Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Žavioji ponia, kadaise aš buvau gražuolis princas, bet piktoji ragana mane užbūrė.

Tačiau, jei tu mane pabučiuosi, aš vėl pavirsiu jaunu prašmatniu princu.

Tada, mano meile, galėsim susituokti ir apsigyventi aure toje pilyje.

Tu galėsi ruošti man valgius, prižiūrėti drabužius, gimdyti man vaikus ir amžiams už tai būti dėkinga bei jaustis laiminga.

Vakare, valgydama gardžiai apkepintas varlės šlauneles, princesė sukikeno ir pati sau tarė:

“Špygą“.

Šiais laikais vyrai gali būti tik geresni tėveliai, negu buvo jų pačių tėvai. Jau vien todėl, kad moka pakeisti sauskelnes ir žino, kur kišti buteliuką su pienu. Tačiau moterys, palyginti su jų mamomis, tegali būti tik blogesnės motinos, ir tai kankinamai apmaudu, nes mes stengiamės, o vis tiek esame pasmerktos nesėkmei.

Edwin Morgan Forster kontoroje vaikų turinčių vyrų darbo stalai kraute nukrauti atžalų nuotraukomis. Kad prasibrautum iki kompiuterio arba registracijos žurnalo, turi įveikti tridienę trasą su šeimyninių portretų kliūtimis: odiniai rėmeliai, margi krokodilo odos rėmeliai, plieniniai dvigubi užvedami rėmeliai su variniais vyriais, išmoningi organinio stiklo kubai. Čia — iškritus dantukui, ten — įmušant įvartį; antai slidinėjimo atostogos vasarį, kai Soti tėčiui ant kaklo apvyniojo savo raudoną šaliką ir abu grįžtelėjo į fotoaparatą, plačiai iššiepę Steinway klavišus primenančius dantis. Vyrui leidžiama reklamuotis, kad jis yra tėvas. Tai jo stiprybės požymis, rodantis, kad jis — geras šeimos aprūpintojas. Moterys EMF kabinetuose savo vaikų nuotraukų eksponuoti nelinkusios: kuo aukščiau jos palypėja karjeros laiptais, tuo mažiau fotografijų belieka ant jų stalų. Vaikų nuotraukos ant vyro darbo stalo liudija jo žmogiškumą, o moterims nutinka priešingai. Kodėl? Todėl, kad niekas nesitiki, jog vyras sėdės namie su vaikais, o moteris privalėtų taip daryti.

Anksčiau buvau ant stalo pasidėjusi Beno ir Emilės nuotrauką. Ričis juos nufotografavo, kai mažylis išmoko sėdėti. Už Beno nugaros stovinti Emilė neišpasakytai didžiuodamasi laiko per juosmenį apglėbusi broliuką, o tas, pūsdamas seilių burbulus, kunkuliuoja džiaugsmu, tarsi gyvenimas būtų smagus anekdotas, ir jis ką tik būtų išgirdęs didžiausią juoką. Keletą savaičių laikiau tą nuotrauką ant stalo, tačiau kiekvieną kartą, kai pagaudavau savo vaikų žvilgsnį, man per širdį dvelktelėdavo: tu juos aprūpini, bet jų neaugini. Tad dabar nuotrauka guli stalčiuje.

Pernai buvau nuėjusi į vienos amerikietės, bendrovės generalinės direktorės, paskaitą Londono verslo mokykloje. Ji sakė ketinanti dukras išmokyti geišomis, nes tikroji moterų ateitis — auginti vaikus ir tenkinti vyro poreikius. Salėje nuvilnijo nerimastingas kikenimas: ji juk juokauja, ar ne? Ta moteris buvo labai graži, neįtikėtinai protinga, ir, man atrodo, nejuokavo.

Nuo seno tvirtai žinojau, kad nenoriu gyventi, kaip mano mama: man nereikėjo pavyzdžio, rodančio, kaip alina priklausomybė nuo vyro. Tačiau ar Emilė norės gyventi taip, kaip aš? Kokią ji mato savo mamytę? Jeigu iš viso ją mato. Kai praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį moterys kovojo už savo teises, kažin, kaip jos įsivaizdavo lygias galimybes — ar suprato, kad moterims bus suteikta teisė praleisti su vaikais tiek pat mažai lako, kaip ir vyrams?

