Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Parduotuvės aplinka savaime guodžia ir ramina. Nedideliu liftu pasikeliu į viršutinį aukštą, kur į akis krinta vakarinė suknelė. Vakarinės suknelės man nereikia. Pasimatuoju. Juoda, lengva ir laisvai krintanti, su kukliu dirbtinių deimantų apsiuvu, einančiu nuo pečių ir „V“ iškirptės kraštais neriančiu po pat krūtine; kadaise su tokiomis suknelėmis šokdavo čarlstoną. Mano figūra tinka tokiam stiliui, bet gyvenimas — ne. Mano gyvenimas kito dydžio, tokiai nuostabiai suknelei jame nėra vietos. Bet gal tai labiausiai ir jaudina? Nusipirkti suknutę ir tikėtis, kad gyvenimas, tarsi koks aksesuaras, būtinai prie jos prisiderins? Kai kasininkė paduoda man pasirašyti čekį, net nežvilgteliu į jame atspausdintą sumą.

15.00: Viešbučio kambarys toks pat, kaip šimtas kitų, kuriuose man yra tekę apsistoti. Tapetai — reljefiški smėlio spalvos ornamentai smėlio spalvos fone, kontrastingos užuolaidos primena sprogimą žydinčiame gėlių darželyje. Patikrinu, ar mini bare yra ypatingiems atvejams būtino šokolado, po to pradarau spintelės prie lovos stalčiuką: jame guli Gideono Biblija ir, jau šiuolaikiškesnis egzempliorius, — Didžiųjų pasaulio religijų citatų rinktinė.

Žvilgteliu į laikrodį. Jei dabar paskambinčiau namo, pataikyčiau tuo metu, kai guldomi vaikai. Tikiuosi išgirsti Ričardo balsą, tačiau atsiliepia Paula. Ji sako, kad Ričis paprašė porą naktų pasilikti, kol aš grįšiu, paliko man laišką ir prašė prižadėti tą laišką man įteikti asmeniškai.

Prašau Paulos, kad jį atplėštų ir perskaitytų. Žvilgteliu į laikrodį. Kur, po galais, Ričis galėtų būti? Pergalvoju visus darbus, kuriuos man nesant už mane galėtų nuveikti mano vyras, tik staiga auklė prabyla jo žodžiais:

— „Pastaruoju metu ne kartą bandžiau su tavim pasikalbėti, bet man vis sunkiau sulaukti tavo dėmesio.“

— Taip, bet ar ten parašyta, kada jis grįš?

— „Keite, ar mane girdi? Ar klausaisi?“

— Žinoma, girdžiu, Paula.

— Ne, čia Ričardas. Jo laiškas. Jis rašo: „Keite, ar tu mane girdi? Ar klausaisi?“

— Ak, taip, atsiprašau. Skaityk toliau.

— „Man labai gaila, brangioji, kad priėjome tokį baisų akligatvį“.

— Ką tokį?

— Aklą...

Viešpatie.

— Perskaityk visą žodį.

— AKLIGATVĮ.

— Ak, akligatvį... Iš karto nesupratau. Na gerai, kaip ten toliau?

— Nežinau, ar man dera tai daryti, Keite, — suabejoja Paula.

— Nieko, būk gera, tęsk. Turiu žinoti, ką jis ketina daryti.

— Jis rašo: „Jei prireiks su manim susisiekti, keletą naktų, kol susirasiu kur gyventi, nakvosiu pas Deividą ir Mariją“. Dar rašo: „Nesijaudink, aš ir toliau pasiiminėsu Emilę iš mokyklos“.

Vadinasi, taip iš tiesų gali atsitikti. Tikrovėje. Tai, ką matydavau prastose TV dramose ir perjungdavau kanalą, nes viskas atrodė dirbtina. Šįkart perjungti jau nebegalėsi. Ir galbūt nebegalėsi atsukti atgal. Dar prieš akimirką pasaulis buvo toks, koks apytikriai ir turėtų būti — akmenuotas, gal kiek nykus ir bevaisis, tačiau vis tiek pasaulis, kurį pažįsti, tik staiga pajunti, kaip žemė slysta iš po kojų. Mano vyras — nuosaikusis Ričardas, patikimasis Ričardas, Ričardas uola — mane paliko. Ričis, kuris vestuvių išvakarėse man įteikė laišką su žodžiais: „Aš ištikimas, o tu energinga — mudu gyvensime ilgai ir laimingai, brangioji“, mane paliko. O aš taip mažai juo domėjausi, kad šią žinią turėjau sužinoti iš auklės.

Po ilgos pauzės Paulos kvėpavimas pasunkėja, girdėti, kaip aname gale ji dūsauja:

— Ar tau nieko neatsitiko, Keite?

