Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Savo žmonos niekada nevadinau „žmona“, vadinau ją „namais“.

Talmudas

Namai. Ilgai žiūriu į tą žodį. Namai. Įsiklausau į jaukų jo skambesį. Stengiuosi įsivaizduoti, ką jis reiškia. Esu ištekėjusi, tačiau ne žmona, turiu vaikų, tačiau ne motina. Kas aš?

Pažįstu moterį, kuri bijo pamatyti, kaip jos reikia vaikams, todėl po darbo, užuot ėjusi namo, ji sėdi vyno bare ir laukia, kol vaikai sumigs.

Pažįstu moterį, kuri kiekvieną rytą pusę šeštos pažadina savo kūdikį, kad galėtų nors truputį su juo pabūti.

Pažįstu moterį, kuri televizijos pokalbių laidoje pasakojo, kaip į mokyklą nuveža ir po pamokų pasiima savo vaikus. O jos vaikų auklė man sakė, kad ji nė nežino, kur jos vaikų mokykla.

Pažįstu moterį, kuri apie savo mažylio pirmuosius žingsnius telefonu išgirdo iš vaiko auklės.

Dar pažįstu moterį, kuri apie tai, kad ją paliko vyras, sužinojo iš auklės telefonu perskaityto jo raštelio.

Ilgai guliu viešbučio lovoje, valandų valandas laukdama, kol ką nors pradėsiu jausti. Pagaliau jausmas ateina. Skaudžiai pažįstamas ir kartu baugiai svetimas. Praeina dar kelios sekundės, kol suvokiu, kas tai: aš pasiilgau mamos.

34 Namo pas mamą

Kad ir kaip stengčiausi, neprisimenu mamos sėdinčios. Ji visada stovi arba bėga. Stovi prie kriauklės, pakišusi puodą po tekančiu vandeniu, stovi prie lyginimo lentos, stovi prie mokyklos vartų, apsirengusi išeiginiu mėlynuoju apsiaustu; iš virtuvės neša lėkštes su garuojančiais valgiais, po to jas nurenka. Sveikas protas sako, kad tarp lėkščių atnešimo ir jų nurinkimo turėtų būti tarpsnis, kai ji atsisėda ir valgo su mumis, tačiau aš jo neprisimenu. Iš indaujos išimtas lėkštes mama laikė netvarka, o netvarką reikia sutvarkyti. Galėjai tebelaikyti ant šakutės pasmeigęs paskutinį kąsnį, bet jei lėkštė jau buvo tuščia, mama visada ją žaibo greitumu paimdavo.

Mano motinos karta buvo gimusi tarnauti; tai buvo jos pašaukimas ir lemtis. Laikotarpis tarp mokyklos — kasdienybės, nuolatinių pareigų ir visokių smarvių, — ir motinystės — kasdienybės, nuolatinių pareigų ir visokių smarvių, — truko vos kelerius metus. Šeštojo dešimtmečio merginos turėjo langą į laisvę, tačiau tas langas retai kada būdavo toks platus, kad pro jį galėtum išlipti, o ir ką jos išlipusios būtų dariusios? Tokios moterys, kaip mano mama, iš gyvenimo per daug nesitikėdavo, ir dažniausiai gyvenimas jų neapvildavo. Net jei jų aptarnaujami vyrai jas palikdavo arba be laiko numirdavo nuo insultų ar skrandžio ligų, moterys paprastai likdavo savo postuose, toliau virdavo valgį, dulkių siurbliu valydavo kambarius, pastvėrusios lygindavo vaikų ar vaikaičių rūbelius ir niekada neprisėsdavo, kitokio gyvenimo nebeįsivaizdavo, net jei būtų galėjusios jame ką nors pakeisti. Tarsi jos būdavo savimi tik tarnaudamos kitiems, o praradusios šią paskirtį, atrodydavo tarsi išpuolusios iš ratų, lyg tie anglies kasyklų poniai, kurie išlieka pusakliai dar ilgai po to, kai paleidžiami į pievas.

Mano kartos moterims motinystė, ištinkanti kur kas vėliau, kartais net per vėlai, yra tikras šokas. Mes nebuvome pasirengusios aukotis. Po penkiolikos savarankiško gyvenimo metų staigus laisvės praradimas pribloškia ne mažiau negu kojos ar rankos netektis, todėl į stiprų meilės kūdikiui jausmą visada lieka įsipynęs ir praradimo kartėlis; galbūt mes, kaip žmonės, kuriems amputuota ranka ar koja, prarastos galūnės maudulį jausime visą gyvenimą.

Tai, ką mama tebevadina moterų teisėmis, man gimus, galima sakyti, jau veikė, tačiau nebuvo pasiekę to rajono, kuriame gyveno mano tėvai; apskritai imant, nepasiekė ir iki šiol. Vieną vasarą, kai mamos cheminis sušukavimas išsileido, ji nusikirpo plaukus trumpai, su plunksnelėmis, ir ta šukuosena labai tiko jos smulkiems veido bruožams. Mudviem su Džiule labai patiko naujoji mamos šukuosena, ji atrodė tokia gražutė, tokia stilinga, tačiau vakare parėjo tėtis ir pasakė: „Man atrodo, ji labai feministiška, Džiną“, ir mama be jokių ginčų ar dar vieno priminimo atsiaugino plaukus.

