Эллисон Пирсон: Ir kaip ji viską suspėja

Tėčiui paaiškinau, kad aš, atrodo, galėsiu surasti rizikos kapitalo jo išradimui įgyvendinti, tačiau jam teks apsimesti kitu asmeniu ir šiek tiek pagražinti tikrovę. Beveik visų kitų tėvų-dukterų santykiuose toks susitarimas pasirodytų labai keistas, tačiau mums tai buvo metų metus trukusio apsimetinėjimo kulminacija, pripažinimas, kad Redžių DNR struktūroje įpintas klastojimo genas, drauge su mėlynomis akimis ir matematikos gabumais.

— Tavo tėtis — šaunus vyrukas, — pagyrė naujojo sauskelnių verslininko vairuotojas Vinstonas, vežiojęs jį juodu BMW su užtamsintais langais, pasiskolintu iš žmogaus, kurį pavadino dėde. — Džo negaili arbatpinigių.

— Taip, iš mano pinigų.

Po trijų dienų Bansas pasirašė pinigų pervedimo aktą. Po pietų išdidžiai įšvytravęs į kontorą, jis atkreipė savo pavaduotojos Veronikos Pik dėmesį į stulbinamą savo sėkmę: štai kur atsiskleidžia vyrų pranašumas prieš moteris — šie moka veikti ryžtingai, užuosti grandiozines galimybes ir neįklimpti smulkmenose.

— O! Tu, aišku, viską kruopščiai patikrinai? — saldžiu balseliu pasiteiravo Veronika.

— Ką turi galvoje? — nepatenkintas paklausė Bansas.

— Būtiną kruopštumą, — atsakė Veronika. — Na, pats žinai — direktorių rekomendacijų tikrinimas, gamybos įrangos ir pačios gamybos įgyvendinimo sąlygos, banko garantijos... Neabejoju, kad man nereikia tau viso to aiškinti.

— Kai man reikės tavo patarimo, pats paklausiu, — atrėžė Bansas.

Nesusilaikė kitą rytą nepadžiūgavęs ir prieš mane, ranka trindamasis savo vyrišką pasididžiavimą tarsi kokią Aladino lempą.

— Keite, suradau nuostabų naują produktą — sauskelnes. Pinigų bus kaip mėšlo! Pagavai? Mėšlo! Čia tavo arkliukas, mamyte. Deja, šįkart aš pirmas apsisukau.

Apdovanoju jį plačia šypsena, kupina motiniško supratingumo ir atjautos.

Banso investuotų pinigų pakako verslo skoloms padengti, taigi pavyko visiškai atsiskaityti su tėvo skolininkais. Vos spėję nusėsti į D. R. Pauerio sąskaitą, pinigai akimirksniu iš jos išgaravo. Kaip ir buvau numačiusi, nei šio fakto, nei oficialaus Momo skundo dėl seksualinio priekabiavimo nepakako, kad Bansas EMF būtų palaidotas amžiams.

Tai pavyko pasiekti po kelių dienų, kai interviu, kurį Edwin Morgan Forster Rizikos kapitalo skyriaus viršininkas davė TV žurnalistei Alisai Loid, pasirodė bulvariniame laikraštyje antrašte „VĖL STAČIAS! (KAIP DIDYSIS SIČIO VERTELGA VISUS DULKINA.)“

Alisa pasikvietė Bansą į žiniasklaidos pamėgtą vietelę Soho. Apsčiai prisirijęs alkoholio ir narkotikų, Bansas pasidarė labai atviras, o pamatęs kitoje stalo pusėje sėdinčią jauną muilo operų žvaigždę visai neteko galvos. „Norėčiau ją turėti savo tinklapyje, — atviravo jis Alisai. — Atvirai sakant, norėčiau turėti ją bet kur, kur tik ji panorės“.

Girdamasis sugebėjimais įspėti nugalėtoją, kaip pavyzdį Bansas pateikė pastarąją investiciją į ekologiškas sauskelnes, kurios, jo manymu, „sukelsiančios didesnį triukšmą negu „Viagra“.

Sitis visuomet pasiruošęs tyliai sugerti Kvadratinėje mylioje atsiradusį negerą kvapą, tačiau kai smarvė išeina už jos ribų ir pasiekia klientų ar viešosios nuomonės formuotojų šnerves, atpildas būna greitas ir negailestingas.

Kitą rytą po straipsnio pasirodymo mudvi su Kende sustojusios žiūrėjome, kaip Krisas Bansas iškviestas pėdina į Robino Kuperio-Klarko kabinetą, po to dviejų apsaugos darbuotojų lydimas eina prie savo darbo stalo, per tris minutes susirenka asmeninius daiktus ir galiausiai išmetamas iš pastato.

— Ar kas turite sakalininko numerį? — garsiai sušuko Kendė. — Gatvėn išėjo šeškas!

Po kelių minučių užėjusi į moterų tualetą radau verkiančią Momo Gumeratnę, veidą panarinusią į popierinį rankšluosčių ritinėlį.

