Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Ar aš tikrai esu jai tai sakiusi? Nebeprisimenu, kada tai buvo, bet Em atmena absoliučiai viską. Atidarau šaldiklį ir kyšteliu galvą įkvėpti gaivaus arkties oro. Susyk pagauna nenumaldomas noras ten įlįsti ir ilgai vaikščioti. Einu laukan, gal truputį užtruksiu.

Užlipusi į viršų, kyšteliu galvą į viešnios kambarį. Momo vokai užmerkti, tačiau akys po jais spurda kaip peteliškės. Sapnuoja vargšelė. Pasilenkiu užgesinti lempą, bet Momo atsimerkia ir sušnibžda:

— Apie ką tu galvoji, Keite?

— Kaip tik bandžiau prisiminti, ką tau pasakiau, kai pirmąkart susitikom.

— Liepei man liautis kartojus „atsiprašau“.

— Visai teisingai sakiau. O ką dar?

Ji įdėmiai žvelgia į mane patikliomis spanielio akimis, kaip tada, per tą baigiamąjį pristatymą, nuo kurio, rodos, praėjo visa amžinybė.

— Sakei, kad atjauta brangiai kainuoja, bet ji nėra tik pinigų švaistymas.

— Nesakiau taip.

— Sakei.

— Dieve, tai pasibaisėtina. Kokia aš karvė. Ką dar sakiau?

— Sakei, kad pinigams nesvarbu, kokios tu lyties.

— Tikrai taip.

— Tikrai taip? — nedrąsiai atkartoja ji.

— Kaip tu manai, Momo, kur jų opiausia vieta? Į kurią vietą galim skaudžiausiai smogti?

Užmigti tą naktį nebegalėjau. Vis sėlindavau į Beno kambarį paklausyti, kaip jis kvėpuoja. Taip klausydavausi ir Emilės alsavimo, kai parsivežiau ją namo iš ligoninės, nes bijojau, kad ji gali niekada nebepabusti. Benas miegojo, tačiau baimintis nebuvo ko. Jis miegojo kaip kūdikis.

Apie antrą valandą paskambino Ričardas. Jis buvo Briuselyje, kur įtikinėjo valdininkus skirti Europos paramą Šiaurės meno centro statybai, ir tik dabar gavo mano žinutę. Paklausė, ar viskas gerai, aš atsakiau, kad ne. Jis pasakė, kad mums reikia pasikalbėti, aš atsakiau: „taip“.

Pusę šešių paskambinau Kendei — žinojau, kad dabar mano draugę anksti pažadina besispardydamas kūdikis. Papasakojau apie Momo nuotraukas kontoros kompiuterių sistemoje. Neturėjau supratimo, ką mudvi galėtume padaryti, bet pagalvojau, kad išmanydama apie techniką ir turėdama darbo internete patirtį, ji ką nors sukurs. Triūsdama nuo pusės šešių iki pusės septynių, ji sukūrė programą, skirtą surasti ir sunaikinti visas laikmenas, kuriose yra su Momo Gumeratne susijusios informacijos.

— Sunkiau bus aptikti tai, kas išėjo už pastato sienų, — pasakė ji, — tačiau galiu blokuoti visa, kas tebėra EMF sistemoje.

Sutarėme, kad vieną atvaizdų kopiją ji pasiliks kaip įrodymą.

Šeštą valandą į virtuvę įeina Momo, kažką laikydama iškeltoje rankoje:

— Radau savo lovoje. Ar jis kam nors priklauso?

Prieinu ir apkabinu ją.

— Tai Gū. Jis mūsų šeimos narys.

Padaviau jai puodelį arbatos nusinešti į lovą, užlipau drauge į viršų ir nuėjau į Beno kambarį. Vaikas kietai miegojo. Pakišau Gū jam po skruostu. Labai greitai vienas mažas berniukas taps toks laimingas kaip per Kalėdas.

Nuėjusi į savo miegamąjį, pradariau spintą ir, ranka braukdama per sukabintus drabužius, stabtelėjau ties puikiausiais Armani šarvais, — juodu kaip kranklys kostiumėliu. Iš dėžės spintos apačioje išsiimu lakuotus aukštakulnius gyvatės odos galais — vaikščioti su jais beveik įmanoma, tačiau ne vaikščiojimas šiandien man rūpi. Kol rengiuosi, pergalvoju visus išteklius, kuriais galėčiau pasinaudoti, visas pajėgas, kurias galėčiau sutelkti. Noriu, kad Ričardas grįžtų, ir šią akimirką jau neabejoju, jog padarysiu bet ką, kad taip ir įvyktų, bet pirmiausia leiskite mamytei užbaigti vieną darbą.

