Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Savaime suprantama, dėl kūdikio mano darbas nepasikeis, Džeimsai, — išgirdau save sakant, o jis Cartier rašikliu auksine plunksna bloknote užrašė žodį „Atsidavimas?“ ir dukart jį pabraukė.

Ar aš norėsiu turėti mažiau užsienio klientų? Žinoma, ne.

Nieko neišmaniau.

Trisdešimt antrą nėštumo savaitę nuėjau pas Universiteto ligoninės konsultantą. Eilinis patikrinimas. Paskutinį buvau praleidusi (Ženeva, konferencija, rūkas). Konsultantas kaip koks kardinolas suglaudė pakeltų ilgų baltų pirštų galus ir pareiškė rekomenduosiąs nebedirbti, nes lemtingomis gemalo smegenų vystymosi savaitėmis aš patiriu per didelę įtampą. Atsakiau, kad tai neįmanoma: planavau dirbti iki pat gimdymo, kad vėliau galėčiau kurį laiką su kūdikiu pabūti namie.

— Tiesą sakant, nerimauju ne dėl jūsų, ponia Šatok, — šaltai tarė jis. — Nerimauju dėl kūdikio, kurį nešiojate, ir žalos, kurią galite jam padaryti.

Pro ašaras nematydama kelio išėjau į Gouverio gatvę ir vos nepapuoliau po pienovežio ratais.

Taigi teko atsipalaiduoti. Teko nors kiek atsipalaiduoti. Pagal įstatymus skraidyti lėktuvais turėjau liautis nuo septinto mėnesio, tačiau rusvai pilka tiesaus kirpimo suknutė ištikimai man tarnavo iki pat aštunto. Į pabaigą pilvas pasidarė toks klaikiai didelis, kad lipdama iš lifto turėdavau manevruoti kaip apsigręžiantis automobilis. Per susirinkimus kolegos juokaudavo: reikia sutvirtinti kontoros grindis, kad jos atlaikytų Keitės svorį, ir garsiausiai kvatodavau aš pati. Kai eidavau pro sandorių stalą, Krisas Bansas imdavo švilpiniuoti Dramblio maršą iš „Džiunglių knygos“: „Nu-o-o du trys, ir klumpt du trys, ir liumpt du trys!“ Pašlemėkas.

Vieną pavakarę, kai sėdėjau prie kompiuterio ir pilvas buvo toks įsitempęs, kad, rodės, juo ropinėja skruzdės, pajutau keletą ankstyvųjų Brakstono-Hikso sąrėmių (tas pavadinimas man priminė atsargos pulkininką, gyvenantį kur nors Žemuosiuose Pliumpiuose). Nėštumui baigiantis pasvajodavau, kad pulkininkas Hiksas ateis man į pagalbą: panėšės lagaminėlį, o kai kone alpdama iš nuovargio Sičio stotelėje lauksiu autobuso, jis išties man ranką, sakydamas: „Gal galiu Jums padėti įlipti, ponia?“

Buvau užsirašiusi į nėščiųjų kursus, tačiau jie prasidėdavo pusę aštuntos, ir aš nespėdavau atvykti. Galiausiai ėmiau lankyti Betos gimdymo mokyklos pamokas Stouk Niujingtone: avižiniai sausainiukai, banginių rykavimai, iš rūbų pakabos padarytas pilvas ir kūdikį vaizduojantis teniso kamuoliukas su ant jo užmaukšlinta kojine. Beta pasiūlė mums kalbėtis su savo vaginomis. Atsakiau, kad aš su savąja nesikalbu, ji pamanė, kad juokauju, ir pratrūko kvatotis kaip Brazio bėris.

Ričardas užsiėmimų nekentė. Jam buvo sunku susitaikyti, kad reikia nusiauti batus, nors skaičiuoti tarpus tarp sąrėmių visai patiko. Galėjai pamanyti, kad ruošiasi teisėjauti Monako Grand Prix automobilių lenktynėse.

— Sprendžiant iš tavo charakterio, Keite, — pasakė Ričardas, — tave ištiks greičiausi sąrėmiai, kokie tik yra buvę per visą žmonijos istoriją.

Beta sakė, kad tankiais ir negiliais įkvėpimais, kurių ji mus mokė, galima sumažinti skausmą, todėl pratimą atlikinėjau kaip religinį ritualą. Arba pasaulietinį — atlikdavau jį stovėdama eilėje, vonioje, prieš užmigdama. Nieko neišmaniau.

Vandenys man nubėgo važiuojant banko eskalatoriumi, aptaškydami Japonijos išankstinių sandorių analitiko Burberry lietpaltį; žmogelis ėmė labai nuoširdžiai atsiprašinėti. Mobiliuoju atšaukusi pietus su klientu, sėdau į taksi ir nuvažiavau tiesiai į ligoninę. Jie man pasiūlė epidurinę nejautrą, tačiau aš atsisakiau. Buvau ragana, sukėlusi pavojų savo kūdikio smegenų vystymuisi, todėl atsisakydama nuskausminimo išreiškiau atgailą, parodžiau kūdikiui, kad motina dėl jo pasiryžus nors kai ką iškęsti. Skendau skausmo mariose, tai iškildama, tai vėl panirdama po vandeniu. Vanduo buvo kietas kaip medis. Bangos daužė mane kaip laivo denį, ir kiekvieną kartą, vos spėjus atsistoti ant kojų, tvoksdavo su nauja jėga.

