Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Kiek jie jums moka, ponia?

— Ne jūsų reikalas.

— Penkiasdešimt? Šimtą?

— Priklauso nuo premijinių. Tačiau šįmet premijos nėra. Jei atvirai, tai po birželio mėnesio rezultatų džiaugsiuosi, jei pavyks išsaugoti darbą.

Vinstonas delnais trinkteli avikailiu aptrauktą vairą.

— Tikriausiai juokaujate. Jie jus laiko pririšę visą parą, nepaleidžia nė sekundei. Jūs jų vergė, moteriške.

— Nieko negaliu padaryti, Vinstonai. Esu, kaip ten sakoma, pagrindinė duonpelnė.

— Ohoho. — Jis nuspaudžia stabdžių pedalą, kad neužlėktų ant perėja pėdinančios vienuolės. — O ką apie tai mano jūsų vyras? Tokiais atvejais vaikinams būna nelengva pataluose.

— Nejau rimtai nori pasakyti, kad nuo mano didelio atlyginimo traukiasi mano vyro pimpalas?

— Na, kaip čia pasakius, tai tarsi paaiškina, kodėl žmonės nebegali padaryti daugiau vaikų, ar ne? Juk kol moterys nebuvo pasinešusios dirbti, gimstamumo lygis buvo didesnis.

— Manau, tai lengviau paaiškinti vandenyje esančiais moteriškais hormonais.

— Manau, tai verčiau aiškinti moteriškais hormonais kontorose.

Net iš automobilio galo galiu pasakyti, kad jis išsiviepęs kaip arbūzas — skruostai taip išsitempę, kad už ausų matyti susimetusios raukšlės.

— Dėl Dievo meilės, Vinstonai, juk dabar dvidešimto amžiaus pabaiga.

Jis papurto galvą, ir po visą saloną pažyra žvilgančios aukso dulkelės. „Kaip fėja krikštamotė“, — pasakė pamačiusi Emilė.

— Visai nesvarbu, kelintas dabar amžius, — subamba jis. — Laikrodis vyro galvoje visada rodo vieną laiką. Moteriškų gėrybių laiką.

— Maniau, kad jau išaugome tuos urvinio žmogaus paistalus.

— Štai čia tokie žmonės kaip jūs, ponia, ir klysta. Moterys — taip, jos išaugo, o vyrukai joms pritarė, nes tikėjosi iš jų gauti sekso. Vyras paprasčiausiai klausia savęs, kokią muziką moteriškė nori girdėti, ir ją griežia. Štai, paragauk.

Vinstonas man švysteli skardinėlę. Šią apskritą bronzos spalvos dėžutę prisimenu dar iš vaikystės: kelioniniai ledinukai. Mudvi su Džiule visada labiau norėdavom cukruotų kriaušių, kurių skonis būtų buvęs toks pat, kaip metalinio varpelio, jei jį lyžtelėtum, tačiau mums visada duodavo cukrinukų. Mama įtikinėjo, kad kelionėje cukrinukai nuveja pykinimą. Tad man jų skonis iki šiol primena pykinimą — popierinius maišelius, pilnus atgrasių dalykų, svyrinėjimo į šalikelę, rankų šluostymosi į nurudusią pernykštę žolę.

Jau įvažiuojame į Sitį ir dumiame tarpekliais tarp stiklo uolų, kuriuose tvyro alyvinė karščio migla. Atidarau saldainių skardinėlę. Joje — šešios dailiai susuktos cigaretės su marihuana. Atsikrenkštusi nutaisau radijo pranešėjos balsą:

— Bendrovės įstatai aiškiai draudžia vartoti narkotikus Edwin Morgan Forster patalpose. Ir... jau beveik atvažiavome, tad geriau paskubėsiu. Turi žiebtuvėlį, Vinstonai?

11.31: Informacijos ieškoti sunku, nes šriftas Wal l Street Journal puslapiuose niekaip nenustovi vietoje. Eilutės rangosi it juodos gyvatės, rinkų apyvartoms skirtas puslapis primena nuotraukas iš Vabalų puotos.

Vaizdelis išties apgailėtinas. Jaučiuosi apsvaigusi kaip netekėjusi tetulė, įkalusi stiklą vikaro chereso. Motinystė — arba jos sąlygota abstinencija — visiškai suniokojo mano pajėgumą mėgautis bet kokiais narkotikais, išskyrus kokį gurkšnį kalpolio nevilties akimirką. Iki susirinkimo patalpos įstengiu nužingsniuoti visai padoriai, bet vos įėjus į vidų vietoj sienų matau į begalybę tolstančias daugkartinių jų atspindžių virtines, kaip Ešero reprodukcijose. Kiekvieną kartą, kai tenka atsistoti, kad pakeisčiau skaidrę, turiu įsitverti stalo krašto ir truputį pakreipti galvą — tada daiktai grįžta į savo vietas. Jaučiuosi tarsi gulsčiukas.

