Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Dabar turiu galimybę geriau pažinti savo dukrą. Per tuos du mėnesius, kai nebedirbu, supratau, kad visi ankstesni kruopščiai apgalvoti ir parengti pašnekesiai su ja prieš miegą nė kiek nepadėjo atskleisti, kas iš tikrųjų dėjosi Em galvoje. Svarbiausi dalykai į paviršių išnyra spontaniškai, per prievartą jų išgauti neįmanoma. Kai jie vyksta, paprasčiausiai reikia būti šalia. Kalbant apie Em broliuką reikia pasakyti, kad jo meilumas didėja proporcingai tobulėjančioms šelmystėms. Benas neseniai atrado „Lėgo“ ir dabar iš jo detalių stato sieną, kas penkias minutes šaukdamas mane ateiti pasižiūrėti.

Pasiėmę abu vaikus, mes su Ričardu nuvažiavome susipažinti su Sele Klark. Pasirodė, kad tai miela ir nuoširdi moteris, kaip Robinas ir buvo sakęs; aiškiai matyti, kad ji sugrąžino Robinui laisvumą ir lankstumą, jau neminint nepriekaištingų marškinių. Grįžtant namo, Ričardą su vaikais dešimčiai minučių palikau užeigos namų kieme, nuėjau prie bažnyčios ir už jos, šlaitu nusileidusi žemyn, susiradau Džilės Kuper Klark kapą.

Keistas noras ieškoti fizinės vietos, kur kažkas palaidotas, tiesa? Jei Džilė dabar kur nors yra, tai ji yra visur. Tačiau vis tiek stovėjau priešais dailų baltą antkapinį paminklą su iškaltomis neryškiomis pilkomis raidėmis. Apačioje žodžiai: „Ją visi mylėjo“.

Ten stovėdama, aišku, nekalbėjau garsiai — dėl Dievo meilės, čia juk Saseksas, — tačiau mintyse Džilei pasakojau viską, ką, mano manymu, jai reikėtų žinoti. Sakoma, kad moterims reikia sektinų pavyzdžių, aš sutinku, tačiau tai nebūtinai tie, kurie padarė spindulingą karjerą. Yra valiuta, kuria prekiauti EMF mūsų niekada neprašė, o jos Džiulė turėjo daugiausia iš visų, ką tik man yra tekę pažinoti.

O aš? Kas nutiko man? Ką gi, kurį laiką pabuvau viena — ne kažin kokia draugija. Man patiko lydėti Emilę į vietos mokyklą ir laukti prie vartų jos pasiimti; šiuo metų laiku ant balučių jau užsitraukęs ledas, mums patinka ant jo užlipti, o išgirdus traškėjimą, tuoj pat nušokti. Kol Emilė būdavo mokykloje, aš su Benu ruošinėdavausi po namus ir kartu su kitomis mažus vaikus auginančiomis mamomis gerdavau kavą. Apimdavo tokia nykuma, kad rodydavosi, jog nesusivaldžiusi ką nors nudėsiu. Mano egzema išnyko, tik nuo nuolatinių pastangų veide palaikyti draugišką ir susidomėjusį šypsnį įskaudo skruostų raumenys. Stovėdama banko eilėse pagaudavau save žvilgčiojant į užsienio valiutų kursus. Spėju, žmonės pamanydavo, kad taikstausi apiplėšti banką.

O prieš porą dienų man paskambino Džiulė. Nors mobilusis ištisai traškėjo, supratau, kad ji apsiverkusi. Išsyk pagalvojau, kad kas nors negero mamai, ir man širdis nusmego, tačiau pasirodė, kad blogai kas kita: gamykla, kurioje ji dirbo pagal vienetinę sutartį, bankrutavo. Direktorius dingo; pasirodė antstoliai. Moterys, kurios dar sėdėjo prie staklių, drebėdamos susispietė kieme. Gal aš galėčiau atvykti?

Ne, pasakiau. Benui reikia duoti pietus, be to, iš tikrųjų nė nežinau, kuo galėčiau padėti. Kai Džiulė vėl prakalbo, jos balsas skambėjo kaip vaikystėje, kai mažoji sesutė klausdavo, ar galima atsigulti pas mane, — kai iš apačios aidėdavo įniršę mamos ir tėčio balsai. „Bet aš visoms apsigyriau, kad tu verslininkė, Keite, ir sugebėsi mums paaiškinti, kas ir kaip“.