Po dvidešimt penkių kančios valandų Ričis padėjo laikmatį ir paprašė akušerės nedelsiant iškviesti konsultantą. Operacinėje, į kurią mane perkėlė nenumatytam Cezario pjūviui, išgirdau chirurgą sakant: „Nesijaudinkit, atrodys, tarsi jūsų pilve plaučiau indus“. Buvo visai kitaip. Atrodė, tarsi kūdikis, nelyginant koks ąžuolas, būtų su šaknimis raunamas iš klampios, molingos, lapkričio lietų permerktos žemės. Trūkt, pasukioti, vėl trūkt. Galiausiai vienas iš jaunesniųjų gydytojų užsilipo ant operacinio stalo, apžergė mane ir staigiu judesiu ištraukė kūdikį. Iškėlė ją už kulnų kaip kokį jūroje sužvejotą laimikį, krauju išmargintą undinėlę. Mergaitę.

Po to per kelias dienas susilaukiau daugybės puokščių, tačiau didžiausia jų atkeliavo iš Edwin Morgan Forster. Tokio dydžio barokinės kompozicijos užsakomos karo memorialams pagerbti arba kai už jas moka Sitis. Puokštėje buvo penkių pėdų aukščio falo pavidalo dagių ir milžiniškų lelijų, nuo kurių skleidžiamo aitraus kvapo kūdikis imdavo čiaudėti. Prie puokštės pridėtame atviruke mažaraštės floristės buvo parašyta: „Vienas baiktas, trys dar bus!“

Dievaži nekenčiau tų gėlių; nes jos vogė mūsų orą, mano ir jos. Atidaviau jas dienos slaugei, kuri, persimetusi puokštę per petį, motoroleriu parsivežė namo į Harlesdeną.

Po gimdymo praėjus trisdešimt šešioms valandoms, naktinė slaugė — airė, kur kas švelnesnė ir subtilesnė už dienos kolegę, pasisiūlė paimti iš manęs kūdikį, kad bent šiek tiek pailsėčiau. Man paprieštaravus, ji pasakė: „Jei norite būti gera mama, Katerina, būtinai patausokite sveikatą“. Ir nusivežė mano dukrą mažame organinio stiklo akvariume, mataruojančią į dumblių gniužulus panašiomis rankytėmis.

Tą pat akimirką stačia galva smigau į nuovargio šachtą. Gal po kelių valandų, nors atrodė, kad praėjo vos kelios sekundės, išgirdau jos verksmą. Tada dar nežinojau, kad galėsiu atpažinti savo kūdikio verkimą, tačiau vos išgirdusi supratau, kad nuo šiol visados jį atskirsiu nuo bet kurio kito verksmo pasaulyje. Iš kito ilgo, rudo koridoriaus galo ji šaukė mane. Ant vienos rankos užsikabinusi kateterį, kita prilaikydama siūles, ėmiau klibikščiuoti jos link, orientuodamasi staiga pradėjusiu veikti lokatoriumi, kurį gauna kiekviena motina. Kai įėjau į kūdikių palatą, ji jau nebeverkė ir kaip pakerėta goksojo į popierinį žibintą palubėje. Niekada dar nebuvau patyrusi tokios džiaugsmo ir baimės samplaikos: neįmanoma nusakyti, kur baigėsi skausmas ir kur užgimė meilė.

— Reikia išrinkti jai vardą, — šypsodamasi papriekaištavo pribuvėja. — Negalima jos visą laiką vadinti kūdikiu, taip negerai.

Buvau sugalvojusi pavadinti ją Ženevjeva, bet numatomai savininkei vardas pasirodė per ilgas.

— Mano senelės vardas buvo Emilija, su ja visuomet jausdavausi tokia saugi.

— Ak, Emilė — labai gražus vardas, pabandykime.

Taigi mes pabandėm, ir mažylė, išgirdusi savo vardą, grįžtelėjo mūsų pusėn. Taip ir liko.

Po trijų savaičių paskambinęs Džeimsas Entvistlas pasiūlė man darbą strategijos skyriuje. Beprasmiškas ir bergždžias darbas. Pasiūlymą dėkinga priėmiau ir padėjau ragelį. Užmušiu tą niekšą vėliau. Vėliau juos visus nugalabysiu. O dabar man reikia išmaudyti dukrą.

Po Cezario pjūvio praėjus lygiai devynioms savaitėms vėl buvau darbe. Pirmą rytą protas buvo tiek atsijungęs, kad surinkau telefono numerį ir paklausiau, ar galėčiau pasikalbėti su Keite Redi. Vyriškis atsakė, kad ji turbūt dar negrįžusi. Ir jis buvo teisus. Manyčiau, jos dar nebuvo ištisus metus, o ankstesnioji Keitė, ta, kuri buvo prieš vaikus, nebegrįžo niekada. Tačiau ji taip meistriškai vaidino sugrįžusią, kad kiaurai ją permanyti gal būtų galėjusi tik kita motina.