Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Tačiau visus darbus ant pečių neši tu, tu apmoki sąskaitas ir visa kita.

— Manau, jam tai irgi nelengva, Džiulse.

— O kaipgi. Bet jei pasaulis būtų tvarkomas taip, kad vyrams būtų lengva, iki šiol tebevaikščiotumėm su skaistybės diržais. Įdėti cukraus?

Ne.

— Taip.

Truputį vėliau mudvi su Džiule nutariame pasivaikščioti po artimiausią žaidimų parką. Žengiame paparčiais užaugusiu taku, praeiname pro rusmenių prižėlusius sudegusius Ford Fiesta griaučius. Atėjusios prie sūpuoklių, randame ant suoliuko sėdinčias dvi mokyklinio amžiaus mamas. Paauglių nėštumas čia laikomas savotišku hobiu. Šios dvi mamos labai tipiškos: išvargusios, piktos, storai prisidažiusios, jos atrodo kaip negyvėlės, ant kurių šokinėja primityvaus gaivalo pilni jaunikliai.

Iš Džiulės sužinau, kad dusimas ir skausmai krūtinėje mamai prasidėję prieš keletą mėnesių, kai jos namuose prie durų pasirodė pora tėčio kreditorių. Mama paaiškino, kad Džozefas Redis čia nebegyvena jau daug metų, tačiau vyrai vis tiek užėjo į vidų ir nužvelgė baldus, medinį laikrodį su rankena, sidabrinius rėmelius, kuriuos mamai buvau padovanojusi vaikų nuotraukoms įsidėti.

Nebūdama vyriausias vaikas, kuriam iki ašarų reikia būti mylimam, Džiulė sugebėjo nepakliūti į viską nusiaubiančio tėčio žavesio veikimo zoną ir beveik visą savo gyvenimą abejingai jį stebėjo, nesibaimindama šalutinio poveikio. Papasakojau, kaip jis buvo atvažiavęs pas mane į kontorą, ir seseriai širdis užsidegė:

— Po velnių, jis amžinai taip! Nė motais, kad tau bus nesmagu prieš viršininką. Kuo jis save laiko?

— Jis sukūrė ekologiškas sauskelnes.

— Jis? Jis gyvenime nėra matęs pliko vaiko užpakalio.

Ir mudvi pratrūkstame juokais: raitomės, prunkščiame ir šnarpščiame, mano sesuo ir aš, kol skruostais ima riedėti ašaros. Išsitraukiu pačiame apsiausto kišenės kamputyje surastą sustirusią prišnypštą nosinaitę; Džiulė irgi randa panašią, savo, tik dar su kraujo dėmėmis.

— Emilės kalėdinių giesmių koncertas.

— Stiveno regbio rungtynės.

Atsisukusios žvelgiame į miestą. Jo bjaurų kūną dengia absurdiškas Vivienne Westwood stiliaus saulėlydžio apdaras iš rožinės kelnaičių spalvos tiulio ir skandalingo purpuro. Dangaus fone juoduoja milžiniški kaminai, tik keli iš jų dar rūksta: nelyginant vogčiomis dūmą plėšiantys rūkoriai, jie tankiai papsi, ruksnodami nedideliais dūmų kamuoliais.

— Tikiuosi, tėčiui nedavei pinigų, — sako Džiulė, o nesulaukusi atsakymo, priduria: — Ech, Keite, kad tave nelabasis, kokia tu lengvatikė.

— Sniego karalienė iš Sičio, — pataisiau ją radijo pranešėjos balsu.

— Labai lengvai tirpstanti Sniego karalienė, — atšauna sesuo. — Žinai, tau reikia įveikti tą liguistą prisirišimą prie tėčio. Jis jo nevertas. Aplink tokių nelemtėlių tėtušių milijonai, mes ne išimtis. Prisimink, kaip jis tave siuntinėdavo atidaryti durų, kai ateidavo šeimininkai prašyti pinigų už buto nuomą. Prisimeni juk, ar ne?

— Ne.

— Tikrai prisimeni, žinau. Šitaip su vaikais nesielgiama, Keite. Versti juos, kad meluotų už tave. O kai neišeidavo taip, kaip jis nori, daužydavo mamą.

— Ne.

— Ne? Kas tada lėkė laiptais žemyn jų skirti, kai jie kaulus vienas kitam skalbė? Maža mergytė, vardu Katerina. Gal jau prisiminei?

— Džiulse, kaip vadinosi tie ledai ant pagaliukų, nusagstyti spalvotais saldainiukais?

— Nesuk uodegos, po perkūnais.

— Ar prisimeni?

— Žinoma, prisimenu. „Pasaka“. Tik tu jų niekada nevalgei — taupei kišenpinigius Kornvalio rageliams. Mama sakė, tu dar vaikščioti nemokėjai, o jau norėjai tik to, kas geriausia: „Turi pinigų alui, bet nori šampano — štai kokia mūsų Keitė“. Todėl pagaliau užsidirbai pinigų šampanui, ar ne taip?

