mamyte, man nepatinka rudas glajus!

— Jis ne rudas, mieloji, jis geltonas.

— Aš nenoriu geltono. Noriu rožinio.

Visiems aštuoniolikai svečių išsiskirsčius, puoliau tvarkyti atliekas — subliūškusius plaučius primenančias kartonines sulčių dėžutes, popierines Barbės lėkštutes, trisdešimt šešis nepaliestus sumuštinius su kiaušiniu (šie buvo tik dėl tėvų akių, — nė vienas save gerbiantis vaikas nė į burną nepaims maisto, neturinčio jokių konservantų ir dažų). Rytą Džekui Eibelhameriui išsiunčiau e-laišką, siūlydama susiklosčius tokioms aplinkybėms fondo valdymą verčiau perleisti kuriam nors kolegai. Dėl jausmų jam, užgimusių kaip paaugliškas susižavėjimas, o dabar triuškinančių mane tarsi asfalto lyginimo volas, palaikyti dalykinius santykius pasidarė sunku. Laiško tonas buvo draugiškas, bet tvirtas. Po to dvi valandas švytėjau pasitenkinimu, kad pasielgiau tinkamai: šviesiausia akimirka mano motinystės istorijoje. Tačiau vėliau lempa perdegė. Gal perdegė, o gal pati eidama užkliudžiau laidą ir ištraukiau jį iš tinklo: syvai išseko, energijos antplūdis išblėso, pasaulyje nebevyksta nieko naujo. Tikėdamasi rasti jo atsakymą, jau penkis kartus tikrinau savo e-pašto dėžutę. Liaukis, Keite, laikas vienąkart subręsti ir nustoti elgtis kaip galvą pametusiai paauglei.

Asketiškai atsisakiusi dvasinių džiaugsmų, jau spėjau suvalgyti dvi Barbės bandeles su šokoladu, dubenį žagarėlių ir supyliau pusę džino butelio į „naminį“ limonadą, kurį pirkau Marks & Spencer, po to buvau perpylusi į rožinį ąsotį, kad patiekčiau kaip savo pačios pagamintą.

Naktis karšta, oras lipnus, ištroškęs lietaus. Iš ventiliatoriaus, kurį ištempiau iš sandėliuko po laiptais, jokios naudos: pastatytas ant virtuvės stalo jis vos sukasi, vangiai maišydamas sunkų orą. Grįždami iš baseino, apie ketvirtą valandą girdėjome griaustinį, tačiau jis labiau priminė drykstantį vyniojamą popierių negu riaumojimą visa gerkle, nuo kurio pabėgtų persigandusi kaitra. Tvanku, neduok Dieve. Ir dar kvapas. Aš sode gramdau Džošua Meikju apvemtą kilimą. Avižinės košės vėmalai, nusagstyti pasteliniais sausainiukų su cukraus glajum minaretais.

Kad Džošua išbalęs ir išpiltas šalto prakaito, aš pastebėjau dar tada, kai vaikai žaidė „Perduok siuntinį“, ir spėjau jį išvesti į prieškambarį, tačiau kol atidariau lauko duris, jis viską, ką buvo suvalgęs, išvėmė ant kiliminio tako. Koridoriuje pasirodžiusi jo motina suklykė:

— Kas atsitiko vargšeliui Džošytei?

Vos susilaikiau nepaaiškinusi savaime aiškaus fakto: vargšelis Džošytė apšliaukojo 500 svarų vertės uzbekišką kilimą. Jei taip būtų padaręs mano vaikas, jau klūpočiau atsiprašinėdama, ištiesusi čekių knygelę. Tačiau Imodžena Meikju, sveikata trykštanti, sakytum, iš ramunėlių nuausta esybė, tik pareikalavo pasiaiškinti, ar Džošua nesuvalgė „per daug cukraus“.

Aš nusijuokiau skambiu šeimininkės juoku ir atsakiau, kad cukrus tradiciškai yra pagrindinis gimtadienio pobūvių produktas, tačiau Imodžena mano juoko nepalaikė. Išeidama ji dėbtelėjo į mane jaučio akimis, leisdama suprasti, kad galiu tikėtis atsidurti teisme už vaikų šėrimą pyragaičiais. Ją išlydėjusi pro duris, prieškambary nosis į nosį susidūriau su Andžela Brunt, kuri priklaupusi prie rūbų kabyklos nuo Deivinos žalio aksominio apsiaustėlio gramdė žemuogių šerbetą.

— Ar jau kur nors įtaisei Emilę, Keite?

— Mm-hu.

— Na, Deivina jau turi užtikrintą vietą Holbruko pensione, bet ketvirtadienį bus jos antrasis interviu Paiperio mokykloje, kurios mes daug labiau norėtume, nes ji atveria tiek daug kelių, juk taip?

— Taip, aišku, na žinoma.