Kai prasižioju, norėdama kreiptis į dvylika aplink stalą susėdusių fondų valdytojų, balsas skamba gana tvirtai. Bet netrukus pastebiu, kad vos begaliu susigaudyti, kas čia kalba, ir, nors galvą pjauk, nesumezgu, ką reikės sakyti toliau. Tarsi būčiau pilvakalbė, valdanti manekeną — savo pačios kūną. Vis dėlto atsipalaidavimas leidžia nepaisyti kolegų nuomonių ir siūlyti investicijų pasirinkimus, kurie nuo rytojaus taps visos bendrovės strategija.

Obligacijos ar paprastosios akcijos? Jokių problemų! Jungtinė Karalystė ar Japonija? Tik paskutinis kvailys dėl to dvejotų.

Susirinkimui įpusėjus, Endrius Makmanusas — škotas regbio mėgėjas griozdiškais kaip Česterfildo sofa pečiais — pasipūtėliškai sukosčioja ir pareiškia, kad susirinkusieji jam turbūt atleis — jam reikia išbėgti anksčiau: Ketriona, jo dukra, dalyvauja plaukimo varžybose, ir jis jai pažadėjo, kad „tėvelis būtinai ateis pasižiūrėti“. Sėdintieji aplink stalą priima tai kaip patį normaliausią dalyką pasaulyje. Jaunesni vyrukai, kurie galvoja kada nors irgi turėti vaikų, tačiau tik tada, kai Porsche Boxter automobiliuose pradės montuoti stalelius sauskelnėms pakeisti, nenusipurto. Kiti tėveliai spinduliuoja sąmokslininkišką „naujiesiems tėčiams“ būdingą pasitenkinimą. Matau, kaip neišmanėlė Momo tyliai sumurma: „Kaip miela!“ Net Selijos Harmsvort veide Piktosios karalienės išraišką keičia kažkas primenančio šypseną; ji taria: „Ak, kaip žavu, Endriau, tu toks dalykiškas“, tarsi Makmanusas savo rankomis ką tik būtų pakėlęs Dow Jones indeksą 150 punktų.

Matydamas, kad aš vienintelė iš kolegų neprisidedu prie saldžiažodžio pritarimo burkavimo, Endrius bejėgiškai gūžteli pečiais ir sumurma: „Na, Keite, tu juk pati supranti“. Tada šmurkšteli į švarką ir sprunka iš kambario.

Iš tiesų suprantu. Kai vyras darbe praneša, kad turi išeiti trumpam pasilinksminti į savo vaiko mokyklą, juo didžiuojamasi kaip pasiaukojančio, nesavanaudžio tėvo pavyzdžiu. Kai moteris nori išeiti pasėdėti prie sergančio vaiko lovelės, ji pasmerkiama kaip neorganizuota, neatsakinga ir „stokojanti atsidavimo darbui“. Tėvystės demonstravimas yra tėviškos stiprybės požymis; motinai išdrįsti viešai pareikšti, kad ji yra motina, reiškia aikštėn iškelti pasibaisėtiną pažeidžiamumą. Na, ar lygios galimybės jūsų dar nesužavėjo?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Ką tik baigiau pirmininkauti susirinkimui, per kurį kolega pranešė turįs išeiti, nes jam reikia būti dukros plaukimo varžybose. Ir čia pat už nuopelnus tėvystei, galima sakyti, buvo įšvęstas į riterius. Jei aš būčiau pamėginusi tai padaryti, Rodas būtų man nusukęs galvą ir dar srūvančią kraujais pasmeigęs ant baslio prie Anglijos banko kaip perspėjimą kitoms darbo dieną mėgstančioms pasitrumpinti motinoms.

Tai ta-i-i-i-p neteisinga. Imu galvoti, kad nesąmonės apie moterų karjerą tėra tik vienai kartai skirtas pokštas. Mes esame gyvas įrodymas, kad iš to nieko neišėjo, ar ne?

Pamirškim aukštąjį mokslą. Galvokim, kaip dukras įtaisyti į pobūvių šeimininkes ruošiančią kolegiją, kur jos galės išmokti daryti puokštes stalo papuošimui bei gaminti gardžią vakarienę dviem, o po to ištekės už vyro, kuris joms mokės už tai, kad jos sėdės namie ir darysis pedikiūrą.

SKUBIAI: Būk gera, dar kartą primink, kuo blogas toks gyvenimas?

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Labai labai seniai vienoje tolimoje šalyje graži, savarankiška, savim pasitikinti princesė sėdėjo prie neužteršto tvenkinio aplink jos pilį žaliuojančioje pievoje ir mąstė apie gamtosaugos problemas.

Netikėtai prie jos atsiradusi varlė liuoktelėjo princesei ant kelių ir tarė: