Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Draugiškai ištiesiu mergaitei ranką, tačiau nebesulaukdamas savo eilės ją pastveria Džeremis:

— Šimts velnių, Keite, — stebisi jis, — nesitikėjau tavęs čia sutikti.

— Na, aš, kaip čia pasakius, atlieku tiriamąjį darbą laisvalaikio akcijų paketui papildyti. Gal gali duoti naudingų patarimų? Ir sritis man menkai pažįstama. Be galo įdomu, tiesa? Deja, turiu eiti, malonu buvo su tavim susipažinti...

— Šerilė.

— Malonu buvo su tavim susipažinti, Šerile. Pasirūpink juo už mane.

Nueinu šventai įsitikinusi, kad dabar bent vienas vyras amžiams man liks pavaldus. Grįžtu prie stalo. Kendė visoms rodo, kurios iš merginų scenoje pasidariusios krūtų plastines operacijas ir kaip gerai jos pavykę.

— Apsaugok Dieve, tik pažiūrėkit į tą raudonplaukę mergiščią. O aš maniau, kad žadėjo sunaikinti visus branduolinius ginklus nuo Britanijos žemės.

— Būtum mačiusi, kaip atrodė mano papai, kai turėjau dvynukus, — sako Džudita, gerianti jau trečią kokteilį „Mai Tai“.

Apimta siaubo stebiu, kaip šokėja, kurią ką tik apkalbėjome, nulipa nuo scenos ir grėsmingai artėja link mūsų, rankomis suėmusi krūtis ir rodydama jas mums nelyginant šunų augintojas apžiūrai iškeltus šunyčius.

— Taigi šitai aš vadinu žongliravimu, — paleidžia gerklę Alisa. — Darbo ir pramogų suderinimas. Ką tu manai, Keite?

— Aure anos tarpvietė tikriausiai kaip reikiant, — sako Karolina, rodydama į kitą šokėją, konvulsiškai besiblaškančią, sakytum, stengtųsi pagimdyti ledų porciją.

— Kas ta tarpvietė? — duetu klausia Kendė ir Momo.

Kai paaiškinu, Kendė, kuri mano, kad visas pamokėles nėščiosioms veda komunistai, neslepia pasidygėjimo:

— Bet ta tarp... kaip ją, ji po gimdymo atsigauna, tiesa?

Nuo šokių dreba grindys, aplink stalą susėdusios moterys leipsta juokais, o klube susirinkę vyrai nejaukiai į jas žvalgosi — taip nejaukiai pasijusti juos gali priversti tik moterų juokas.

Pakeliu taurę:

— Gerai įtempkime stygas pasiryžimo — ir pasiseks!41

— „Kietas riešutėlis 2“? — klausia Momo.

— Ne, ledi Makbet.

Ir ko, po galais, šiais laikais juos moko?

37 Pietus su Robinu

Kai Robinas Kuperis-Klarkas nesmagiai jaučiasi, jis atrodo kaip žmogus, areštuojantis pats save: viena ranka tvirtai apglėbia savo krūtinę, o kitą užmeta ant sprando. Taip nesmagiai atrodo jis ir dabar, kai trims dienoms prabėgus nuo susirinkimo Suckling klube mudu pėstute žingsniuojame į Sweetings restoraną. Restoranas nuo kontoros tolokai, tačiau Robinas nori, kad valgytume būtent ten, taigi aš bidzenu paskui septynmyliais žingsniais žirgliojantį viršininką: jo vienas žingsnis, mano — trys.

Sweetings — Sičio tradicija. Tai žuvies restoranas, kuris stengiasi palaikyti žuvies turgaus atmosferą: džiugūs šūkavimai, sambrūzdis, marmuro prekystaliai žuviai dėlioti — piniguočių Bilingsgeitas. Restorano priekyje įrengti barai, prie kurių ant aukštų taburečių sėdi žmonės ir knebinėja krabus, o gale yra salė su ilgais kaip mokyklos valgyklos stalais. Jei privilegijuoti žmonės gyvena kitame pasaulyje, tai Sweetings — jų mėgstama kavinė.

Mus su Robinu pasodino ilgo bendro stalo gale.

— Nesmagiai atsitiko su tuo Bansu, — sumurma Robinas.

— Mm-m.

— Momo Gumeratnė, atrodo, gera darbuotoja.

— Neprilygstama.

— O Bansas?

— Pabaisa.

— Štai kaip. Suprantu. Taigi, ką užsisakysime?

Padavėjas jau stovi prie mūsų pasiruošęs užsirašyti, ir aš pirmą kartą pastebiu, kaip nevalyvai Robinas atrodo: marškinių apykaklės kairysis kampas užsirietęs kaip surauktas antakis, ausyse — skutimosi kremo likučiai. Džilė jam niekada nebūtų leidusi šitokiam iš namų išeiti.

