Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Ar nešioji tą raudoną megztuką, mama?

— Bet juk jis iš kašmyro vilnos, mieloji.

Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti, mamai vis nuperku kokį gražesnį rūbelį. Norėjau, kad ji juos turėtų; man reikėjo, kad ji juos turėtų. Bet viską, ką jai atvežu, mama pasideda geresniems laikams, kurie gal kada nors ateis, ir gyvenimas pagaliau pateisins į jį sudėtus lūkesčius.

— Gal tau atnešti pyrago?

Ne.

— Taip, su malonumu suvalgysiu.

Ant indaujos, šalia medinio laikrodžio su rankena, prieš ketvirtį amžiaus pirkto už taupos kuponus, stovi mano tėvų nuotrauka, kurioje jie nusifotografavę šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Pajūris, tėvai juokiasi, o už jų — plevenančiais kirais nusėtas dangus. Abu atrodo tarsi kino žvaigždės. Tėtis nutaisęs savo mėgstamą Tairono Pauerio išraišką, mama — juodomis kaip anglis Odrės Hepbern akimis, su matadoro kelnėmis iki pusės blauzdų ir dailiais juodais žemakulniais bateliais. Kai buvau maža, mane kamavo iš tos nuotraukos spinduliuojanti laimė: troškau, kad mama iš jos sugrįžtų. Žinojau, kad jei ilgai lauksiu, ji sugrįš. Tik palūkės, kol ateis geresni, jos grožiui tinkantys laikai. Šalia, sidabriniuose rėmeliuose — Emilė per savo antrąjį gimtadienį. Ji ką tik pamatė tortą ir visa nesitveria džiaugsmu. Mama pastebi mano žvilgsnį:

— Ji žavinga, ar ne?

Patenkinta linkteliu galva. Kad ir kaip būtų sumaitoti šeimos santykiai, kūdikis juos atkuria. Kai Emilė gimė, mama atvažiavo į ligoninę mūsų aplankyti ir ant naujagimės rankytės uždėjo savo senatvės dėmėmis nusėtą ranką, tą akimirką supratau: turėdama dukrą lengviau susitaikysiu su mintimi, kad kada nors mano mamos nebebus. Ir vis knietėjo sužinoti, nors niekada apie tai neišdrįsau jos paklausti, ar atsiradus anūkei, mamai lengviau ištverti, kad turės palikti mudvi su Džiule.

Virtuvėje sutarška puodai.

— Mama, būk gera, ateik čia ir prisėsk.

— Tu ilsėkis, mieloji.

— Bet aš noriu, kad ir tu prisėstum.

— Tuojau.

Niekaip negaliu jai pasakyti apie Ričardą. Kaip man jai pasakyti?

Nuo mamos iki Džiulės namų — penkios minutės kelio. Gatvės tokio tipo gyvenamuosiuose rajonuose paprastai būna pavadintos augalų ir medžių vardais, tarsi stengiantis atsilyginti statybų suniokotai gamtai. Tačiau dabar Sodų gatvė, Guobų alėja, Vyšnių takas skamba kaip žiaurus pasityčiojimas, kaip pastoralinės gaidos betono ir armuoto stiklo simfonijoje. Mano sesers namas stovi Beržų skersgatvyje, vedančiame prie lanku išsidėsčiusių poromis sublokuotų septintojo dešimtmečio namų, atsidūrusių vėlesniais dešimtmečiais statytų nuosavų namų apsuptyje — visur matyti miesto planuotojų sumanymas atgaivinti bendruomenės dvasią, kurią metų metais taip nuosekliai griovė kiti miesto planuotojai.

Kai sustabdau savo Volvo, ant šaligatvio būreliu stoviniuojantys vaikigaliai kažką šūkteli — nesuprasi, pasisveikina ar šaiposi — bet kai išlipusi nudelbiu juos piktu žvilgsniu, drąsuoliai sprunka tolyn: net nuožmūs chuliganai čia kažkokie išskydę. 9-uoju numeriu pažymėto namo priekinio sodo vejos vidury sukasta apskrita lysvė, joje styro nususęs rododendras, apsuptas smulkių baltažiedžių gėlyčių, angliškųjų edelveiso atitikmenų. Vienu ratu užvažiavęs ant rumbuoto betoninio privažiavimo, jo pakrašty riogso numestas triratukas, tikriausiai dar nuo to laiko, kai Džiulės vaikai buvo maži: jo geltonoje aprūdijusioje sėdynėje telkšo tamsus lietaus vandens ir lapų kompotas.

