Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Nemanau, kad galima leisti žmogui būti šunsnukiu vien dėl to, kad nepatogu jį sustabdyti.

Robinas mostais parodo padavėjui, kad atneštų sąskaitą, ir taria:

— Džilė visad sakydavo, kad vyrą galima įkalbėti padaryti bet ką, jei tik jis nepajus, kad yra verčiamas.

— Ar ji taip elgėsi ir su jumis?

— Nesu pastebėjęs.

15.13: Atsisveikiname su Robinu prie Čipsaido sankryžos. Tada iš mobiliojo paskambinu Gajui ir pranešu, kad šiandien jau nebegrįšiu, nes turiu skubų reikalą, susijusį su kaštonais.

— Kaštonais?

— Taip, tai laisvalaikio klubas, į kurį ketinu nemažai investuoti. Reikia išsiaiškinti vartotojo požiūrį.

Mane pamatę, vaikai taip nustėrsta, kad kurį laiką į mano pasirodymą nekreipia dėmesio. Sakau Paulai, kad šiandien ji jau gali būti laisva, Em ir Beną apvelku striukelėmis ir einame pasivaikščioti į parką. Tai yra vaikščiojame mudvi su Em, nes Benas vaikščioti nenori, jam labiau patinka lakstyti, kol pagauna zuikį. Gamtoje — bobų vasara, dar beveik žali lapai, išgražinti abrikosų spalvos taškais, guli ant žemės, truputį nustebę, kad per anksti nukrito. Nežinia kiek laiko slampinėjame, kojomis žarstydami nukritusius lapus.

Benas bėgioja, kojytėmis šiaušdamas lapų kilimą, labiausiai jam patinka jų šnarėjimas. O Emilei patinka Beną drausminti, nors aiškiai matyti, kaip ji žavisi broliuku. Mano mergaitė ir berniukas tarytum sudarę slaptą sutartį: jis gali būti išdykęs, kad ji galėtų būti gera. Žiūrėdama į juos, žvygaujančius vienas per kitą, pagalvoju, ar tai nebus viena iš amžinojo berniukų-mergaičių žaidimo formų.

Eidami taku toliau, randame kaštonų. Kai kurių dygliuoti kiautai nuo smūgio į žemę sueižėję, ir mes iš minkštų baltų guolių lupinėjame žvilgančius vaisius.

— Galima padaryti, kad kaštonai būtų kietesni, — sakau Emilei.

— Kaip?

— Tiksliai nežinau, reiks paklausti tėvelio.

Prakeikimas. Nenorėjau jo paminėti. Emilė iš apačios pažvelgia šviesios vilties kupinomis akimis:

— Mamyte, kada tėvelis pareis gyventi į mūsų namus?

— Tėvelis, tėvelis! — suspinga Benas.

Kai pareinam namo, Beną užmigdau pogulio, Em leidžiu pačiai išsirinkti vaizdajuostę, o pati imuosi gaminti Bolonijos padažą. Nerandu česnakų spaustuvės, kaži kur nusimetusi trintuvė? Em siūlau žiūrėti „Miegančiąją gražuolę“, didžiąją jos ramintoją nuo pat vaikystės, tačiau pasirodo, kad aš jau gerokai atsilikusi: dukra kalba apie kažkokią karžygę princesę, kurios nė girdėti nesu girdėjusi.

— Mamyte, kas yra „karžygys“?

— Karžygys yra tas, kuris drąsiai kaunasi.

— Ar žinai, apie ką yra Haris Poteris?

— Ne, nežinau.

— Haris Poteris yra apie drąsą ir raganas.

— Neblogai. Ar jau išsirinkai, ką žiūrėsime?

— Merę Popins.

— Vėl?

— Ak, prašau, ma-a-a-m.

Kai buvau tokio amžiaus kaip Emilė, per metus pamatydavau tik vieną ar du filmus, vieną — per ilgas Kalėdas, kitą — per vasaros atostogas. Mano vaikams judantys ekrane vaizdai sudarys pagrindinę jų prisiminimų terpės dalį.

— Ji super žigistė.

— Kas?

— Džeinės ir Maiklo mamytė yra super žigistė.

Tik dabar prisiminiau, kad ponia Benks buvo sufražistė43. Tokių filmo epizodų paprastai neįsidėmi. Pastačiusi padažą virti ant lėtos ugnies, einu pas Em ir parietusi kojas prisėdu šalia ant sofos. Ir štai ekrane pasirodo žavioji kvaištelėjusi Glinisė Džouns, vaidinanti misis Benks. Ką tik grįžusi iš mitingo, ji žygiuoja po erdvų baltą namą dainuodama: „Mūsų dukrų dukros garbins mus / Ir susižavėjusios choru dėkos / Bravo! Šaunuolė, sese sufražiste!“

— Kas yra super žigistė?

Žinojau, kad taip bus.