Susišukavau plaukus, pasidažiau lūpas, svečių kambario spintoje susiieškojau Armani švarkelį. Norėjau atrodyti taip, kaip Džiulė savo draugėms buvo mane nupasakojusi. Šmurkštelėjusi į jį, vėl pasijutau vilkinti darbo uniformą: pilkas vilnonis audinys buvo prisigėręs valdžios, daromų pinigų ir tvarkomų reikalų kvapo. Beną įspraudžiau į vaikų sėdynėlę — ji jam jau darosi per ankšta, reikės nupirkti naują — ir nuvažiavau tiesiai į gamyklą. Pastatą, kuriame dirbo Džiulė, surasti nebuvo sunku. Iškaba ant tvoros skelbė: „Tradiciniai angliški lėlių namai“, o virš jos priklijuotas plakatas su užrašu: „Išpardavimas prieš uždarymą. Parduosime viską!“ Kieme būriavosi apie keturiasdešimt moterų, daugelis apsisupusios įstabiausiais sariais. Man atvažiavus, jos prasiskyrė, ir pasijutau taip, tarsi žingsniuočiau tarp tropinių paukščių. Prie šoninių durų stovinčiam vyrukui pamojavau sena Platinum American Express kortele ir pasakiau, kad atvykau iš Londono, noriu kai ką nusipirkti. Viduje stovėjo nebaigti įrengti lėlių namai: mažytės sofos, suoleliai kojoms, trumpos aksominės užuolaidėlės virš langų, porcelianiniai klozetai dar be medinių sėdynių, įspūdingi, pudrinės dydžio pianinai.

— Ką galima padaryti, Keite? — man išėjus į lauką, paklausė Džiulė.

Absoliučiai nieko.

— Pabandysiu išsiaiškinti, kas atsitiko.

Kitą dieną, nuvežusi į mokyklą Em ir patenkintą Beną palikusi pas ne mažiau patenkintą močiutę, sėdau į Londono traukinį. Per miestą iki Bendrovių rūmų nuvažiavau taksi. „Lėlių namuose“ dirbusių žmonių paskutinių penkerių metų ataskaitas gavau greitai. Kad būtumėt jas matę! Tikra katastrofa: nykstantis pelnas, jokių investicijų, krūvos skolų, visiška finansinė suirutė.

Važiuodama traukiniu atgal į Šiaurę, bandžiau skaityti laikraštį, tačiau negalėjau, nes raidės šokinėjo prieš akis. Geriau nei kas kitas žinojau, kad egzistuoja daugybė etinių fondų, privalančių investuoti į bendroves, kuriose dirba tik moterys. Pinigai, kuriuos tereikia tik pasiimti. Tačiau Česterfilde sustojančio traukinio dunkstelėjimas kiek prablaivė mano protą. Keite Redi, sunku patikėti, kad tau net tokia mintis galėtų šauti į galvą. Apsiimti tokį darbą? Turbūt visai iš galvos išėjai, moterie. Visai iš savo nelemtos galvelės išsikraustei.

19.37: Laikas migdyti vaikus. Valomės dantis, dukart skaitome „Katiną su skrybėle“, keturiskart deklamuojame „Labanakt, Mėnuli“, triskart — „Pelėdžiukus“, einame į vonios kambarį (4 kartai), bandome padaryti į puodą (2 kartai), iš viso sugaištame 48 min. Privalau pagerinti rezultatą.

20.37: Skambinu į Niu Džersį norėdama su Kende Straton aptarti interneto prekybos rinką ir produkto platinimo galimybes, kad ateityje lėlių namų verslą būtų galima išplėtoti globaliniu mastu.

— Taip ir maniau! — sušunka ji.

— Teiraujuos dėl draugės.

— Na taip, žinoma. Primink jai, kad kai eis prašyti finansavimo, užsisegtų savo raudonąją liemenėlę.

21.11: Skambinu Džeriui į Dickinson and Bishop bendrovę Niujorke. Šniukštinėju informaciją apie fondus, specialiai įsteigtus investuoti į bendroves, kuriose dirba tik moterys. Džeris sako, kad tai tikras grobis: „Etiniai fondai — naujoji „Viagra“, Keite“.

22.47: Benui lovelėj atsitiko nelaimė. Pakeičiu paklodę. Ieškau sauskelnių. Kur sauskelnės?

23.48: Prikeliu iš miego Momo, kuriai skambinu į namus pasikalbėti, ar pavyktų susitarti, kad medinius lėlių namų karkasus gamintų jos konsultuojamos Šri Lankos labdarą gaunančios įmonės darbininkai.

— Keite, — sako ji, — galėsiu dirbti su tavim?

— Aš nieko nedarau. Miegok.

Vidurnaktis: Emilei nunešu stiklinę vandens. Iš tamsos į mane niūriai žvelgia didelės pilkos akys.

— Mamyte, tu galvoji, — papriekaištauja man Emilė.

— Taip, brangioji, bet juk tai neuždrausta. Ką sakytum, jei prašyčiau mamytei padėti pastatyti rūmus?

— Gerai, bet juose turės būti bokštas, kuriame miegos Gražuolė.

— Būtinai.

1.01 nakties: Dar liko šiek tiek laiko peržiūrėti gamyklos apskaičiavimus. Svarbiausia turėti tinkamą rinkodaros planą ir numatyti įvairesnių gaminių spektrą. O jei vietoj tradicinių Jurgio laikų namų pradėtume gaminti įvairius pastatus? Niujorko stiliaus namą rausvo smiltakmenio fasadu? Kotedžus, įstaigas, pilis, laivus, Emilės rūmus. Ričardas galėtų juos projektuoti.