Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Kūdikį tebemaitinau krūtimi — per pietų pertrauką pasiimdavau taksi ir skubėdavau namo. Tačiau po penkių dienų darbe man pranešė, kad turėsiu skristi į Milaną. Visą savaitgalį vargau, stengdamasi Emilę išmokyti valgyti iš buteliuko. Įkalbinėjau, maldavau, galiausiai pritrūkau kantrybės ir už šimtą svarų pasamdžiau moterį iš Fulemo, kad atvažiuotų ir atjunkytų nuo manęs mano dukrą. Prisimenu, kaip kūdikis plyšavo visais nuo įtūžio įskaudusiais plaučiais, o Ričardas rūkė išėjęs į sodą.

— Kai labai išalks, paims ir buteliuką, — paaiškino moteriškė. Taip, jai patogiau imti grynais. Kartais man atrodo, kad Emilė už tai man iki šiol neatleido.

Važiuojant į oro uostą, per taksi radijo imtuvą užgrojo Stivio Vonderio dainą „Kokia ji miela...“ Tą, kur pradžioje girdėti kūdikio verksmas. Mano palaidinukė beregint permirko nuo pieno.

Nieko neišmaniau.

33 Raštelis

Sherbourne viešbutis, Niujorkas, 23.59: Neįtikėtina. Lėktuvas atskrido laiku, aš nuvažiavau taksi į netoli nuo Volstrito esantį Herriot viešbutį. Jau planavau kaip reikiant pasirengti rytdienos prezentacijai ir gerai išsimiegoti, o rytą pasivaikščiodama nueiti į kitoje gatvės pusėje esantį Volstrito centrą. Kad būčiau žinojusi. Registratorius — beviltiškas jaunas vaikinas, savo kompetencijai įrodyti vilkintis pigiu žvilgančiu švarku dviem sagų eilėmis, — bijojo akis į mane pakelti. Pagaliau tarė:

— Deja, ponia Redi, mums iškilo sunkumų.

Konferencija. Visi kambariai užimti.

— Mielai jums pasiūlysiu vietą Sherbourne, netoli centro, tiesiai prieš visame pasaulyje žinomą Moderniojo meno muziejų.

— Malonu girdėti, bet aš atvažiavau darbo dirbti, o ne laužyti galvą, spoksodama į ankstyvuosius kubistų darbus.

Aišku, viskas baigėsi tuo, kad aš ėmiau ant jo šaukti. Tiesiog nedovanotina, nuolatinė klientė, ir 1.1., ir t.t. Mačiau, kaip jo akys laksto ieškodamos viršininko, kad šis išgelbėtų jį nuo pamišusios britės antpuolio. Tarsi aš būčiau išprotėjusi. Bet juk aš neišprotėjusi, tiesa? Tik kad tie patarnautojai amžinai išmuša iš pusiausvyros savo neveiklumu, švaisto brangų laiką.

Atėjęs direktorius kone į krūtinę mušėsi, tačiau absoliučiai niekuo negalėjo padėti. Taigi, kol nusidanginau iki kito viešbučio, buvo beveik vidurnaktis. Paskambinau Ričardui, kuris jau laukė su klausimų sąrašu. Ačiū Dievui, Paula jaučiasi geriau, tad mums nereikės samdyti pavaduojančios auklės. Rytoj Emilės pirmoji naujųjų mokslo metų diena.

Ar aš padariau etiketes su pavarde?

Taip.

Ar nupirkau naujus sportbačius?

Taip. (Mėlynajame sportiniame krepšyje ant pakabos po laiptais.)

Kur rasti jos skaitinių knygeles?

Raudonas bibliotekos aplankas, trečiojoje knygų spintos lentynoje.

Ar nupirkau naują apsiaustą, senąjį ji visai išaugo? (Dar ne, teks pavaikščioti su Gap lietpalčiu, kol sugrįšiu.)

Paskui padiktavau, ką dėti į priešpiečių dėžutę — pitos paplotėlį, tuno su kukurūzais, tik ne sūrio, nes ji nusprendė sūrio nekenčianti, — ir priminiau, kad užmokėtų už baleto pamokas, suma įrašyta dienoraštyje. Ir kad duotų Paulai pinigų naujoms Beno kelnėms, nes pastaruoju metu jis smarkiai paaugo. Ričardas sakė, kad eidama miegoti Em buvo labai nusiminusi, sakė norinti, kad į mokyklą ją nuvestų mamytė, nes bus nauja mokytoja.

Kodėl jis būtinai nori man visa tai pasakyti, juk žino, kad aš absoliučiai nieko negaliu padaryti? Padejuoja, kad diena jam buvo labai sunki.

— Ką tu sakai! — atžariai burbteliu ir klankteliu telefono ragelį.

Nebėra laiko peržiūrėti pristatymui pasirašytų užrašų, teks kalbėti ekspromtu. Atrodo, rytoj manęs laukia tikras košmaras.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Gavau tv žnt kad VĖL ATIDEDI pietus. Pirmus 49 kartus dar buvo juokinga. Žinau, kad dirbi šlykščiausią ir atsakingiausią darbą pasaulyje, tačiau jei nebeužtenka laiko draugystėms, ko belieka tikėtis?

Ar dabar jau susitiksime tik aname pasaulyje? Kaip įsivaizduoji pomirtinį gyvenimą, Keite?

Po galais. Nėra kada atsakyti.

Trečiadienis, 8.33 ryto: Štai jau mažiausiai penkiolika minučių stoviniuoju prie viešbučio. Taksi pagauti neįmanoma, o kelionė iki centro užtruks ne mažiau kaip dvidešimt penkias minutes. Pavėluosiu. Tačiau atsigaunu pagalvojusi, kad šįvakar pasimatysiu su Džeku; nuo paskutinio susitikimo praėjo jau keli mėnesiai, ir man jau sunku vaizduotėje išvysti jo veidą. Galvodama apie jį, prieš save tematau tik plačią šypseną ir menu atsipalaidavimo bei džiugesio jausmą.

Rytas pasakiškas, — spindintis, žėrintis Niujorko rytas, nuo kurio perveria širdį. Naktį praūžė neišpasakytai smarki liūtis, kuri tarsi automobilio langų valytuvais viską švariai nuplovė ir nušveitė. Įvažiuojant į Penktąją aveniu, kitame jos gale matomi finansų rajono pastatai vos pastebimai virpa ir mirguliuoja nuo oro drėgmės ir šviesos blyksnių šlapiuose stikliniuose jų paviršiuose.

8.59: Dickinson Bishop brokerių kontora įsikūrusi 21-ajame aukšte. Kylant liftu, mano skrandis keliskart plūsteli, lengvai apsiversdamas kaip Olga Korbut. Aikštelėje mane pasitinka Džeris, vaikinas spindulingu plačiu airišku veidu ir susitaršiusiomis raudonomis žandenomis. Sakau, kad man reikia keturiasdešimt penkių minučių ir patalpos, kur būtų galima rodyti skaidruoles.

— Apgailestauju, bet gausite tik penkias, ponia. Tempas čia pašėlęs.

Jis atidaro sunkias, storas medines duris, pro kurias plūsteli triukšmas, primenantis Koliziejaus gladiatorių kovas, pertraukiamas telefonų skambučių. Vyrai, stengdamiesi vieni kitus perrėkti, laido gerkles, bliūvauja į telefonų ragelius arba per visą salę garsiai perdavinėja vieni kitiems nurodymus. Vos tik pradedu svarstyti, ar nevertėtų iš čia nešti kudašių, kol nevėlu, garsiakalbiuose sugriaudėją pranešimas: „Nagi, klausykit, vyručiai, po dviejų minučių panelė Keitė Redi iš Londono, Anglijos, kalbės apie tarptautinį investavimą“.

Aplink mane susirenka apie septyniasdešimt brokerių, aršių niujorkiečių buldogų sprandais, vilkinčių siaubingais dryžuotais marškiniais baltomis apykaklėmis. Jie stovi nugaromis atsirėmę į stalus, plačiai išžergę kojas, rankas sukryžiavę ant krūtinių. Šio tipo vyrai visada taip stovi. Kai kurie darbuotojai toliau tęsia prekybą, tačiau pasmaukia žemyn ausines, kad galėtų viena ausim pasiklausyti, ką aš postringauju. Suprantu, kad kitaip jie manęs nei pamatys, nei išgirs, tad akimirksniu pasiryžtu lipti ant stalo ir garsiai girti, ką atvežiau.

— Labas rytas, ponai, atvykau čia jums pranešti, kad tiesiog PRIVALOTE PIRKTI MANO FONDĄ!

Pritarimo šūksniai, švilpimas. Turbūt niekada gyvenime nebesijausiu tokia artima striptizo šokėjoms.

— Ei, panele, ar kas nors jums sakė, kad esat panaši į princesę Di?

— Ar jūsų akcijos tokios pat pritrenkiančios, kaip ir jūsų kojos?

Stebint šiuos Visatos šeimininkus, labiausiai pritrenkia beviltiškas, bejėgiškas jų vaikėziškumas. Prieš penkiasdešimt metų jie, jauni kareivėliai, būtų išsilaipinę Normandijos pakrantėje, o dabar spiečiasi aplink mane, nelyginant būčiau jų kuopos vadas.

Išrėžiu jiems savo parengtą kalbą apie Pinigus: apie tai, kaip man miegant jie būdrauja, kaip jie keliauja po pasaulį, apie stulbinančią jų galią.

Po to klausytojai užmėto mane klausimais.

— Ką manot apie Rusiją, ponia? Ar rusų valiuta nėra visiškai bevertė?

— Ar jau matėte eurus?

Viskas praėjo gerai. Neįtikėtinai gerai. Prie lifto plačiai išsišiepęs Džeris man sako, kad vaikinai taip įsikarščiuoja tik kai žaidžia Knicks. Dabar turėčiau grįžti į viešbutį ir atsakyti į gautas žinutes, tačiau einu pasivaikščioti Volstritu, mėgaudamasi didžiuliu energijos antplūdžiu, tarsi būčiau prisijungus prie tinklo. Ties Trečiosios aveniu ir Brodvėjaus sankryža susistabdau taksi ir liepiu važiuoti į Barney’s, nes po tokio sukrėtimo noriu ramiai pavaikščioti po parduotuvę.