Эллисон Пирсон: Ir kaip ji viską suspėja

— Keitė, po velniais, nusprendė dėti į kojas, — paskelbė Rodas, kai Investicijų skyriaus viršininkas kyštelėjo galvą pro duris pažiūrėti, iš kur tas riaumojimas.

Robinas, kaip aš ir tikėjausi, pasikvietė mane į savo kabinetą:

— Ar galiu ką nors padaryti, kad įtikinčiau tave persigalvoti, Keite?

Pakeisti visą šitą pasaulį, pagalvojau.

— Tiesą sakant, nelabai.

— Gal nori dirbti ne visą dieną? — vos pastebimai šyptelėjęs, nedrąsiai pasiūlo jis.

— Esu mačiusi, Robinai, kuo viskas baigiasi, kai moteris pabando dirbti ne visą dieną. Iš pradžių visi nusprendžia, kad ji atostogauja. Vėliau ją išbraukia iš įstaigos gyvenimo. Paskui vieną po kito atima fondus, nes kiekvienas supranta, kad pinigų tvarkymas yra visos dienos darbas.

— Sunku valdyti pinigus, nedirbant visos darbo savaitės.

Nieko neatsakau. Jis pabando bures pasukti kitu kampu:

— Ar tai susiję su pinigais?

— Ne, su laiku.

— Aha.Sedfugit interea,fugit inreparabile tempus. 45

— Jei norėjote pasakyti, kad neverta po keturiolika valandų per dieną spoksot į kompiuterio ekraną, tada taip.

Robinas apeina stalą ir atsistoja prieš mane, nesmagiai pasipurtęs: tokią laikyseną čia vadina oria.

— Aš tavęs pasiilgsiu, Keite.

Užuot atsakiusi, aš jį apkabinu; galbūt tai pirmasis nuoširdus apsikabinimas Edwin Morgan Forster kontoroje.

Tada išeinu namo, tyčia žingsniuodama per veją.

40 Motinystės teismas

Dabar ji teismo nebebijojo. Jai metamų kaltinimų atsargos išseko. Viskuo pati jau tūkstantį kartų buvo save apkaltinusi. Tad teismo salėje stovėjo rami ir savim pasitikinti, tačiau teismas ištarė dar vienos liudininkės pavardę, ir moteris akimirksniu suprato, kad viskas baigta. Jai skirtas laikas pasibaigė. Nusilpusi pasviro į priekį ir stvėrėsi rankomis ąžuolinio suolo krašto. Štai tas vienintelis žmogus, kuris ją geriausiai pažįsta.

— Teismas kviečia ponią Džiną Redi.

Atsakovei skaudu matyti per salę einančią savo motiną, besiruošiančią liudyti prieš ją, tačiau senyvos moters išvaizda teisiamąją netikėtai pradžiugina. Po minutėlės ji pagaliau supranta kas tai: mama vilki raudonąjį kašmyro vilnos megztuką, kurį Keitė jai padovanojo Kalėdoms, o po juo — gėlėtą Liberty’s palaidinukę, prieš dvejus metus nupirktą mamos gimtadieniui. Mamai pirmą kartą atsirado proga pasipuošti apdarais, kuriuos ji saugojo ypatingai dienai.

— Prašau pasakyti savo vardą ir pavardę.

— Džiną Katerina Redi.

— Kokie ryšiai jus sieja su atsakove?

— Keitė... Katerina yra mano duktė. Aš jos motina.

Kaltintojas ne šiaip sau pašoka iš vietos, jis iš susijaudinimo net pasistiebia ant pirštų galų:

— Ponia Redi, jūsų dukra kaltinama tuo, kad nepaisydama savo vaikų labo į pirmą vietą iškėlė savo darbą. Ar aš teisingai apibūdinau padėtį, kurią jums teko stebėti?

— Ne.

— Prašau kalbėti garsiau, — sugriaudi teisėjas.

Mama bando kalbėti iš naujo. Aiškiai matyti, kad ji jaudinasi, vis patraukia aukštyn smunkančią apyrankę su pakabukais.

— Ne, Katerina labai atsidavusi savo vaikams ir labai darbšti, visuomet tokia buvo. Vis stengiasi prasimušti ir daugiau uždirbti.

— Taip, taip, — piktai burbteli kaltintojas, — bet, kaip suprantu, šiuo metu ji nebegyvena su vyru, kuris ją paliko, sakydamas, kad „ji net nebepastebi, ar jis yra, ar ne“?

Moteris liudytojų suole tyliai suvaitoja. Keitės mama nežino, kad Ričardas ją paliko.

Tačiau Džiną Redi šią žinią atlaiko kaip boksininkas smūgį ir šauniai atkerta:

— Niekas nesako, kad tai lengva. Vyrai mėgsta būti prižiūrimi, o moteriai, turinčiai dar ir savo darbą, tai padaryti gan sudėtinga. Keitė visai neturi laisvo laiko, esu pastebėjusi, kad kartais jai net sveikata sušlubuoja.

