Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Ar minėjau, kad turime ŽIURKIŲ. Viena praskuodė grindimis, kai pas mus viešėjo uošviai. Ak, ir dar — mano valytoja pasiuntė mane velniop. Atėjusi į darbą, radau 61 e-laišką, auklė serga, vienintelė laisva pavaduojančioji — artima Slobodano Miloševičiaus giminaitė. Ir dar, aš — naujoji „Įvairovės plėtros koordinatorė“. Privalėsiu imtis neatidėliotinų priemonių lyčių nelygybei įveikti. Gal žinai, kur galėčiau nusipirkti šaunamąjį ginklą?

PRŠ, gal kaip nors einam tų pietų? Kada tu gali? xxxx

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Tikiu, kad pogimdyminė depresija gali tęstis 18 metų, po to laukia gimdos pašalinimo operacija, ir tada jau ramiai galėsi žiūrėti senas „Draugų“ serijas, sėdėdama ant raudonos pripučiamos kėdės senelių namuose.

Neimk į galvą, žiurkes vidurinioji klasė dabar pamėgo. Nebėra nė vieno stilingo namo, kur jų nebūtų. Feliksui diagnozuotas dėmesio sutelkimo sutrikimas. Manau, kad šitą bėdą turi ir jo tėtis, tik pastarajam tai gal nuo meilės romano???

Per daug nusikalusi, kad imčiau į galvą. Žurnale Good Housekeeping skaičiau, kad pusė dirbančių motinų nuogąstauja, jog jų šeimos santykiai nukenčia dėl baisaus „laiko trūkumo“. Įdomu, ką daro likusi moterų dalis — 30 sekundžių trunkančius „greitukus“?

Kas girdėti apie gražuolį uždraustąjį Eibelhamerį? Ar suvoki, kad, būdama seniausia mano draugė, tiesiog privalai parūpinti man dingsčių tau pavydėti ir smerkti?

Pietūs antr ar trčd? xxxxx

18.35: Iš Alisos namų pasiimu Emilę ir Beną. Jie puola prie manęs lyg išbadėję. Džo, Alisos auklė, neįtikėtinai miela ir sako, kad mano vaikai nuostabūs. Kokia protinga Emilė ir kokia laki jos vaizduotė. Jaučiu, kaip mane užlieja pasididžiavimas ir kartu skaudi gėda, suvokus, kaip dažnai juos laikau problemomis, kurias reikia įveikti, o ne džiaugsmo šaltiniu.

Šįvakar būtinai turiu priimti laikiną auklę. Nebent jei įtikinčiau Ričardą dirbti namuose arba jei Paula stebuklingai pasveiktų. Kai tenka prašyti paslaugų sau ar savo vaikams, mane apima siaubas — visados prisimenu kaip per vienas Kalėdas Lydso autobusų stotyje tėtis stumte stūmė mane prie vienos moters paprašyti penkių svarų, kad turėtume už ką parvažiuoti namo: atseit, mums baigėsi benzinas. Automobilio mes iš viso neturėjome. Tačiau moteris pasirodė jautri ir supratinga. Ji davė man pinigų ir dar pakelį Jelly Tots. Mano liepsnojančius skruostus tie saldainiai degino kaip piktžaizdės.

Džo sako, kad Benas visą dieną nuo jos nesitraukė ir kad jo krūtinė išberta. Ar jis persirgęs vėjaraupiais? Ne, nepersirgęs. Neduok Dieve, jei susirgtų dabar. Jau turiu nusipirkus bilietą 8.30 į Niujorką.

22.43: Nė kaip žmogui apsakyti. Išėjusi iš vonios kambario, stypsau ant laiptų, susisupusi į mažytį rankšluostuką, ir šaukiu Ričardui:

— Nėra karšto vandens.

— Ką? — Jis stovi pusiaukelėje ant laiptų, veidas šešėlyje. — A-a-a, kai žiurkių gaudytojas tikrino vamzdžius, jie buvo užsukę vandenį. Matyt, bus užkliudę jungiklį.

— Man reikia išsimaudyti.

— Brangioji, būk supratinga. — Jo balsas nuvargęs ir sausas. — Tuoj įjungsiu, ir po dvidešimties minučių vanduo bus karštas.

— Dabar. Man reikia išsimaudyti dabar.

— Keite... — Jis nutyla, tarsi norėtų kažką man pasakyti. Tačiau tik suspaudžia lūpas ir įdėmiai žiūri į mane, purtydamas galvą.

— Na kas, kas? — piktai klausiu.

— Keite. Žinai... daugiau taip nebegalima.

— Visiškai teisingai, nebegalima. Namie nėra karšto vandens. Visur laksto žiurkės. Namai — tikras sąvartynas, ir nėra kam jų tvarkyti. Jau prieš valandą turėjau miegoti, be to, siaubingai trokštu, kad būtų karšto vandens, Ričardai. Aš dirbu išsijuosusi nuo aušros iki sutemų, o gyvenu kaip kokiuose suskretusiuose viduramžiuose. Nejau neturiu teisės nė išsimaudyti?