— Nieko, viskas gerai. Paula, tu gali miegoti svečių kambaryje... arba mūsų lovoje... — tariant šiuos žodžius, man dilgteli širdį, kad lova dabar jau gal bus mano, ne mūsų, — patalynė švari. Suprantu, kad per daug prašau, Paula, bet gal galėtum kol kas perimti ant savo pečių namų rūpesčius? Ir būk gera, pasakyk Emilei ir Benui, kad mamytė rytoj grįš kiek galėdama anksčiau.

Paula atsako ne iš karto, ir aš pagalvoju, kad jei ir ji mane nuvils, visai nebežinosiu, ką toliau daryti.

— Gerai, Paula?

— Ak, atsiprašau, Keite, ką tik pamačiau P. S. kitoje laiško pusėje. Ričardas rašo: „Žinau, kad niekada nenustosiu tavęs mylėjęs, nes, patikėk, ne kartą mėginau“.

Į šiuos žodžius visai nebeturiu ką atsakyti, ir Paula tyliai murma:

— Nesijaudink, aš viskuo pasirūpinsiu. Benui ir Emilei viskas gerai. Viskas bus gerai, Keite, tikrai.

Padėjusi telefono ragelį, keletą sekundžių nebesusivokiu, kaip reikia kvėpuoti. Netikėtai įkvėpimas pasidaro sudėtingas ir reikalauja didžiulių pastangų; turiu įtempti ir pakelti diafragmą, po to išspausti iš krūtinės orą, vėl pakelti, vėl išspausti.

Šiek tiek susitvardžiusi, skambinu Džekui ir jo mobiliojo telefono atsakiklyje palieku pranešimą, kad vakarienę turiu atšaukti. Po to nusirengiu ir palendu po dušu. Rankšluosčiai beviltiški, iš tų itališkų, plonyčiai, skurdūs tarsi altoriaus užtiesalai. Užuot sugėrę vandenį, tik išsklaido jį kūno paviršiumi. Man reikia rankšluosčio, į kurį galėčiau tvirtai susisukti.

Žvilgtelėjusi į savo atvaizdą vonios kambario veidrodyje apstulbusi matau, kad atrodau beveik taip pat, kaip prieš tai. Kodėl man neslenka plaukai. Kodėl neverkiu kruvinomis ašaromis? Galvoju apie lovelėse miegančius savo vaikus ir apie tai, kaip toli aš nuo jų, kaip neišpasakytai toli. Kažkur už neaprėpiamų platybių mano mažytė šeima atrodo kaip ant kalno šlaito prisiglaudusi vėjų draskoma stovyklavietė, ir aš privalau būti su ja, kad gerai viską pririščiau. Privalau būti su jais.

Ak, vandenys platūs — įveikt negaliu,

Neperskrisiu paukščio sparnu...

Guluosi į lovą tarp baltų gurgždančių paklodžių ir ranka perbraukiu per savo kūną. Savo kūną, taip ilgai priklausiusį ir Ričardui. Garbinu tave šiuo kūnu. Bandau prisiminti, kada paskutinį kartą Ričardą mačiau. Tai yra mačiau kaip reikiant, ne kaip šmėstelintį miglotą atvaizdą galinio vaizdo veidrodėlyje. Per pastaruosius keletą mėnesių būdavo taip: aš išeinu, jis perima namų rūpesčius, jis išeina — perimu aš. Prieškambaryje pasikeičiame nurodymais. Sakome: Emilė sočiai pavalgė per priešpiečius, tad neverta per daug rūpintis dėl pavakarių. Sakome: Beną reikės anksčiau guldyti, nes niekaip neužmigo popiečio. Sakome: tuštinimasis normalus, arba dar nesusitvarkė, ir gal džiovintos slyvos padėtų. Arba palikinėjam vienas kitam raštelius. Kartais beveik nepažvelgiame viens kitam į akis. Keitė ir Ričardas, kaip estafetės bėgikai: kiekvienas įtaria, kad silpnoji grandis yra kitas, bet svarbiausia — nesiliauti bėgus ir perduoti lazdelę, kad lenktynės galėtų tęstis.

O meilė meilė kilni ir žavinga —

Deimantais žėri, kolei jauna.

Bet dienos bėga, kažko pristinga,

Ir ji išnyksta kaip ryto rasa.

— Mamyte, aš žinau, kodėl tu pyksti ant tėvelio, — vieną rytą pareiškė man Emilė.

— Kodėl?

— Todėl, kad jis blogai elgiasi.

Priklaupiau, kad galėčiau žiūrėti jai tiesiai į akis. Pajutau, kaip svarbu kuo skubiau ją įtikinti, jog yra ne taip.

— Ne, brangute, tėvelis nesielgia blogai. Tik mamytė kartais būna labai pavargusi ir dėl to su tėveliu būna labai nekantri, tik tiek.

— Kantri — reiškia, kad reikia palaukti, — sako ji.

Iš spintelės prie lovos paimu „Pasaulio didžiųjų religijų išmintį“ ir permetu akimis turinį. Rinkinio citatos suskirstytos į skyrius: Tikėjimas, Teisingumas, Mokymasis. Stabteliu atsivertusi „Santuoką“.