Nusiplovusi rankas, kad neliktų vėmalų dvoko, einu į svetainę, kur ant sofos, užsidengęs sekmadienio laikraščiais, miega Ričardas. Jam pūškuojant, kilnojasi Madonos krūtys: jos nuotrauka priedo viršelyje, o po ja — didelis straipsnis antrašte „Nuo nekaltos mergelės iki laimingos motinos“. Gal paskambinti Madonai ir kaip motina su motina pasitarti, kaip iš kilimo iššveisti vėmalus? Ji per savo dukros gimtadienius turbūt samdo kaubojų specialiai vėmalams valyti. Kaip nekenčiu garsių, viską turinčių motinų, kurioms tik paukščių pieno betrūksta, klaikiai besiginančių, koks prasmingas dabar jų gyvenimas, kai paprasčiausiai žinai, kad visus darbus už jas dirba armija samdinių.

— Riči?

— Hmmmmmm? — Laikraštis slysteli žemyn jam ant viršunosio.

— Emilę reikia įtaisyti į Paiperio mokyklą.

— Kodėl?

— Nes ji atveria visus kelius.

— Vėl kalbėjai su Andžela Brunt.

— Mm-hu.

— Keite, tos moters vargšė mergaitė gyvena tokioj nuolatinėj įtampoj, kad vieną gražią dieną ji taps kokaino prekiautoja.

— Tačiau ji moka groti obojumi.

— Gerai, grojančia obojum kokaino prekiautoja. Tavo dukra mintinai moka visą „Merę Popins“, tai gal palikime ją ramybėje, ką?

Kai buvome baseine, Ričardas beveik visą laiką praleido giliajame jo gale su Matilda, Em klasės draugo Lorano mama. Aš plušėjau seklumoje, iš oranžinių vamzdžių padaryta gyvate ratu tampydama dešimt klykaujančių varliūzų.

Grįžtant namo automobiliu, Ričis neiškentė:

— Tos prancūzės moka prisižiūrėti, tiesa?

Jo balsas nuskambėjo visiškai kaip jo motinos.

— Matilda nedirba, — piktai atšoviau.

— Ką tai turi bendro?

— Kai sulauki trisdešimt, kūno priežiūra yra didžiulis darbas. O aš jau vieną darbą turiu, jei kartais nepastebėjai.

Ričardas atrėmė galvą į vairą ir po minutėlės tarė:

— Aš neketinau tavęs kritikuoti, Keite. Suprask, ne kiekvienas mano sakinys yra skirtas tau įskaudinti.

Baigusi valyti virtuvę ir keliais perėjusi visą prieškambarį, smiliumi ir nykščiu knaibydama iš kilimo oranžines neaiškios kilmės kruopeles, — bijodama išbudinti vaikus, nenorėjau naudoti dulkių siurblio, — penkioms minutėms prisėdaū pažiūrėti televizoriaus. Po valandos mane pažadina telefono skambutis. Skambina Barbara, mano anyta.

— Katerina, aš tikiuosi, tu nepagalvosi, kad kišuosi ne į savo reikalus, bet aš kalbėjau su Ričardu ir man pasirodė, kad jis baisiai pavargęs. Ne man, žinoma, ką nors sakyti, bet tu juk žinai, kad jei tik neskiri pakankamai dėmesio tam tikriems dalykams, tuojau pat sužlunga ir visa kita...

— Taip, Barbara, bet buvo Emilės gimtadienis ir...

— Žodžiu, Ričardo tėvas ir aš šeštadienį atvažiuojame pasižiūrėti tos nuostabios parodos Karališkojoje akademijoje.

Suprantu — ji nutyla tam, kad aš ką nors pasakyčiau.

— Ak, tai puiku, Barbara, kur ruošiatės apsistoti?

— Per daug nesirūpink, gerai? Juk žinai, mudviem su Donaldu tik duok karšto vandens, švarią patalynę, ir mes kaip kvietkos žydėsim.

21.40: Viršuje Emilė dar nemiega, įsiaudrinusi po didžiosios dienos įspūdžių guli plačiai atmerktomis, degančiomis akimis. Taip karšta, kad ji į šalį nubloškia ne tik antklodę, bet ir naktinukus, nuogutėlė guli ant paklodės, o kūnelis kambario prieblandoje boluoja it perlamutras. Per jau praėjusius dar vienus gyvenimo metus — nejaugi nuo penktojo gimtadienio praėjo ištisi dvylika mėnesių? — jos kūdikišką kaip puodas išsipūtusį pilvuką pakeitė grakštūs kontūrai, būsimų moteriško kūno formų preliudija. Ji dar nuostabesnė, nes nežino, kokia yra nuostabi. Man kyla stiprus noras ją mylėti, saugoti ir niekada, niekada jos neskaudinti. Tyliai sau prisiekiu būti geresne mama.