— Ponia Redi, ar jums ką nors sako pono Džeko Eibelhamerio pavardė? — šykščiai šyptelėjęs klausia kaltintojas.

— Ne! Ne! — kaltinamoji, apsivilkusi Gap XXL dydžio naktiniais marškiniais su taksų piešinėliais, iššoka iš teisiamųjų suolo ir atsistoja priešais teisėją. — Gerai, ką jūs man norite pasakyti? Kad esu kalta? Ar tą norite man prikišti? Jūs piestu stosite, kad tik įrodytumėte, jog neturiu teisės gyventi savo gyvenimo, juk taip?

— Tylos! — užgriaudėja teisėjas. — Ponia Šatok, jei dar kartą mus pertrauksite, pateiksiu jums kaltinimus teismo įžeidimu.

— Na ir gerai, nes aš iš visos širdies niekinu šitą jūsų teismą ir visus jo narius.

Moteris pravirksta, kaip paprastai keikdama save už silpnumą.

— Džiną Redi, — tęsia kalbą prokuroras.

Tačiau liudytoja jo nebeklauso. Ji taip pat išeina iš liudytojų suolo, žengia prie verkiančios moters ir apkabinusi prispaudžia ją prie savęs. Tada pasisuka į teisėją ir sako:

— O kaip jūs, pone teisėjau? Kas jums šįvakar paduos vakarienę? Juk ne pats apsitarnausite, tiesa?

— Sergėk Dieve, — sutvata teisėjas.

— Apie tokias moteris, kaip Keitė, į jus panašūs žmonės neturi nė menkiausio supratimo. O įsivaizduojate galįs ją teisti. Gėdytumėtės, — tyliai ištaria Džiną Redi, tačiau jos balse aidi didžiulė įtaigos jėga, kurią yra girdėję ištisos vaikų kartos, jai sutramdant skriaudikus žaidimų aikštelėje.

41 Tai tu, mažutėli

Tą dieną, kai pasaulį išvydo Simoras Trojus Stretonas, po Katare įvykusio perversmo siaubingai pakilo naftos kainos, o visagaliam Federalinių išteklių bankui netikėtai pakėlus valiutos kursą, visame pasaulyje smuko akcijų vertė. Vien Jungtinėje Karalystėje FTSE 100 indekso kritimas nušlavė 20 milijardų svarų sterlingų. Kijoto apylinkėse įvykusio nesmarkaus žemės drebėjimo sukeltos smūginės bangos dar labiau sutrikdė ir taip jau nestabilią planetos gamtą. Tačiau šie sukrėtimai nepakenkė motinai ir kūdikiui, palaimingai snūduriavusiems širmomis atitvertoje kabinoje netoli Gouverio gatvės esančios ligoninės gimdymo skyriaus trečiajame aukšte.

Einant pas juos koridoriumi, mane užvaldo su šia vieta susiję prisiminimai — akušerės mėlynomis pižamomis, pilkos durys, už kurių nuolat kartojamas pirmas didysis gyvenimo veiksmas; jo atlikėjos — moterys: smulkios, aukštos arba tos, kurioms vandenys nubėgo per pietų pertrauką važiuojant banko eskalatoriumi. Skausmo ir pakilumo vieta. Kūnas ir kraujas. Nustėrusių, opių ir gležnų žmogučių riksmas, džiaugsmo ašaromis spindintys motinų veidai. Ten atsidūrus, manai suprantanti, kas yra iš tikrųjų svarbu. Ir būni teisi. Tai ne nuskausminamųjų sukeltas kliedesys, tai Aukščiausiojo paskelbta tiesa. Neilgai trukus iš čia išeini, grįžti į ankstesnį pasaulį ir dediesi visa tai pamiršusi, teisiniesi, kad yra svarbesnių dalykų. Tačiau svarbesnių dalykų nėra. Kiekviena motina pažįsta jausmą, kai atsiveria širdies ertmė ir į ją plūsteli beribės meilės banga. Visa kita — tik triukšmas ir vyrai.

— Aš tik noriu į jį žiūrėti, — sako Kendė.

Mano bendradarbė pasirėmusi ant pagalvių, atsisagsčiusi visas mano dovanotų adinuke siuvinėtų baltų naktinių sagas, kad sūnus galėtų netrukdomas žįsti. Jos krūtų speneliai it tamsūs vaisiai. Apėmusi dešinės rankos delnu, Kendė prilaiko godžiai čiulpčiojančio mažylio galvelę.

— Nieko daugiau nebenoriu, tik žiūrėti į jį, Keite. Tai normalu, tiesa?

— Absoliučiai normalu.

Mažyliui nupirkau barškutį — meškiuką Pedingtoną, tą su raudona skrybėle, kurį labai mėgo Emilė, o mamai — pintinėlę keksiukų. Kendė sako, kad tuojau pat turi numesti svorį, o aš — kadangi jos rankos užimtos, — kąsnelį po kąsnelio dedu keksiukus į neprieštaraujančią burną.