— Ne toks jau tai ir stebuklas, — atsakau apžiūrinėdama savo vestuvinį žiedą.

— Kas, šampas? — klausia Džiulė, žiūrėdama į mane taip, tarsi tikrai norėtų išgirsti atsakymą.

Kaip man paaiškinti seseriai, kad pinigai pagerino mano gyvenimą, tačiau nepadarė jo nei gilesnio, nei lengvesnio?

— Ak, supranti, didžiąją dalį uždirbtų pinigų tenka išleisti perkant laiką, kurio reikia užsidirbti pinigams, reikalingiems sumokėti už viską, kas tau atrodo reikalinga, nes turi pinigų.

— Gal, bet tai geriau, negu gyventi štai taip, — sako Džiulė, mostelėdama aikštelės gale sėdinčių paauglių pusėn. Sesuo kalba piktai, tačiau kai tuos žodžius ištaria dar kartą, jie jau skamba kaip palaiminimas: — Privalo būti geriau nei šitaip, mieloji.

Po mūsų rajoną, per garsiakalbius leisdamas karštligiškai skubrią liaudies muzikos versiją, važinėjo pono Vipio ledų furgonas. Kartą per vasaros atostogas Anetė ir Kolinas Džonsai iš to furgono pirko ledus, o tuo metu iš namų išbėgo jų kačiukas ir pakliuvo po užpakaliniu ratu. Mes šaukėme, tačiau vairuotojas neišgirdo, ir furgonas ėmė važiuoti. Prisimenu, kad buvo neišpasakytai karšta, kelio dangos bitumas tirpo ir jo gurvoliai kaip triušio spiros lipo prie mūsų basučių padų. Prisimenu Anetės klyksmą, muziką ir jausmą, kad besisukantis ratas suniokojo kažką be galo trapaus ir mielo.

Džonsai gyveno per vieną namą nuo mūsų. Kerolė Džons vienintelė iš tuomet man pažįstamų moterų eidavo į darbą. Iš pradžių dirbo bare, užsidirbdama tik smulkioms išlaidoms, tačiau netrukus įsidarbino visą dieną metalinių dirbinių gamyklos buhalterijoje.

Prie kavos puodelio, narstydamos kaimynių kauliukus, mano mama ir ponia Fridą Devis nusprendė, kad Kerolė visą atlyginimą išleidžia kirpėjai ir panašiems dalykams, kuriuos galima priskirti „gyvenimo džiaugsmų“ kategorijai. Jos delnus trynė, kai Anetė neišlaikė pradinės baigiamųjų egzaminų. Na, ar galima buvo ko kito tikėtis, jei namie nėra kam vargšei mergytei vakarienės išvirti.

Aš pati Kerolę prisimenu dažytomis lūpomis, dažnai besijuokiančią ir atrodančią daug jauniau už mano mamą, nors jos buvo gimusios tą pačią dieną.

Kai atsitiko nelaimė su kačiuku, mūsų mama, išgirdusi riksmą, išbėgo į gatvę ir parsivedė mus visus namo, o pono Vipio darbuotojas ėmėsi valyti nelaimės vietą. Man iš rankų iškrito Kornvalio ragelis su braškėmis ir tekštelėjo ant asfalto. Parsivedusi mama nuramino Anetę, paruošė kiekvienam po stiklinę apelsinų gėrimo, o Kolinui surado pleistro (jis nebuvo nei susižeidęs, nei nusibrozdinęs, tačiau jam reikėjo pleistro). Po to mama Džonsams išvirė vakarienę, ir visi laukėme iš darbo pargrįžtančios jų mamos.

Kerolė parvažiavo vėlai, suplukusi, apsikrovusi pirkinių maišais. Telefonu jau buvo gavusi mamos pranešimą, tačiau anksčiau niekaip negalėjo išeiti. Galvodama apie tą momentą, kai į virtuvę įėjo Kerolė, prisimenu, kaip visi sėdėjome už mūsų stalo plastiko paviršiumi, prisimenu tarsi iškabinti šlapi rankšluosčiai virtuvėje tvyrojusį šutą, kaip Kolinas išvertė savo gėrimą, o Anetė net akių nepakėlė į mamą, tačiau niekaip neprisimenu, ar kas nors balsu ištarė tai, ką visi galvojo.

Ar kas nors pasakė: „Bet jeigu tu būtum buvusi čia, kačiukas būtų likęs gyvas“?

35 Nežinau atsakymų

18.35: „Be to, yra daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad lyčių įvairovė komandoje yra lemiamas jos sėkmingo darbo veiksnys.“

— Jėzau, Keite, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ką nors panašaus galiu iš tavęs išgirsti.

Neatrodo, kad mano kalba Rodui Taskui būtų padariusi įspūdį, ir ne tik jam: šioje patalpoje pilna žmonių, kurie, užuot klausę mano, naujosios Įvairovės koordinatorės, kreipimosi, verčiau sėdėtų vyno bare. Jaučiuosi kaip vegetarė skerdykloj.