— Aha. Poniai kokią nors dantytą jūros pabaisą, o man — ką nors iš nykstančių rūšių. Galbūt vėžlienos sriubos, o gal menkės, kurias beveik visas tie prakeikti ispanai begaudydami negyvai užvaikė? Kaip manai, Keite?

Man dar nespėjus atsigauti nuo juoko, Robinas taria:

— Keite, aš ruošiuosi vėl vesti.

Salės triukšmą sakytum kas būtų išjungęs, stoja tyla kaip stovykloje, sutrimitavus signalą „miegoti“, mūsų stalo kaimynai žiopčioja be garso tarsi tos žuvys, kurias jie netrukus suvalgys.

Staiga man pasidaro aišku, kodėl jis mane atsitempė čia, į šį restoraną, į šią salę. Tai vieta, kur supykęs nepradėsi šaukti ar klykti iš skausmo: tai iš tikrųjų meilingumui, draugiškumui, blogiausiu atveju — švelniam pabarimui skirta vyriško bendravimo vieta. Kiek sielų kamantinėta ir svilinta prie šių stalų, kiek žmonių mandagiai paraginta atsistatydinti ir užleisti vietą kitiems, štai taip meiliai šnekučiuojantis prie stebėtinai dosniai pasiūlytos Chablis taurės. Man ima rodytis, kad dabar jų vietoje atsidūrėme mudvi su Džile Kuper-Klark: jai pasiūlyta atsistatydinti, o iš manęs laukiama supratimo. Turiu domėtis, net džiaugtis, užuot apvertusi stalą ir nuėjusi, palikusi springstančius ir žiopčiojančius vyrus su visomis jų servetėlėmis ir žuvų kaulais. Džilė mirė vos prieš pusę metų.

Susivokiu, kad Robinas man pasakoja apie moterį, vardu Salė. Miela, neišpasakytai gera, pratusi auginti berniukus, nes pati turinti du. Negali sakyti, kad ji prilygtų Džilei, bet kas jai prilygtų, bejėgiškai gūžteli pečiais Robinas. Ji turi tiek daug gerų savybių, ta Salė, o berniukams reikia... na, Aleksui tik dešimt, ir jam dar reikia mamos.

— O jums, — pratariu, po išdžiūvusiu gomuriu šiaip taip dėliodama žodžius, — jums jos irgi reikia?

— Mm-mm. Taip, man reikia moteriškės, Keite. Mums, vyrams, sunkoka vieniems, supranti. Žinoma, tau tai gali atrodyti... — jis nutyla, rankos mostu atsisakydamas paduodamo totoriško padažo.

— Kas?

— Na, gal silpnadvasiška. — Stumtelėjęs žemyn akinius, jis pirštais suspaudžia viršunosę. — Niekas ir niekada man jos nepakeis, jei tą turi galvoje.

Tai kam tada keisti, jei ji nepakeičiama? Štai ką aš turiu galvoje. Pajuntu užplūstantį sielvartą, kaip Džilės laidotuvių dieną. Visada žinojau, kur galiu Robiną surasti, jis atrodė toks tvirtas ir patikimas; dabar kitoje stalo pusėje priešais mane sėdi pasimetęs berniukas. Vyrai be žmonų lygiai kaip vyrai be motinų — jie veikiau našlaičiai negu našliai. Netekę žmonų, vyrai tarsi netenka stuburo — praranda sugebėjimą išdidžiai eiti per gyvenimą, nebesugeba net nusišluostyti skutimosi putų. Vyrams moterų reikia labiau negu moterims vyrų — ar tai nėra neatskleistoji pasaulio paslaptis?

— Aš taip džiaugiuosi dėl jūsų, — sakau. — Džilė tikrai būtų patenkinta. Žinau, jai būtų labai skaudu galvoti, kad nepajėgiate be jos išsiversti.

Robinas linkteli galva, patenkintas, kad atsikratė naujienos, kurią privalėjo pranešti, ir dabar gali vėl pakelti į jo tvirtovę vedančius tiltus. Kai nurenka lėkštes, mes vėl paimam valgiaraščius ir tyrinė jam juos tarsi egzamino užduotis.

— Gal paimam vieną sirupo pyragą perpus? — pasiūlo Robinas. — Ar girdėjai, Keite, kad siūlo pakeisti patiekalo „spotted diek“42 pavadinimą?

— „Krisas Bansas“.

— Prašau?

— Siūlau taip pavadinti. Bansas, mūsų įstaigos venerinių ligų čempionas. Galit bet kurios sekretorės paklausti.

Robinas servetėle patapšnoja lūpas ir sako:

— Tave tai labai nervina, tiesa?

— Taip, nervina.

Kurį laiką svarstau, ar pasakyti jam apie mūsų planą. Bet jis mano viršininkas, todėl privalo planą vetuoti, be to, mano draugas ir mokytojas, o tai dar viena priežastis taip pasielgti. Todėl tik sakau: