Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Mažylis išsiurbs visus riebalus iš tavo kumpių, Kende.

— Ei, tai fantastiška! Kaip ilgai galėsiu jį žindyti? Dvidešimt metų?

— Deja, po kurio laiko į tavo namus ateis pareigūnai ir tave suims. Kartais pagalvoju, kad jei kas nors žinotų, kaip stipriai myliu Beną, tuoj pat atsiųstų socialinius darbuotojus.

— Tu man to nesakei, — su pavargusia šypsena veide priekaištauja Kendė.

— Mėginau. Tąkart, kai buvome Corney & Barrow. Bet to nesuprasti, kol pati nepatyrei.

Kendė pasilenkia ir pauosto sūnaus galvelę.

— Berniukas, Keite. Aš jį sukūriau. Ar tai ne nuostabu?

Kaip visi ką tik gimę sutvėrimai, Simoras Stretonas labai senas, tūkstančio metų senumo. Kaktoje išilginės raukšlės, — ar nuo išminties, ar nuo suglumimo. Dar neįmanoma nuspėti, koks jis bus užaugęs, tačiau kol kas jam labai gera taip, kaip yra, gulėti apglėbtam moters rankų.

Epilogas Ką Keitė darė paskui

Manau, kad apie pabaigą kalbėti nė neverta. Autobuso ratai sukasi ir sukasi kiaurą dienelę.

Vis dėlto įvyko daug permainų, nors kai kas liko kaip buvę. Praėjus trims mėnesiams po Simoro gimimo, Kendė grįžo į darbą EMF, o kūdikį atidavė į lopšelį netoli Liverpulio gatvės, kainavusį brangiau už Dorchester viešbutį. Kendė apskaičiavo, kad kiekvienas sauskelnių pakeitimas jai atsieina 20 dolerių. „Kaip už šūdus, tai labai daug, tiesa?“

Kalbant telefonu atrodė, kad bendrauju su ankstesne Kende, tačiau žinojau, kad anos Kendės, gyvenusios prieš Vaikų atsiradimą, jau nebėra. Galiu drąsiai teigti, kad nežmoniškai ilgos valandos, kurias ji nedejuodama dirbo visą gyvenimą, staiga pasirodė kvailos ir beprasmės. Ją įžeisdavo, kad, jai panorus išeiti 17.30, Rodas Taskas sakydavo, jog dar tik pietų metas. Ją užgavo, kad dienos šviesoje nematydavo savo sūnaus. Kai Simorui suėjo septyni mėnesiai, Kendė nuėjo į Rodo Tasko kabinetą ir viršininkui pareiškė apgailestaujanti, bet turėsianti jo atsisakyti. Jai nepatiko jo atsidavimas darbui: nusprendė, jog jis gerokai per didelis.

Grįžusi į Niu Džersį, Kendė kurį laiką gyveno pas savo mamą, o vėliau susirado butą. Kendė man sakė, kad Simoras jai padėjo suprasti, kam reikalinga jos pačios mama. Netrukus buvusi mano kolegė surado nišą klestinčioje interneto prekybos rinkoje ir sukūrė verslą, kurio dėka netrukus buvo aprašyta žurnale Fortune kaip viena perspektyviausių jaunų verslininkių. „Ne vien darbu gyvos“ — taip pavadintas jos siūlomų sekso reikmenų asortimentas, skirtas vadovaujančius darbus dirbančioms moterims, kurios tiesiog neturi laiko malonumams. Dėžę su reikmenų pavyzdžiais Kendė atsiuntė ir man į Angliją. Atidarėme ją tiesiog ant pusryčių stalo, prie kurio sėdėjome kartu su mūsų aplankyti atvažiavusiais Barbara ir Donaldu. Per šį, ne vienas sutiktų, jog šauniausią, viso mūsų vedybinio gyvenimo pusvalandį Ričardas atkakliai apsimetinėjo, kad visi tie vibratoriai tėra įvairūs virtuvės reikmenys.

Mano numylėtinė Momo pasiliko EMF ir labai aukštai užskriejo karjeros laiptais, beveik neliesdama pakopų. Labai pravertė plienas, kurį jos prigimtyje įžvelgiau per pirmąjį mūsų susitikimą, taip pat jos sugebėjimas įsiklausyti ir įsigilinti į klientų norus. Kartais, prisireikus mano patarimo, vidury dienos ji man paskambindavo iš moterų tualeto, ir pašnibždom tariamus žodžius beveik užgoždavo nuleidžiamo vandens šniokštimas. Vasarą, nutvėrusi porą išeiginių, ji atvažiavo pas mus pasisvečiuoti. Pirmą kartą Emilės gyvenime sugebėjau padaryti dukrai įspūdį: pagaliau mama jai parūpino tikrą, gyvą princesę. „Ar tu princesė Jazminą iš „Aladino“? — paklausė Em, o Momo jai atsakė: „Veikiau aš „Miegančioji gražuolė“. Tartum miegojau, o tavo mama mane pažadino“.