12.46: Chowzat! — naujoviška aukštos klasės kavinė, kurią pernai pagal paskutinę madą rūsyje įsirengė EMF, stengdamasis banką padaryti labiau panašų ne į banką, o į naktinį klubą. Kavinėje bandyta sukurti supermodemią, postindustrinę aplinką, tačiau iš tikrųjų ji labiau primena oro uosto laukimo salės bufetą. Po šįryt surūkytos Vinstono cigaretės dar jaučiuosi kiek apsvaigusi. Ir kas man protą apsuko? Išlipant iš automobilio, Vinstonas pakvietė ne ateinantį, o dar kitą sekmadienį su juo nueiti į koncertą. Gal tai ne visai mano stilius, ir muzika truputį triukšminga, sakė jis, tačiau man turėtų išeiti į gera. Kol išdidi ir neįveikiama kaip tvirtovė fondų valdytoja mintyse rengė mandagų, bet šaltą atsisakymą, aš žioptelėjau, ir iš burnos išsprūdo žodis „taip“. Panašu, kad reivo vakarėly esu paskyrusi pasimatymą su savo nauju pažįstamuoju — prekiautoju narkotikais. Ką, po galais, reikės pasakyti Ričardui?

Žolės poveikiui nykstant, mane ima pykinti ir kyla siaubingas alkis. Svarstau, ką pasirinkti: milžinišką keksiuką su mėlynėmis ar nekaloringą jo pusbrolį su citrinomis ir sezamo sėklomis. Nusiperku abu. Iš abiejų saujų pakaitomis kemšu keksiukus į burną, o kai pakeliu akis, pamatau pažįstamą plytų raudoniu švytinčią fizionomiją.

— Vajėzau, Keite. Ar tik nevalgai už du? Man jau gana vargo su Kende.

Rodas Taskas.

— Mm-hu, — bandau atsakyti, apspjaudama stalą mėlynėmis.

Rodas nori, kad aš trečiadienį skrisčiau į Niujorką prastumti sandorio kažkokiems brokeriams, kuriuos reikės meiliai ir atidžiai įkalbinėti. Informaciją palydi groteskiškas mirktelėjimas.

— Trečiadienį?

— Žinoma. Tai yra rytoj.

— Tiesą sakant, Rodai, mano auklė kaip tik serga, man reikia surasti, kas ją pavaduotų...

— Ar aš turiu suprasti, kad tau neišeis, Keite? — karatisto rankos mostu pertraukia jis mano pasiaiškinimus. — Jei tu negali, tai, neabejoju, Gajus pajėgs susitvarkyti.

— N-taip. Mm-hu. Žinoma, aš galiu, tik...

— Puiku. Ir gal gali padaryti man malonę — žvilgtelk į šitą, meilute? Ačiū.

Važiuodama atgal į tryliktą aukštą, lifte skaitau Rodo paduotą fotokopiją. Tai straipsnis iš žurnalo Investment Manager Internationa l antrašte „LYČIŲ LYGYBĖ PAGALIAU PRADĖTA ĮGYVENDINTI“.

„Vis daugiau investicijų firmų pripažįsta lygių galimybių svarbą, supratusios, kad palankesnis požiūris į darbuotojas moteris yra verslo klestėjimo prielaida. Herbert George ir Berryman Lowel l pastangos šioje srityje neseniai buvo apvainikuotos laurais. Pasak Herbert George viceprezidentės Džulijos Salmon: „Sitis moterims atveria pasakiškas galimybes. Kasmet vis daugiau moterų paaukštinama tarnyboje. Dauguma firmų dabar turi darbuotojus, atsakingus už įvairovės plėtros koordinavimą“.

Tačiau dar daug institucijų bėdoja, kad suteikdamos moterims puikias karjeros sąlygas jos susiduria su kai kuriomis problemomis: išankstinis neigiamas požiūris į ilgas darbo valandas ir darbuotojų vyrų diktatas vis dar atbaido įsidarbinti norinčias moteris.

„Sugriauti stereotipą apie Kvadratinėje mylioje įsišaknijusį protekcionizmą tarp buvusių moksladraugių nėra lengva“, — pripažįsta Selija Harmsvort, Edwin Morgan Forster personalo skyriaus vadovė.“

Ką gi, ji kalba, ji žino. Užtikti Selijos vardą straipsnyje apie lyčių lygybę yra tas pats, kaip pamatyti Heinrichą Himlerį vedant ekskursiją po sinagogą.

„Harmsvort pranešė, kad EMF, kuris anksčiau būdavo minimas kaip vienas iš atsiliekančių nuo laikmečio reikalavimų Sičio padalinių, neseniai paskyrė Įvairovės plėtros koordinatorę, Kateriną Redi.“

KĄ?

„Trisdešimt penkerių metų Redi, jauniausiai EMF fondų valdytojai, buvo patikėta spręsti įstaigos veikloje iškylančias kliūtis lygių galimybių raiškai.“

Matau, kad Rodas apsibraukęs frazę „kliūtis lygių galimybių raiškai“ ir prie jos ranka pagrebezojęs: „Kas čia per biesas?“

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Labas, labas, tave sveikina jau beveik išprotėjusi draugė. Kaip manai, ar gali pogimdyminė depresija tęstis 18 mėnesių? Jei taip, tai kada ji baigsis?