Nepamiršti

Sužlugdyti Bansą

36 Žabangos

Visi sutarė, kad Pauerio ekologiškų sauskelnių verslo planas — nepaprastas dokumentas. Daugiau kaip trisdešimtyje dailiai atspausdintų A4 formato puslapių išsamiai aprašyta potenciali stebuklingų naujų sauskelnių realizavimo rinka ir numatyti augimo rodikliai. Glaustai pateikta įspūdinga konkurencijos analizė, gamtosaugos privalumų apžvalga ir detalus projekto įgyvendinimo planas. Skaičiai nebuvo perdėm optimistiški, tačiau bylojo patys už save. Administravimo komandos narių CV — pirmarūšiai, ypač paties išradėjo, Džozefo R. Pauerio, kuris, kaip pažymima, turėjo komercinių ryšių su „Apolono“ kosmoso užkariavimo programa ir neblogai iš to pasipelnė. Patento ekologiškoms sauskelnėms išdavimo klausimas iki galo dar neišspręstas, tačiau paraiškoje jam gauti produktas taip nuodugniai ir aiškiai aprašytas, kad nebeliko jokių abejonių dėl sėkmės. Buvo gaila, kad susipažinti su tuo dokumentu turės galimybę tik vienas asmuo. Pauerio ekologiškų sauskelnių numatyta realizavimo rinka — ne milijardas kiauraklynių mažylių, o vienintelis p. Kristoferis Bansas.

Bansas ką tik paskirtai EMF Rizikos kapitalo padalinio vadovu. Ši žinia mus džiugino dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, dabar bus lengviau pasiekti, kad už mano tėčio sugalvotas kvailas sauskelnes ryžtųsi statyti didžiulę sumą: rizikingi statymai už naujus sensacingus produktus, kol to nesuspėjo padaryti kas nors kitas, įėjo į naująsias jo pareigas. Antra, Veronika Pik, antras pagal svarbą asmuo Rizikos kapitalo padalinyje, pati tikėjosi tapti vadove ir dabar griežė dantį ant vietoj jos paskirto šios srities naujoko, tad galima buvo tikėtis, jog ji anaiptol nesistengs savo naujo viršininko saugiai palydėti per minų lauką — ir net galbūt sutiks kuo draugiškiausiai jį pavedėti link jo.

Suckling striptizo klubas, penktadienio vidurdienis.

— Gerai, peržvelkim reikalą dar kartą.

Kendė nė nemano slėpti pašaipos.

— Tavo tėtis, kuris negali prisiminti net savo vaikų vardų ir, kaip visiems žinoma, niekada nėra matęs nė vieno jų subinės, išrado palas, netrukus pakeisiančias pasaulio vystyklininkystės veidą, nors mes žinome, kad tos sauskelnės niekam tikusios, nes tu jų prototipą išbandei su savo Benjaminu, ir kai Benjaminas apsi...

— Kende, būk gera.

— Na gerai, kai Benui prireikė į tuliką, sauskelnės beregint išskydo. Taigi ką ketiname padaryti? Ketiname sauskelnių projektą įsiūlyti naujajam Rizikos kapitalo padalinio vadovui, kuris, būdamas pasipūtęs vėdarų mulkis ir apie kūdikių subines išmanydamas dar mažiau nei tavo tėtis, į Didžiąją sauskelnių avantiūrą investuos tūkstančius dolerių, o vėliau visus tuos pinigus praras, nes... Primink man, kodėl praras, Keite.

— Todėl, kad mano tėvo bendrovė paskendusi skolose, jo kreditoriai tų EMF investuotų pinigų beregint pareikalaus, sauskelnių bendrovė bus tuoj pat likviduota, o Bansas praras paskutinius marškinius, kojines bei apatines kelnaites, ir visi pamatys, kad jis tėra tik atgrasus avantiūristas. Ar šiame plane tau kas nors nepatinka, Kende?

— Ne, viskas puiku. — Ji keliskart įkvepia oro, tarsi uostydama naujus kvepalus. — Tik norėčiau iš tavęs išgirsti, kaip mums po to pavyks išsaugoti savo darbo vietas, nes aš tuoj tapsiu vieniša motina, o tu, kol Lėtapėdis Ričardas negrįžo į Redžių šeimos rančą, de facto irgi tokia pat.

— Kende, mes kovojame už principus.

Valandėlę Kendė atrodo sunerimusi.

— A-a, suprantu. Tai vėl mūsų senas draugas Outsas.

— Kas?

— Tas sniego senis. Apie kurį tu pasakojai Rodui. „Atsiprašau, ponai, dabar aš einu į lauką ir atrodo, po galais, truputį užtruksiu“. Čia ne sąmokslas, Keite. Čia kilnus, beprasmiškas pasiaukojimas. Labai būdinga britams, bet žinai, Valstijose mes esame pratę prie tokio keisto dalyko — mums patinka, kai geri vaikinai filmo pabaigoje lieka gyvi.