Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Ričis šypsodamasis papurto galvą:

— Tavęs nė už ką neatleis.

— Ak, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galėtų.

Jis tik pažvelgia savuoju gydytojo žvilgsniu.

— Nejau mes kalbame apie beprasmį pasiaukojimą, ponia Šatok? Ar taip gali būti?

— Kodėl tu to klausi?

— Todėl, kad esu pakankamai suaugęs ir prisimenu dviratininkus, kovojusius prieš atominę bombą.

— Darbui aš atidaviau viską, Riči. Atidaviau laiką, kuris priklausė tau ir vaikams.

— Ir tau, Keite.

Kadaise galėdavau jo veidą skaityti kaip knygą, dabar ta knyga išversta į kitą kalbą.

— Maniau, kad pritarsi, Riči. Atsiskyrimui nuo sistemos. — Pastebiu, kad nuo tada, kai išėjo iš namų, jis atrodo atjaunėjęs. — Tavo mama mano, kad aš apsileidau.

— Mano mama yra sakiusi, kad Greisė Keli vienu metu apsileido,.

Mes kvatojamės, ir visą Starbucks erdvę pripildo Mudviejų balsas.

Užsimenu Ričiui apie Vinstono papasakotą istoriją.

— Kas tas Vinstonas?

— Tas taksistas iš „Pegaso“, tačiau pasirodė, kad jis — filosofas.

— Taksi vairuotojas filosofas. Saugu.

— Ne, jis tikrai fantastiškas. Taigi Vinstonas man papasakojo istoriją apie karvedį, kuris užėjo prie krioklio gyvenančią kažkokią gentį, ir genties vadas...

— Ciceronas.

— Ne...

— Ciceronas, čia iš Cicerono.

Mano vyras perlaužia sausainį ir vieną pusę ištiesia man.

— Nesakyk, tuoj atspėsiu. Seniai miręs žmogus, apie kurį nieko negirdėjau, nes lankiau bato aulo nevertą vidurinę mokyklą, tačiau kuris yra būtina visų civilizuotų žmonių išsilavinimo dalis?

— Aš tave myliu.

— Tai štai, pagalvojau, kad reikia pasitraukti nuo krioklio ir pažiūrėti, gal tuomet galėsiu geriau girdėti.

— Keite?

Jis ištiesia dešinę ranką ir padeda šalia manosios. Dvi rankos guli šalia viena kitos tarsi laukdamos, kol vaikas jas apvedžios pieštuku.

— Nebeliko ką mylėti, Riči, aš išskobta. Keitė čia nebegyvena.

Dabar jo ranka guli ant manosios.

— Sakei, kad nori pasitraukti nuo krioklio?

— Pagalvojau, kad jei mes pasitrauktume nuo krioklio, vėl gerai girdėtume ir tada nuspręstume, ar...

— ...ar triukšmas mums neleido išgirsti vienam kito, ar tiesiog nebeturėjom daugiau ką vienas kitam pasakyti?

Ar jums yra tekę tai patirti — išganingą palengvėjimą suvokus, kad pasaulyje yra žmogus, kuris supranta, ką nori pasakyti, ir galvoja apie tą patį? Dėkinga linkteliu galva:

— Mano vardas Keitė Redi ir aš esu darboholikė. Ar ne taip reikia prisistatyti paramos grupės susirinkimuose?

— Aš nesakiau, kad tu darboholikė.

— Kodėl? Juk tai tiesa, ar ne? Aš nebegaliu „mesti“ darbo. Vadinasi, esu nuo jo priklausoma, ar ne taip?

— Mums paprasčiausiai reikia trupučio laiko.

— Riči, ar prisimeni, kaip Em stengėsi išgelbėti Miegančiąją gražuolę? Vis apie tai pagalvoju.

Jis plačiai nusišypso. Vienas iš geriausių dalykų turint vaikų yra tas, kad jie leidžia dviem žmonėms turėti tuos pačius meile sušildančius prisiminimus: taip galima susigrąžinti praeitį. Tie patys praeities vaizdai dviejų žmonių prisiminimuose — ar tai ne taip pat puiku, kaip dvi širdys, plakančios kaip viena?

— Paika mergiūkštė. Ji taip liūdėjo, kad negali pasiekti tos kvailos princesės, ar ne? — sako Ričis, kupinas nekantraus pasididžiavimo, kurį mums visada kelia Emilė.

— Ji norėtų, kad sugrįžtum namo.

— O tu, ko norėtum tu, Keite?

Proga pasakyti ką nors išdidaus ir narsaus kybo kaip prinokęs vaisius, laukiantis, kad jį nuskintų. Palieku jį ten kaboti ir sakau:

— Aš taip pat norėčiau sugrįžti namo.

