Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

15.29: Skambinu į Woolworth’s, kur kadaise pirkome Gū. Pardavėja atsiprašo, bet jai atrodo, kad kengūrų daugiau nebeturį. Gal norėčiau pasikalbėti su direktoriumi? Taip.

Direktorius sako, kad kengūromis jie nebeprekiauja:

— Susidomėjimas minkštais žaislais pastaruoju metu labai sumažėjo, žmonės dabar perka naujoviškus plastikinius padarus, ponia Redi. Gal jus domintų ponas Bulviagalvis?

Ne, ačiū, aš ir taip dirbu su tuzinu jo brolių.

15.51: Bandau laimę Harrod’s, ten tikrai turėtų turėti Gū. Jie juk viską turi, tiesa? Moteris iš žaislų skyriaus sako, kad gal kas nors ir yra, ir jei aš galiu palaukti, ji nueis į gretimą patalpą ir pažiūrės. Grįžusi pasakoja apie kažkokį žaislą, tačiau jis man visai netinka.

— Ne, su vaiku negaliu. Labai reikia. Iš Australijos, taip. Ir kad būtų apie 8 colius ilgio, būtinai šiam vakarui.

— Nežinojau, Keite, kad tau tai rūpi.

Pakėlusi akis pamatau, kad prie mano stalo stovi Rodas Taskas ir ciniškai vaiposi. Dieve mano!

— Atsiprašau, Rodai, aš tik ieškau kengūros.

— Nuostabu. Jau maniau, kad niekada nepasiūlysi.

Pasigirsta vulgarus per du stalus nuo manęs sėdinčio Gajaus prunkštelėjimas. Palaukusi, kol Rodas paeis toliau ir manęs nebegirdės, liepiu Gajui tuoj pat nerti į Internetą ir pulti ieškoti sterblinių žaislų.

21.43: Sugaištu dvi valandas ir keturiasdešimt tris minutes, kol paguldau sūnų miegoti. Mano siūlomi pakaitalai — ėriukas, poliarinis lokys, purpurinis dinozauras, visi iš eilės teletabiai — su įniršiu sviedžiami iš lovelės.

— Gū... Gū, — sriūbauja vaikas.

Kad nelaimėlį apraminčiau, paduodu jam savo elektrinį dantų šepetuką, o paskui sėdamės į mėlynąjį krėslą, ir jis kniūbsčias išsitiesia man ant krūtinės, kaip beždžioniukas įsitverdamas į palaidinę. Jam kvėpuojant, kažkur giliai girdėti lipūs stabtelėjimai, sakytum, plaučiukuose užsidarinėtų kokie mažyčiai varteliai. Dieve, maldauju, padėk man surasti kitą Gū.

Per Barbaros ir Donaldo viešnagę viskas klojosi sklandžiai, įtartinai sklandžiai, kaip dabar matau. Barbara kiek įmanydama vis gyrė mano virtuvę:

— Neabejoju, kad ji bus labai miela, kai užbaigsite.

O aš visą laiką maloniai šypsojausi, net tada, kai mums visiems su vaikais vakare sėdint prie stalo, grįžtelėjusi Donaldo pusėn, Barbara sučiauškėjo:

— Ar ne keista — kai Emilė šypsosi, ji panaši į Ričardą, o kai susiraukia — į Keitę!

Vakarienei buvo itališki patiekalai. Buvau nuplovusi ir nudžiovinusi šūsnį grąžgarsčių lapų, grilyje pakepinusi raudonųjų pipirų ir juos neišpasakytai rūpestingai, kaip šašą nuo kelio mokykloje ar daržely, nulupinėjusi. Orkaitės viršuje spirgėjo ėriuko šlaunis, o apačioje kepė dailiai sutupdytos ir rozmarinu iš mano pačios daržo gausiai apibarstytos bulvės. Suguldžiusi vaikus, spėjau įlįsti į vonią, o išsimaudžiusi apsivilkau švarią palaidinukę bei aksomo sijoną, užsijuosiau neperšlampamą Liberty prijuostę, kurią uošviai buvo padovanoję per Kalėdas.

Na štai, džiūgavau nužvelgdama savo virtuvę, vakarienės stalą ir visus prie jo susirinkusius, štai ta reta akimirka, kai gyvenimas tampa panašus į nuotrauką spalvotam žurnale: namų deivė svetingai vaišina sužavėtus uošvius savo gražiuose, stilinguose namuose. Barbara ką tik manęs paprašė pipirų recepto, tik staiga pamačiau jį. Zomšinį įmitusios ąžuolinėmis grindimis skuodžiančios žiurkės pasturgalį.

Etiketo knygose kažkodėl labai maža patarimų, kaip elgtis žiurkei pasirodžius per šventinę vakarienę. Kaip reikėtų pasielgti:

a) linksmai nusikvatoti ir apsimesti, kad žiurkė — brangiausias jūsų namuose laikomas gyvūnėlis;

b) sušukti: „Ak, štai ir pagrindinis patiekalas! Naidželas Sleiteris savo kulinarijos knygose rašo, kad graužikai — labai madingas maistas. Ypač skanūs paruošti vietnamietiškai“;

c) pakviesti svečius užlipti į viršų, primygtinai įkliukinti kuo daugiau gėrimų ir visu garsu paleisti melodingą Berto Bakereko kompaktinę plokštelę, kad nesigirdėtų, kaip virtuvėje jūsų vyras gainiojasi nelemtą graužiką, pasigriebęs dukters „Merės Popins“ lietsargį.

Mes su Ričardu pasirinkome variantą c.

Virtuvėje žiurkė pagaliau buvo įginta į vaikų žaidimo aptvarėlį, matyt, tikintis, kad ją palaikys minkštu žaislu. Tačiau netrukus ji jau lakstė po virtuvę. Barbara prisiminė, kaip sėdint už stalo jai tarsi kas būtų šmurkštelėjęs pro kojas, paskui paprašė aspirino ir sakė tuoj pat eisianti gulti. Niekam neberūpėjo mano paruošti amareto persikai su aviečių piurė. O man staiga nudiegė širdį, prisiminus ant grindų kartais atrandamus neva razinų gurvuolius.

— Nepulk į isteriją, — pasakė Ričardas, pro prieangio duris išginęs žiurkę į sodą. — Žinok, kad jos tavęs labiau bijo negu tujų.

Tačiau man tai neatrodė panašu į tiesą. Žiurkė manyje sukėlė, — negaliu to kitaip pavadinti, — žiurkių siaubą: pradarydama spintelę kiekvieną kartą sudrebu iš baimės išvysti į mane įspigintas jos akis.

Tą naktį mano sapnuose gureno letenėlės ir švytavo ūsai.

Pirmadienis, 9.38 ryto: Mano valytoja išvarė mane šunims šėko pjauti. Įdomu, kiek balų toks išgyvenimas gautų buitinių pažeminimų skalėje? Šįryt nulipusi žemyn radau Barbarą su Chuanita vieningai mane kaltinant. Žiūrėdama, kaip mano valytoja gestais vaizduoja virtuvės darbastaliu lakatuojančią žiurkę ir rodo į laikraščiais bei žaislais užgriozdintą virtuvę, Barbara tik kraipė galvą ir garsiai caksėjo liežuviu.

— Nėra ko stebėtis, — galiausiai konstatuoja Barbara. Mano anyta ispaniškai nemoka, bet su Chuanita susikalba tarptautine moteriško smerkimo kalba.

— Žiurkių gaudytojas tuojau atvyks, — garsiai tariau, kad jos pamatytų mane ateinant ir liautųsi toliau aptarinėjusios mano apsileidimą.

Išgirdusi kenkėjos vardą, Chuanita garsiai ir pratisai suvaitojo.

— Jei paliksi nesudėtą maistą, jis privilios visokių kenkėjų, — pirmoji prabilo Barbara.

— Aš nepalieku maisto, — teisinausi, tačiau ji jau buvo prieškambary, kur Donaldas krovėsi mantą. Jis užjausdamas vos pastebimai man pamojavo.

Jiems išvykus, Chuanita pareiškė, kad labai atsiprašo, bet nebegali daugiau kentėti. Pareiškimą lydėjo dramatiški rankų gestai ir kūkčiojimai. Pagaliau gavau progą pasakyti, kad viena iš tokios netvarkos namuose priežasčių yra ta, kad mano valytoja jau dvejus metus negali jų išvalyti dėl įvairių negalavimų, į kuriuos aš reagavau itin atlaidžiai, nes... nes, — ak, tikriausiai dėl to, kad iš prigimties nesu įpratusi leisti kitiems tvarkytis po namus ir nuolat gėdijuosi: kaip čia aš, būdama moteris, nesugebu susitvarkyti aplink save. („Keitė tiesiog meistriškai tvarkosi su skaičiais, — kartą pareiškė mano svainė, — bet pamatytumėt, kaip atrodo jos grindjuostės!“)

Tai ar aš išsakiau Chuanitai savo priekaištus? Nelabai. Atidaviau jai visus grynuosius, kuriuos turėjau piniginėje, pažadėjau dar atsiųsti paštu ir pažadėjau ją rekomenduoti draugams Haigeite, kurie šiuo metu kaip tik ieško valytojos.

Nepamiršti

Pagauti ŽIURKIŲ GAUDYTOJĄ! Pasisamdyti naują valytoją! BŪTINAI surasti kitą Gū. Su klientais suderinti balsavimo pagal įgaliojimą strategiją. Užpildyti anketą apie veiklą per paskutinį ketvirtį. Surašyti susirinkimų protokolus (Lorein vis dar serga). Perspektyvą gauti klientą po paskutinio mudviejų su Momo finalinio pristatymo nušlavė siaubingi birželio rezultatai. Pasidomėti konkurentų rezultatais – gal dar blogesni. Su Japonijos filialu pakalbėti apie akcinį kapitalą. Basutės Emilei — kitaip dėl smurto prieš vaikų kojas būsiu įskųsta vaikų teisių kontrolieriui. Saldžių javainių, panadolio. Atšaukti užsakymą spa centre.