— Verkiu iš laimės, — kūkčiodama tikino ji.

O aš? Be abejo, buvau patenkina, kad Banso nebeliko. Tačiau nė pati nepajutau, kaip Bansas man ėmė atrodyti veikiau apgailėtinas, negu nedoras.

Per pietų pertrauką abi su Momo sėdome į taksi ir nuvažiavome į Bondo gatvę. Pasakiau, kad turime sutvarkyti svarbų, su darbu susijusį reikalą, ir tai buvo tiesa.

Mano asistentė atrodė sutrikusi:

— Ką darysim batų parduotuvėj, Keite?

— Na, ieškosime krištolinės kurpaitės, atlaikančios didžiausią slėgį, tenkantį vienam kvadratiniam milimetrui, kuri vidurnaktį nenukristų nuo kojos. Jei nerasime, paimsim štai šiuos ir šiuos, ak, ir šie rudi batai puikūs. Atsiprašau, ar turite tokius ketvirto dydžio?

— Ar tavo koja ketvirto dydžio? — suabejoja Momo.

— Ne, tavo.

— Bet aš negaliu...

Po dvidešimties minučių mes jau stovime prie kasos, glėbiuose laikydamos keturias dėžes. Negalėdamos išsirinkti, kurie gražesni — rusvi bateliai smailiu kulneliu ar tamsiai mėlynos basutės, — priglobėme ir vienus, ir kitus. Dar paėmėm juodus aukštakulnius, nes jie per gražūs, kad jų neturėtum, ir pieniško iriso spalvos batus, kuriems davė stebuklingą nuolaidą.

— Tie juodi man labai patinka, — sako Momo. — Tik vargu ar galėsiu su jais paeiti.

— Tau nė nereikės eiti, Momo. Svarbiausia — laikytis išdidžiai. O jei atsitiktų blogiausia, visuomet galėsi kulniuku persmeigti Gajaus miego arteriją.

Šypsena dingsta nuo jos veido:

— O kur būsi tu?

— Aš kuriam laikui išeinu.

— Ne, — paprieštarauja ji. — Atsisveikinimo dovanų man nereikia.

— Tu susidorosi.

— Iš kur žinai?

— Cha! Kas tave mokė?.. Kad ir kaip ten būtų, juk lioveisi sakius „atsiprašau“, vadinasi, esi savo vietoje.

— Ne, — atsako Momo. Ji šnairai dirsteli į mane. — Tik viena iš mudviejų buvo savo vietoje, Keite. — Paskui apkabina mane per pečius ir pakšteli į skruostą.

Grįžtant taksi, kuriame stūksojo kalnų grandinės iš batų dėžių, sukrautų prie mūsų kojų, ji manęs paklausė, kodėl išeinu, ir aš sumelavau. Pasakiau, kad turiu persikelti arčiau sergančios mamos. Yra dalykų, kurių negalima pasakyti net moteriai, kurią myli. Net sau pačiai.

Priežastys atsisakyti darbo

1) Todėl, kad gyvenu du gyvenimus ir neturiu laiko pasidžiaugti nė vienu iš jų.

2) Todėl, kad 24 valandų per maža.

3) Todėl, kad mano vaikai labai neilgai bus maži.

4) Todėl, kad vieną dieną sugavau savo vyrą žvilgtelint į mane taip, kaip mama žvelgdavo į mano tėvą.

5) Todėl, kad moteris labai daug praranda, tapdama vyru.

6) Todėl, kad esu per daug pavargusi, kad sugalvočiau dar vieną priežastį.

Kitos dienos rytą prieš išeidama iš darbo dar turėjau kai ką nuveikti. Balandžių šeimynėlė seniai buvo išskridusi — du jaunikliai paliko lizdą pavasariui pamažu užleidžiant vietą vasarai, — tačiau mamą su vaikais nuo Sičio sakalo slėpusios knygos tebestirksojo. Šį kartą jau neberizikavau slinkti atbraila. Pasikviečiau apsaugininką Džeraldą, kad padėtų man atidaryti langą. Visos knygos gana gerai išsilaikė, išskyrus „Dešimt sėkmingos laiko ir gyvenimo Vadybos taisyklių: patikrintos strategijos darbo našumui didinti ir vidaus ramybei atrasti“. Pastaroji atrodė kaip požeminės olos dugnas: nuotaikingus šūkius dengė balandžių išmatų stalagmitai.

Įėjusi į Rodo kabinetą, radau jį sėdintį prie stalo šalia lygiateisiškumo prizo svarstyklių, ant kurių vienos lėkštelės stovėjo bronzinė moters figūrėlė. Kitoje Rodas buvo pažėręs saują spalvotų kramtomų saldainių.

Žinia apie mano išėjimą jam sukėlė nemenką apmaudą. Teisingiau pasakius, tokį apmaudą, kad triukšmas pro sieną prasiskverbė į šalia esantį Robino Kuperio-Klarko kabinetą.