Duris atidaro pusamžė moteriškė prastai apkirptais plaukais, nors iš tikrųjų ji už mane jaunesnė trejais metais ir vienu mėnesiu. Tai puikiausiai žinau, nes pirmasis mano vaikystės prisiminimas — tas vakaras, kai ji gimė, ir mane nunešė į tėvų miegamąjį pasižiūrėti mažosios sesutės. Miegamojo tapetai buvo žali, kūdikis — raudonas ir suvyniotas į baltą skarą, kurią prieš tai ilgai mezgė mama, sėdėdama prie viryklės. Mažylė juokingai šnarpščiojo, o padavus jai pirštą, įsitverdavo ir nebenorėdavo paleisti. Ją reikėjo vadinti sese. Pasakiau mamai, kad pavadintų sesę Valeri, nes taip vadinosi vaikų laidos vedėja. Tikėdamiesi nors kiek apsisaugoti nuo mano pavydo, tėvai leido prisidėti prie rūpesčio nauja šeimos nare ir pakrikštijo ją Džiulija Valerija Redi. Sesuo man tai nuolat primena.

— Na ką, gal užeik į vidų, — pakviečia Džiulė. Pro mano petį pamačiusi pastatytą automobilį, cakteli liežuviu: — Pamatysi, kaip liksi be padangų. Nenorėtum pastatyti prie namo? Tą gramozdą galiu patraukti.

— Ne, nieko jam neatsitiks.

Prasispraudžiame ankštu prieškambariu, kuriame, apskleidę baltų ornamentinių plieno pynučių stovą, tarpsta kuplūs chlorofitai.

— Gražiai auga tavo gėlės, Džiule.

— Jų net norėdama neišnaikintum, — gūžteli pečiais ji. — Arbatinuke yra arbatos, išgersi puoduką? Stivenai, nukelk kojas nuo minkštasuolio, teta Keitė atvažiavo iš Londono.

Drimbos kūne įkalintas mielas mažvaikis atlapatuoja per kambarį su manim pasisveikinti, o jo mama atneša puodukus.

Naujieną, kad mane paliko vyras, seseriai ketinu įteikti kaip dovaną, kaip auką. Džiulė vaikystėje dėvėjo mano išaugtus rūbus, mokykloje girdėjo mokytojus lyginant ją su „kita Redžių mergaite“, ta, kuri įstojo į Kembridžą, ir nė karto gyvenime nėra turėjusi nieko geresnio, negu turėjau aš. Ką gi, dabar jos vyresnioji sesuo prarado vyrą ir šiose pačiose seniausiose varžybose prisipažins pralaimėjusi.

— Tikras sąvartynas, — ne atsiprašo, o konstatuoja Džiulė, nuo minkštasuolio nurankiodama žurnalus ir prie durų nuspirdama Stiveno futbolo aprangą.

Ji pasodina mane į fotelį prie dujomis kūrenamo židinio.

— Na tai pasakok. Kas nors atsitiko?

— Ričardas mane paliko.

Ir pravirkstu pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai Paula telefonu man pranešė tą žinią. Neverkiau aiškindama Emilei, kad tėvelis kol kas pagyvens kitame name, nes nieku gyvu nenorėjau savo skausmo primesti šešiametei, kuri vyrus įsivaizduoja panašius į „Miegančiosios gražuolės“ princą; nebuvo ašarų ir vakar, kai ant laiptų prie namo mudu su Ričardu aptarėme vaikų reikalus. Vaikų reikalus mes aptarinėjame nuolatos, tik paprastai tie pokalbiai baigiasi man lekiant pro duris, paskubom ištarus, kad turiu skubėti; šį kartą nusileidęs laipteliais tolyn nužingsniavo Ričardas, švystelėjęs per petį pilkąjį megztinį, kurį prieš porą metų nupirkau jo gimtadieniui, priderinusi prie jo akių spalvos.

— Ką gi, ir jis pasirodė tik pasigailėtinas menkysta, — sako Džiulė. — Tu per darbus baltos dienos nematai, o jam, matai, prireikė pabėgti.

Net nepastebėjau, kada Džiulė prie manęs priklaupė ir apkabino per pečius.

— Aš pati kalta.

— Nė velnio.

— Aš, aš kalta, jis man paliko raštelį.

— Raštelį? Ak, kaip puiku, tiesiog nuostabu. Nelemta diedų padermė. Vieni tokie gudrūs, kad nieko nejaučia, o kiti, kaip mūsų Nilas, tokie buki, kad nė žodžio nesurezga.

— Nilas ne bukas.

Kai Džiulė nusijuokia, ji vėl ta pati mergaitė, nieko nepaisanti linksmuolė.

— Ne, tačiau lengviau sužinoti, kaip laikosi žiurkėnas, negu Nilas. Tai jis susirado kitą moterį, tavo Ričardas?

Tokia mintis man net nebuvo atėjusi į galvą.

— Ne, nemanau. Man atrodo, aš pati tapau kita moterimi. Tos, kurią jis vedė, nebėra. Jis pasakė, kad nebegali manęs suprasti, kad aš jo neišklausau.

Džiulė paglosto man plaukus ir sako:

— Na, tu daug dirbi, kad jis turėtų už ką pieštukų nusipirkti.

— Jis labai geras architektas.