Ričis tiesia prie manęs ranką, bet aš bloškiu ją į šalį. Mano ašaros išgąstingai karštos — kaip vanduo vonios, kurioje nebeišsimaudysiu. Privalau pasistengti nusiraminti. Vyras žiūri paklaikusiomis akimis. Kodėl jis nesiskutęs?

Ir tik dabar išgirstame iš viršaus atsklindantį balsą.

— Gū... — vaitoja balsas. — Gū...

32 Paskubėjau sugrįžti

1.05 nakties: Ar kada susimąstėte, kiek laiko žmonės sugaišta besistengdami užmigti? Gerai būtų, jei galėtum kristi kaip į vandenį. Bet juk negrimzti kaip akmuo į dugną, tiesa? Jau veikiau baugščiai prisėlinusi prie miego turiu prašyti, kad jis teiktųsi mane įsileisti, tarsi stoviniuočiau eilėje prie klubo durų ir stengčiausi sugauti amžinai į šalį žiūrinčio durininko žvilgsnį. Septynias minutes purtau ir kumščiuoju pagalvę, grumiuosi dėl antklodės (Ričardas mėgsta iškišti koją už lovos krašto ir ja prislėgti antklodę kaip palapinės pagrindą, o aš lieku pusplikė). Kad iš sykio sumerkčiau akis, išgeriu iš vaistažolių pagamintų migdomųjų tabletę.

3.01: Negaliu užmigti iš baimės, kad migdomųjų tabletė bus per stipri, aš neišgirsiu žadintuvo ir pramiegosiu lėktuvą. Įsijungiu šviesą prie lovos ir skaitau laikraštį. Ričis kažką suburba ir apsiverčia ant kito šono. Užsienio naujienų puslapyje tęsiamas pasakojimas apie amerikietę generalinę direktorę, kuri, pagimdžiusi dvynukus, po keturių dienų grįžo į darbą. Gulėdama ligoninėje, ji prie lovos įrengtu nuotoliniu telefonu pirmininkavo pasitarimui. Tos moters vardas ir pavardė — Elizabeta Kvik, arba Greitai. Rimtai. Tikriausiai Hanos Skubiai ir Izabelės Būtinai sesuo. „Liza Greitai tapo visų dirbančių motinų pasididžiavimu, — rašoma straipsnyje, — tačiau oponentai teigia, kad motinystė gali pakenkti jos darbui“.

Nuo šių žodžių mane nupurto. Ar tokie žmonės, kaip ponia Greitai, nepagalvoja, kad jų narsuoliškos pastangos gyventi, tarsi niekas nebūtų pasikeitę, gali tapti vėzdu, panaudotu prieš kitas moteris?

Tačiau Dievas mato — ir aš ne geresnė. Pagimdžiusi Emilę, paskubėjau grįžti į darbą. Nieko neišmaniau. Ir iš kur galėjau žinoti, kad tas kitas gyvenimas ir man bus lygiai toks pat nepažįstamas. Motina ir kūdikis — abu naujai užgimę. Iki atsirandant vaikams (mano gyvenimas dabar padalytas į dvi eras — pr. V. ir po V.), kada dar turėdavau laiko sekmadienių popietėmis nueiti į Nacionalinę galeriją, mėgau ten pasėdėti priešais Belinio Madoną, kuri, nutapyta kažkokios saulės nutviekstos kaimo sodybos fone, akimis glosto ant kelių gulintį mielą kūdikėlį. Visada manydavau, kad jos žvilgsnyje — giedra ramybė. Dabar jame matau vien nuovargį ir vos juntamą suglumimą: „Kristau, ką aš padariau?“ — klausia Marija Dievo sūnaus. O jis, iki valiai pasisotinęs motinos pienu, miega, putlią rankutę užmetęs ant mėlynos mamos suknelės.

Edwin Morgan Forster investicijų salėje buvau pirmoji moteris, kuri laukėsi kūdikio. Kai buvau septintame nėštumo mėnesyje, Džeimsas Entvistlas, Rodo Tasko pirmtakas, pasikvietė mane į savo kabinetą ir apreiškė negalįs garantuoti, kad grįžus po dekretinių atostogų man atsiras darbo.

— Žinai, Keite, kaip sparčiai viskas keičiasi, kai dirbi su klientais. Nepriimk asmeniškai.

Civilizuotasis eruditas Džeimsas. Galėjau jam priminti įstatymus, tačiau jie labiau už viską nekenčia, kai jiems primeni įstaigos politiką, „palankią šeimai“. (Ši į šeimos poreikius orientuota EMF politika egzistuoja tam, kad vadovai galėtų pasigirti ją turį, o ne tam, kad vaikus auginantys darbuotojai galėtų ja pasinaudoti. Joks vyras iki šiol nėra tomis privilegijomis naudojęsis, todėl tai draudžiama ir moterims, jei jos nori, kad į jas būtų rimtai žiūrima.)