„Miegančioji gražuolė“ buvo pirmoji Emilę sudominusi ir vėliau jai visuomet labiausiai patikdavusi vaizdajuostė. Jau nuo dviejų metukų ji kaip pakerėta norėdavo vis ją žiūrėti, stovėjo priešais televizorių ir šaukė: „Atsuk, atsuk!“

Saukti visada imdavo toje vietoje, kur Aurora bejausmiu lėlės veidu ilgais laiptais kopia į palėpę, lydima piktosios fėjos kvaknojimo ir įkandin slenkančio varno šešėlio. Ilgą laiką mes su Ričardu nesupratome, kas Emilę taip įširdina, tik vėliau mums protas nušvito: ji norėjo, kad mes atsuktume juostą ir apsaugotume princesę: ji neužliptų į palėpę ir neįsidurtų piršto į senės verpstuką.

Kartą Emilė mėgino įlipti į televizorių: pamačiau ją pasistojusią ant kėdės ir į televizoriaus ekraną keliančią raudonu batuku apautą kojytę. Neabejojau, kad ji sumanė pastverti nelaimingąją princesę už rankos ir taip ją apsaugoti nuo grėsmingos lemties. Po to mes ilgai šnekėjomės — na, aš kalbėjau, o ji klausėsi, — apie tai, kad tokiems dalykams nereikia kliudyti ir kad net priėjusi baugią vietą pasakojimo negalėsi sustabdyti, nors ir kaip norėtum. Svarbiausia, juk žinai, kad galiausiai viskas baigsis laimingai.

Tačiau ji liūdnai papurtė galvą ir tarė:

— Ne. Atsuk, mamyte, atsuk!

Netrukus Emilė atidavė širdį „Dinozaurui Barniui“, kur nebuvo patamsių gaivalų piktadarybių ir jos asmeninio įsikišimo nereikėjo.

Suaugusieji taip pat norėtų atsukti gyvenimą atgal. Tik ilgainiui prarandame sugebėjimą apie tai garsiai šaukti. Atsuk, atsuk jį.

39 Endšpilis44

Straipsnis iš lapkričio mėnesio žurnalo Inside Finance

Antradienį vakare vykusioje penktojoje kasmetinėje „Už lygybę“ apdovanojimų įteikimo ceremonijoje „Didžiausią pažangą padariusios bendrovės“ prizą už pasiekimus įvairovės plėtojimo srityje laimėjusi bendrovė Edwin Morgan Forster firma, viena iš seniausių Sičio institucijų, šventė savo triumfo valandą.

Ši bendrovė buvo aukštai įvertinta „Lygiateisiškumui — taip!“ pasivadinusios organizacijos, kurios 81% narių sudaro geriausių bendrovių šimtukui priklausančių įmonių darbuotojai.

Žiuri nariams ypač didelį įspūdį padarė darbai, kuriuos atliko jauniausia EMF fondų valdytoja — Katerina Redi ir Londono ekonomikos mokyklos diplomantė, 24-erių šrilankietė Momo Gumeratnė. Deja, moterys ceremonijoje dalyvauti negalėjo, todėl jų apdovanojimą priėmė EMF Rinkodaros skyriaus viršininkas Rodas Taskas. Padėkos kalboje Taskas pasakė: „Yra daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad lyčių įvairovė komandoje yra lemiamas jos sėkmingo darbo veiksnys. Pagrindiniu savo uždaviniu EMF laiko moterų įtraukimą į svarbiausias finansinės bendruomenės veiklos sritis“.

Ne tokios optimistinės gaidos tą vakarą nuskambėjo moterų verslininkių bendrijos vadovės Katerinos Mulroid kalboje. „Šie apdovanojimai neatskleidžia viso vaizdo, — kalbėjo Mulroid. — Kvadratinėje mylioje moteriai sunku išsikovoti tikrai įtakingą padėtį, nes egzistuoja pavojus, kad sukritikavus ten susiklosčiusias nuostatas ir elgesio normas, gali tekti atsisakyti sėkmingos tolesnės karjeros. Moterų lygiateisiškumo klausimams daugelis Sičio bendrovių neskiria beveik jokio dėmesio. Atrodo beprasmiška švaistyti milžiniškas sumas naujai priimtų moterų paruošimui, nes neturint galimybės pasiūlyti lankstesnio darbo grafiko bei sudaryti sąlygų, garantuojančių, kad vaikus auginančios motinos neatsidurtų už borto, iškyla realus darbuotojų-moterų praradimo pavojus“.

Į klausimą, ar Sityje jau išgyvendintas vyrų protekcionizmas saviškiams, Taskas atsakė pats esąs kilęs iš Australijos, todėl nepriklausąs „senų bičiulių“ tinklui: „Merginos šįmet tikrai šauniai padirbėjo, aš jomis didžiuojuosi“.

Oficialus ekologiškų sauskelnių išradimo pristatymas Krisui Bansui tapo svarbiausiu mano tėvo gyvenimo pasirodymu. Debra, dalyvavusi susitikime kaip jo advokatė, man sakė, kad tėtis buvo ne tik blaivus, bet ir akivaizdžiai mėgavosi savo, kaip unikalaus išradėjo, statusu. Genialiausias jo žingsnis, pasak Deb, buvęs toks: kai Bansas pasisiūlė tuojau pat išrašyti čekį, Džo, kuris visą gyvenimą kaulijo iš visų pinigų, atsakė, jog jis su savo advokate turi sutarę dar kelis susitikimus, bet, žinoma, būtinai praneš EMF, kaip jiems sekasi.