— Sufražistės, Em, buvo moterys, kurios prieš šimtą metų protestuodamos žygiavo Londono gatvėmis, prisirakindavo prie pastatų metalinių tvorų, norėdamos įtikinti žmones, kad moterims leistų balsuoti.

Em nugara atsiremia į mane, galvai pasidėti ji susiranda jaukią vietelę po mano krūtimis. Po ilgokos pertraukos, kai Merė, Bertas ir vaikai įšoka į kreida ant šaligatvio nupieštą paveikslą, Emilė klausia:

— Mamyte, kodėl moterims neleisdavo balsuoti?

Ak, kurgi geroji Atsakymų fėja, kai jos taip reikia?

— Todėl, kad tada, tais senais laikais, moterys ir vyrai buvo... na, supranti, mergaitės visada būdavo namie, ir žmonės manė, kad jos ne tokios svarbios, kaip berniukai.

Dukra pažvelgia į mane neišpasakytai nustebusi:

— Kaip kvaila, — sako ji.

Mudvi išsitiesiame ant nugarų ir žiūrime toliau. Em atmintinai moka visas filmo daineles. Ji net kvėpčioja kartu su aktoriais. Suaugusios akimis žiūrint, „Merė Popins“ atrodo visiškai kitaip. Buvau pamiršusi, kad misis Benks, norinti paversti pasaulį atidesniu moterims, išsiblaškiusi ir nedėmesinga savo pačios vaikams. Kad Džeinė ir Maiklas liūdni ir nuolat maištauja, kol pagaliau, atvykus auklei, jų gyvenimas tampa darnus ir džiaugsmingas. O misteris Benksas ir toliau nepaprastai daug dirba — jau vien iš pavardės aišku, kad šiam žmogui bankas — tai visas gyvenimas, — žmonai ir vaikams jis atrodo kaip svetimas, kol vieną dieną jo darbo kambaryje pasirodęs kaminkrėtys Bertas sudainuoja jam į akis karčią tiesą:

Tu girnas suki vis, suki ir suki,

O vaikystė kaip smiltys pro sietą išbiro.

Per greit, ak per greit jie užaugo visi

Sumojavo sparnais — nei prišaukt, nei pavyt.

Per vėlu, nesuspėjai ištiesti tu jiems...

— “...šaukštelio su cukrum kartiems vaistams nuryt“, — abi su Emile prisijungiame prie dainos, ir sidabrinės mūsų balsų gijos susipina. Akimirksniu mane persmelkia nerimas suvokus, kad filmas kreipiasi į mano sąžinę, o Emilė tuo tarpu pareiškia:

— Kai aš turėsiu vaikų, mamyte, pati juos prižiūrėsiu, kol jie taps suaugusiais. Jokių auklių.

Ar ji tyčia pasistengė, kad aš žiūrėčiau „Merę Popins“? Tam, kad galėtų ištarti šituos žodžius? Toks jos pasirinktas būdas man apie tai pasakyti? Atidžiai žiūriu į savo dukros veidą, tačiau jame nėra nė menkiausio išankstinį apskaičiavimą liudijančio šešėlio. Ir jokio laukimo, kaip aš į tai reaguosiu.

— Maaa-aaa. — Įsijungia kūdikio stebėjimo prietaisas. Tikriausiai Benas jau pabudo. Tačiau prieš lipdama į viršų, pasisodinu Em ant kelio ir sakau:

— Gal kada nors mudvi galėtume kur nors nuvažiuoti, ar norėtum?

Ji suraukia nosytę lygiai kaip Momo, ką nors jaudinančio išgirdusi, ir klausia:

— Kur?

— Į Empaistės dangoraižį.

— Kur??

— Į Empaistės dangoraižį. Prisimeni, kaip tu vadinai Empair Steito dangoraižį?

— Aš taip nevadinau.

— Vadinai, brangute.

— Mamm-y-y-y-te, — kiek įmanydama išdidžiau nutęsia kreipinį Emilė, — taip šneka tik maži vaikai. Aš jau nebemaža.

— Taip, brangioji, tu jau nebemaža.

Taip greit viskas keičiasi, tiesa? Ką tik jie juokino tais gudragalviškais pasakymais, kuriuos vis žadi užsirašyti, bet taip ir neužsirašai, o štai jau kalba kaip nelengvo gyvenimo paragavę paaugliai, arba dar blogiau — kaip tu pati. Geidžiu, kad mano vaikai kuo greičiausiai užaugtų ir kartu apraudu kiekvieną pražiopsotą jų kūdikystės akimirką.

Pavalgydinusi juos, išmaudžiusi ir išdžiovinusi jiems plaukus, Benui paskaičiusi „Pelėdžiukus“, o Emilei atnešusi stiklinę vandens, pagaliau lipu žemyn ir pati viena sėdėdama tamsoje mąstau apie nesugrąžinamai bėgantį laiką.

Nuo ko: Keitės Redi