Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

„Iš tavęs tikėsis, kad būtum daug skaičiusi, Katerina, bet laiko labai mažai“, — kalbėjo man ponas Daulingas, padėdamas ruoštis stojamiesiems į Kembridžą. Iš savo laidos aš vienintelė ten įstojau, ir, kiek mokykloje prisiminė, vienintelė iš visų ankstesnių laidų, išskyrus Maiklą Brajeną, kuris įstojo į Oksfordą studijuoti teisės ir dabar dėvi peruką, visai nieko bendro neturintį su šukuosenų madomis. Dirbdavome po pamokų pono Daulingo kambaryje už bibliotekos, įsijungę elektrinį židinį. Man ten patiko sėdėti su ponu Daulingu, klausytis jo skaitymo ir įkaitusių židinio spiralių spragsėjimo. Per dieną pasikartojome Čartistų sąjūdį, per savaitgalį prabėgome Pirmąjį pasaulinį karą. „Visko neišmoksi, tačiau, manau, pavyks sudaryti įspūdį, kad žinai esmę“, — kalbėjo mano mokytojas. Tačiau aš turėjau garsiąją Redžių šeimos atmintį: Anglija, valdant Tiudorams ir Stiuartams, Osmanų imperija, raganavimas. Mūšių datas prisiminiau kaip daugybos lentelę, — taip mano tėvas žinojo futbolo komandų pavadinimus ir rezultatus, kurių jam reikėjo lažyboms. Koruna, Bosvortas, įpras, Raith Rovers, Brechin City, Sivindon Town. Mudu su tėčiu bet ką galėjome iškalti, jei tik žinojome, kad iš to bus naudos. Egzaminų salėje laipteliais lipdama į man paskirtą vietą žinojau, kad išlaikysiu, jei tik sugebėsiu pakankamai ilgai sukauptas žinias išlaikyti atminty. Nepamiršti.

— Tuoj išvirsiu skanios arbatos. Ir padarysiu sumuštinių, gerai? Su kumpiu tiks?

Mama triūsia prie arbatinuko virtuvėlėje, labiau panašioje į nišą, kurioje vietos pakanka tik vienam.

Šiaip sumuštinių niekada nenoriu, tačiau prieš porą metų, ištikta vieno iš dvasinės brandos šuolių, suvokiau, kad mama daro sumuštinius ne valgymui. Tai jos mėginimas padaryti man kažką gero, kadangi nieko kito padaryti ji jau nebeįstengia. Nelauktai jos noras būti reikalingai man pasidarė svarbesnis už mano norą greičiau ištrūkti. Sėduosi prie stalo plastiko paviršiumi su nuleistais atlankais, stovėjusio visose mano vaikystės virtuvėse: viename jo gale išlikęs juodas „šašas“ — po vieno barnio su tėčiu, kilusio dėl nebaigto valgyti griežčio, įniršusi Džiulė ten išgremžė duobutę. Kol aš valgau, mama išskleidžia lyginimo lentą ir imasi prie kojų pūpsančios skalbinių pintinės. Greitai kambaryje pasklinda raminantis ir migdantis įkaitusios medžiagos bei vandens garų kvapas. Pūškuojantis lygintuvas su kylančiais nuo jo garų tumulais laksto palaidinukės paviršiumi, smailia nosimi kartkartėmis šmurkštelėdamas į sunkiai prieinamus rankogalius.

Mano mama — lyginimo čempionė. Tiesiog miela žiūrėti kaip per colį nuo garvežiuko priekio, lygindama kelią, spėriai laksto jos ranka. Ji lygina, taiso, patraukia, tada vikriai kaip fokusininke drabužį išskleidžia ir galiausiai jį sulanksto. Atgal suklostytos marškinių rankovės primena areštuojamą žmogų. Į ją žiūrint, mano akyse tvenkiasi ašaros: kai mamos nebeliks, niekas už mane šito nebepadarys — niekas su tokia meile nebelygins mano drabužių.

— Kas ten tau virš akies, mieloji?

— Nieko.

Mama prieina, kilsteli man nuo kaktos plaukus, norėdama geriau pamatyti egzemą, ir aš sumirksiu, kad iš akių pradingtų ašaros.

— Žinau tavo „nieko“, Katerina Redi, — juokiasi mama. — Ar paprašei gydytojo kokio tepalo?

— Taip. (Ne).

— Daugiau kur yra?

— Ne. (Taip, niežtinti ugninė juosta aplink juosmenį, dar paausiuose, dar pakinkliuose.)

Mano kišenėje suburzgia mobilusis. Išimu ir pasižiūriu numerį: Rodas Taskas. Telefoną išjungiu.

— Kiek aš tau sakiau, kad reikia prisižiūrėti? Ir kaip gali šitaip tesėti, kai darbo reikalai ištisai ant sprando lipa, — pirštu durdama telefono pusėn priekaištauja mama. — O dar vaikai. Tai ne gyvenimas.

Vėl atsistojusi už lyginimo lentos, ji paklausia:

— Beje, kaipgi laikosi mūsų Ričardas?

Aš tik numykiu kažką nelaimingu, prislėgtu balsu. Tokį kelią važiavau, kad praneščiau mamai, jog Ričardas mane paliko. Man labai nesinorėjo grįžus iš Valstijų tuoj pat vėl vaikus palikti su Paula, tačiau pagalvojau, kad smagiau paspaudusi per dieną spėsiu sulakstyti ten ir atgal. Nenorėjau, kad apie Ričardo išėjimą mama sužinotų telefonu, kaip nutiko man. Tačiau būdama čia, negaliu surasti žodžių. „Ai, beje, mane paliko vyras, nes nuo 1994-ųjų jam neskyriau dėmesio“. Pamanytų, kad juokauju.

— Ričardas geras žmogus, — sako mama, ant pusapvalio lyginimo lentos galo užmaudama pagalvės užvalkalą. — Laikykis jo įsikibus, mieloji. Geresnių už Ričardą dabar jau mažai pasitaiko.

Kažkada mamos žavėjimąsi mano vyru supratau kaip manęs pačios niekinimą. Jos susižavėjimas nuolat atsiskleidžiančiomis neva stebuklingomis jo vertybėmis (gebėjimu pagaminti paprastus valgius, noru būti su savo vaikais) man visada primindavo atitinkamas mano ydas (pomėgį valgyti pusgaminius, Milane praleistus savaitgalius). Dabar, sėdėdama pas mamą, suprantu, ką ji iš tiesų gyrė: savo sielos dvynį, lygiai taip pat pirmiausia galvojantį apie kitus, o paskui — apie save.

Kai pirmą kartą atsivežiau parodyti Ričardą mamai, šiame kambaryje gėrėme arbatą. Buvau taip tvirtai nusistačiusi nesigėdyti aplinkos, kurioje užaugau, kad po karštos ir transporto kamščių trikdomos kelionės jau buvau kaip reikiant pritvinkusi maištingos puikybės. Tai kas, kad mes neturime vienodų stalo įrankių? Tai kas, kad mano mama sako „kalidorius“? Ar tau tai pasirodys svarbu, na, ar pasirodys, na?

Ričardas į tai nekreipė dėmesio. Būdamas diplomatas iš prigimties, jis akies mirksniu prisijaukino mamą, paprasčiausiai be saiko šveisdamas jos darytus sumuštinius. Prisimenu, koks didelis jis atrodė mūsų namuose — staiga pasijutome tarsi lėlių namelyje — ir kaip atsargiai bei švelniai jis žengdavo į mūsų šeimos draudžiamas zonas. (Tėtis tuo metu jau buvo mus palikęs, tačiau jo nebuvimas buvo justi lygiai taip pat skaudžiai, kaip ir buvimas.) Apimta panikos dėl „poniško“ Keitės draugo, mano mama, paprastai persistengianti ruošdamasi priimti svečius, šį kartą nuleido rankas. Tačiau Ričis pats pasišovė nueiti į netoliese esančią krautuvėlę ir atnešti pieno. Ir dar parnešė dviejų rūšių sausainių bei susižavėjimą kalvomis, kurių dunksančius pečius pastebėjo nuo gatvės galo.

— Džiulė sakė, kad čia buvo atėję kažkokie vyrai reikalauti tėčio kadaise pasiskolintų pinigų?

— Nieko ten baisaus nebuvo, — atsako mama, pasitaisydama tvarkingą žilų plaukų šukuoseną. — Nereikėjo jai dėl to tau galvos kvaršinti. Dabar viskas susitvarkė. Pati nesigraužk. — Ir, tikriausiai mano veide pastebėjusi grimasą, priduria: — Nesmerk tėčio per daug, mieloji.

— Kodėl ne? Juk jis mūsų negailėjo.

Čiuuuššš. Čiuuuššš. Mama ir lygintuvas priekaištingai atsidūsta.

— Supranti, jam nelengva. Jis labai gabus, tačiau neturėjo jokių galimybių, ne taip kaip tu. Apie stojimą į kolegiją tavo tėčio šeimoje nė kalbos nebuvo. Jis seniai norėjo studijuoti mediciną, tačiau būtų reikėję daug metų mokytis, o pinigų trūko.

— Jei jis toks protingas, tai kodėl vis kur nors galvą prikiša?

Kai mano mamai pokalbis nepatinka, ji stengiasi nukreipti kalbą į šalį.

— Na, jis visada tavim labai didžiavosi, Keite. Turėjau jį net apibarti, kad liautųsi tavo atestatą visiems po nosim kaišiojęs.

Mama sulanksto paskutinės palaidinukės rankoves ir padeda ją į pintinę prie jau išlygintų. Niekur nematyti tų dviejų palaidinukių, kurias pernai Liberty’s buvau jai nupirkusi gimtadienio proga, nėra ir kitų mano dovanų.