Debra sužinojo, kad Džimas Honkonge turi kitą moterį. Jie išsiskyrė, ir Deb savo teisės firmoje teko pasitvarkyti taip, kad dirbtų keturias dienas per savaitę. Netrukus pamatė, kad iš jos pradėti atiminėti svarbiausi klientai, tačiau nieko nesakė. Kai paaugs Feliksas ir Rubė, tarė ji sau, ateis laikas visus klientus susigrąžinti. Savaitgalį mudvi planuojame pailsėti spa centre ir kol kas atšaukėme datą tik keturis kartus.

Vinstonas atsidėjo studijoms filosofijos bakalauro laipsniui gauti Rytų Londono universitete, ir etikos problemoms skirta jo disertacija „Kaip sužinoti, kas teisinga“ pelnė aukščiausią įvertinimą iš visų tais metais parašytų darbų. Kad susimokėtų už paskutinių metų studijas, jam teko parduoti Pegasą, ir automobilis buvo perduotas lenktynėms.

Paula, puikuodamasi mano kaltės padiktuota puikia rekomendacija, nugriebė auklės darbą veiksmo filmų žvaigždės Adolfo Broko ir jo žmonos, buvusios Bulgarijos grožio karalienės, šeimoje. Tuo metu šeima gyveno Plaza viešbutyje Niujorke, bet Paula netrukus pareiškė, kad jos kambaryje su langais į Centrinį parką baisiai ankšta; tai išgirdę, Brokai klusniai persikėlė į Meiną.

Po ryto čiuožykloje mudu su Džeku Eibelhameriu daugiau nesimatėme. Pakeičiau savo e-pašto adresą, nes supratau, jog neužteks valios susilaikyti neatsakius į jo laišką. Taip pat supratau, kad trapią galimybę išsaugoti mūsų su Ričardu santuoką iškovosiu tik išsilaisvinusi nuo fantazijų meilužio: jei su Džeku sieju savo svajones ir džiaugsmus, tai kas lieka Ričardui? Ir vis tiek kiekvieną kartą, kai spusteliu prisijungimo prie pašto dėžutės klavišą, sielos gelmėse dar tikiuosi gautų laiškų sąraše išvysti ir jo vardą. Žmonės sako, kad laikas — geriausias gydytojas. Kokie žmonės? Apie ką jie kalba? Aš manau, kad kai kurie gyvenime patirti jausmai įsirašo neištrinamu rašalu, ir daugių daugiausia gali tikėtis, kad metams bėgant tas įrašas truputį nublanks.

Su Džeku nepermiegojau — neapsakomai dėl to gailiuosi — tačiau klaikus maistas ir nuostabios dainos Sinatra Inn atstojo patį geriausią mano nepatirtą seksą. Kai žmogus, sužadinęs tavyje stipriausius jausmus, pasitraukia iš tavo gyvenimo, po kurio laiko imi manyti, kad visa tai buvo tik kvailos tavo iliuzijos ir kad anas žmogus nuėjo tolyn nepažeistas, be menkiausio užsitraukusio įbrėžimo. O gal ir jis jaučia tą patį. Tebesaugau paskutinį Džeko e-laišką.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Jau senokai nesulaukiu iš tavęs jokių žinių, tad vadovaujuosi teorija, kad tu galutinai pasinėrei į kaštonus ir motinystę. Tačiau žinau, kad sugrįši. Sveikinimo šūksniu pasitiksiu kaštonų didvyrę.

EMF Rodas sakė, kad išvykai iš Londono. Prisimeni, kaip tavo tėtis vadino Sinatrą? Nelaimingų įsimylėjėlių globėju. Meilėje be atsako nuostabiausia tai, kad ji vienintelė išlieka.

Amžinai tavo Džekas

Pardavę Haknio laužą, mes su Ričardu persikėlėme gyventi į Derbišyrą, arčiau mano šeimos, ir ten, nedidelio vaizdingo miestelio pakraštyje nusipirkome namus su diendaržiu. (Visada norėjau turėti diendaržį, o dabar nežinau, ką su juo veikti.) Namui reikia didžiulio remonto, tačiau yra pora gerų kambarių, o visa kita gali palaukti. Vaikai džiaugiasi, turėdami daug vietos lakstyti, o Ričardas čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Kai nedirba prie naujojo meno centro, iš akmenų stato tvorą ir kas penkias minutes kviečia mane ateiti jos pasižiūrėti.

Netrukus po to, kai išėjau iš darbo, man paskambino Robinas Kuperis-Klarkas ir pasiteiravo, ar nenorėčiau prie jo prisidėti ir kartu tvarkyti apsauginį fondą. Darbas ne visą dieną, minimumas užsienio kelionių ir visi kiti pažadai, kuriuos, kaip jau žinau, veikiai išdegintų bėgimo su kliūtimis lenktynių įkarštis. Pasiūlymas atrodė gundantis: už pinigus, kuriuos jis man siūlė, būčiau galėjusi supirkti pusę miestelio; dabar vien iš Ričardo pajamų verčiamės sunkiai, tačiau kai Emilė išgirdo mane tariant Robino vardą, visa įsitempė ir tarė: „Būk gera, nekalbėk su juo“. Kuperio-Klarko pavardė jai siejosi su priešu.