Paauglystėje staiga supratau, kad gyvenime daug kas iš tikrųjų ne taip, kaip atrodo: ten, kur gyvenome, vyrai vaidino pagrindinius vaidmenis, tačiau pasirodymui vadovavo moterys, tik jų niekas neleisdavo ant scenos. Tai buvo matriarchatas, prisidengęs patriarchato kailiu, kad vaikinams nebūtų skaudu. Visada maniau, kad dėl to kaltas nepakankamas mano gimtinės žmonių išprusimas. Dabar įtariu, kad taip yra visame pasaulyje, tik vienur tai slepiama geriau, kitur — prasčiau.

Mokyklos žaidimų aikštelėje vaikai rėkauja ir klega it koks varnėnų būrys. Darželio pastatas — raudonų plytų, aukštais kaip bažnyčios langais — mena laikus, kai žmonės tikėjo ir Dievu, ir švietimu. Tolimame aikštelės gale, prie laipiojimo kopėtėlių, pasilenkusi moteris su pusilgiu tamsiai mėlynu apsiaustu. Kai moteris atsitiesia, pamatau, kad ji laiko prispaudusi nosinę prie mažos mergytės kraujuojančios nosies.

Mano mama dirba slauge darželyje. Ji čia dirba daugybę metų, ir faktiškai šioje įstaigoje viską rikiuoja, tačiau oficialiai tėra slaugė. Darželio vadovai nė negalvoja nieko keisti, nes, pirma, mama nemėgsta skųstis, o antra, jie gali jai mažiau mokėti. Atlyginimas elgetiškas. Kai ji man pasakė, kiek gauna, net surikau iš nevilties. Aš tiek per tris dienas išleidžiu vien už taksi. Tačiau jei pradėsi postringauti apie išnaudojimą, mama tik nusijuoks. Ji sako, kad mėgsta savo darbą, tai proga ištrūkti iš namų, be to, vaikai jos klauso, ir ji moka su jais apsieiti. Jei jūsų trimečiui pypliui iš nosies imtų bėgti kraujas, patikėkite, jūs irgi norėtumėte, kad jį už rankos laikytų mano mama. Džiną Redi yra iš tų žmonių, kurie nelyginant šildymo pūslė aplink save spinduliuoja raminančią šilumą.

Žvilgtelėjusi į kitą kiemo galą, ji mane iškart atpažįsta, tačiau tik po akimirkos jos veidą užlieja džiaugsmo banga.

— Ak, Keite, mieloji, — sako ji, eidama prie manęs, iš paskos už rankos vesdamasi susižeidusią mažylę, — koks malonus netikėtumas. Maniau, tu dar Amerikoj.

— Buvau. Grįžau prieš porą dienų.

Pabučiuoju ją į vėsų kaip obuolys skruostą.

— O štai čia, Lauren, — kreipiasi mama į šnirpščiojančią globotinę, — mano dukrelė. Pasakyk: „labas“.

Skambutis skelbia mamos pamainos pabaigą, ir mes einame į vidų paimti jos krepšio. Koridoriuje mama mane pristato Valei, direktorei.

— Ak taip, Katerina, mes šitiek apie jus girdėjome. Džiną rodė laikraščio iškarpą. Jūs tiek daug pasiekėte, tiesa?

Norėčiau kuo greičiau iš čia dingti, tačiau mama džiaugiasi, galėdama mane visiems parodyti. Suėmusi už rankos, vedžioja mane tarp savo bendradarbių, ir mamos ranka man primena Emilės ranką, kai mano dukra Pasaulio tautų šventėje mane lygiai taip pat išdidžiai vedžiojo, rodydama draugams.

Prie mokyklos stovintis Volvo, prikrautas visokių vaikiškų daiktų.

— Kaip jie? — klausia mama, kai sulipame į vidų.

Atsakau, kad vaikams viskas gerai, jie su Paula. Pakeliui į mamos butą pravažiuojame pro mano buvusią mokyklą, ir mama atsidūsta:

— Ar girdėjai apie poną Daulingą? Siaubinga.

— Jis pirma laiko išėjo į pensiją, tiesa?

— Taip. Mergička. Ar gali, Keite, įsivaizduoti, kad taip pasielgė jauna panelė?

Prieš dvidešimt metų ponas Daulingas buvo mano istorijos mokytojas. Tankiai mirksintis, tyliakalbis žmogelis, karštai garbinęs Elžbietos laikų Angliją ir Pirmojo pasaulinio karo poeziją. Prieš keletą mėnesių kažkokia gyvatės išpera iš penktos klasės kumščiu jam į veidą sugrūdo akinius, ir netrukus jis paprašė anksčiau laiko išleidžiamas į pensiją. Ponas Daulingas, tipiškas klasikinės gimnazijos auklėtinis, tapo dar viena bendrojo lavinimo sistemos auka. Sistemos, kuriai svarbiausia — lygiateisiškumo doktrina, o tai reiškia, kad vaikai, kurie nori mokytis, priversti sėdėti vienoje klasėje su tais, kurie mokytis nenori.