Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Kam: Debrai Ričardson

Šią popietę gyvenau man uždraustą mamytės gyvenimą. Pačios pelningiausios valandos šiais finansiniais metais. Kaip manai, kokį valandinį mokestį klientų sąskaitose galėčiau nurodyti už nukritusių lapų žarstymą kojomis ir „Merės Popins“ žiūrėjimą?

Vogdama laiką, kad pabūtum su vaikais, jautiesi tikriausiai taip pat, kaip slapčia smukdama pas meilužį: tie patys melai norint ištrūkti į slaptą pasimatymą, tas pats džiaugsmo proveržis ir, žinoma, tas pats kaltės jausmas.

Regis, jau būsiu pamiršusi, kaip veltui leisti laiką; reikia, kad vaikai man tai primintų.

Neskubėk manęs smerkti, jei mesiu darbą, gerai? Nepamiršau, kaip kalbėjome, kad privalome iš paskutiniųjų laikytis ir įrodyti, jog tai įmanoma. Anksčiau pagalvodavau, kad galbūt darbas mane žudo, o dabar bijau, kad esu nebegyva ir to net nepastebėjau.

Mūsų dukrų dukros garbins mus ir susižavėjusios choru dėkos, bravo, šaunuolė, tai bent šaunuolė, sese sufražiste!

Iš visos mylinčios širdies K xxxxxxxxxx

38 Krioklys

7.45 ryto: Laukdama beldimo į duris staiga suvokiu, kaip visą šį laiką nekantravau papasakoti apie mūsų planą Vinstonui. Pagaliau ir aš turiu kuo nustebinti Pegasą — įrodyti jam, kad nesu vien kapitalizmo liokajus su akidangčiais. Tačiau kai išplepu istoriją apie tėčio sauskelnes ir Alisos interviu su Bansu, Vinstonas tik burbteli:

— Nepamiršk, kad tau reikia išmaitinti du vaikus.

Tiesa, kai po penkių minučių įstringame įprastame transporto kamštyje, Vinstonas klausia, ar žinau Scipiono istoriją. Papurtau galvą.

— Na gerai, tai va, buvo toks romėnų karvedys, vardu Scipionas, ir jis susapnavo sapną. Sapnavo, kad užėjo prie pat didžiulio krioklio įsikūrusį kaimelį. To krioklio skleidžiamas triukšmas buvo toks didelis, kad norėdamas, jog tave išgirstų, turėjai gerklę plėšyti. „Kaip jūs galit tokiam baisiam trenksme gyventi?“ — perrėkdamas vandens riaumojimą paklausė Scipionas kaimelio vyresniojo. „Kokiam trenksme?“ — nustebo senukas.

Pegasas per porą colių trūkteli į priekį, ir kai Vinstonas spaudžia stabdžių pedalą, pasigirsta stimpančios karvės vaitojimas.

— O koks gi šios istorijos moralas, tamsta mokytojau?

Veidrodėlyje matau jo klastingą šypsnį:

— Na, noriu pasakyti, kad gyvenam baisiam triukšme, bet esam pripratę ir jo negirdim. Bet pakanka šiek tiek atsitraukti ir iškart pagalvoji: Viešpatie Jėzau, tas krioklys šitaip ūžė. Kaip galėjau tokiam triukšme gyventi?

— Ar nori pasakyti, kad gyvenu prie krioklio, Vinstonai?

Jis nusikvatoja sodriu, grublėtu juoku, kuris man taip patinka, ir sako:

— Prie prakeiktos Niagaros, Keite.

— Ar nieko, jei paklausiu tavęs kai ko asmeniško, Vinstonai?

Jis linkteli galvą, ir salone vėl pasklinda aukso dulkelės.

— Ar aš tavo pagrindinė klientė?

— Tu mano vienintelė klientė.

— Štai kaip. O kiek vairuotojų dirba „Pegase“? Leisk, atspėsiu. Tu vienintelis?

— Aha. Bet netrukus ketinu užraukti šitą reikalą. Turiu ruoštis egzaminams.

— Inžinerinės mechanikos?

— Filosofijos.

— Tai galima sakyti, kad tu mano vairuotojas, mano nuosavas sparnuotasis žirgas?

Jis džiugiai pasignalizuoja, patvirtindamas, jog taip ir yra.

— Ar žinai, Vinstonai, kad vairuotojams taikomos mokesčių nuolaidos, o vaikų auklėms — ne?

Dar vienas pyptelėjimas išgąsdina ant šaligatvio besibūriuojančius kostiumuotus tarnautojus; jie išsilaksto į šalis nelyginant balandžiai.

— Suknistas idiotiškas pasaulis, žmogau.

— Ne, suknistas idiotiškas vyrų pasaulis. Turėsi grąžos?

Nueidama liūdnai galvoju, kaip aš Vinstono pasigesiu, tik staiga išgirstu jį pavymui šaukiant:

— Ei, ponia, ar pabėgimui nereikės automobilio?

10.08: Skambina iš banko priimamojo. Sako, kad manęs apačioj laukia kažkoks vyras, pavarde Eibelhameris, ir širdis man ima taip smarkiai daužytis, kad, rodos, krūtinės ląstoje pramuš skylę. Leisdamasi laiptais žemyn, matau, kaip jis stovi, plačiai šypsosi ir rankoje laiko dvi poras pačiūžų.

Artėdama prie jo per vestibiulį, purtau galvą:

— Ne. Aš nemoku čiuožti.

— Taip, bet aš moku. Abiem pakaks.

— Nieku gyvu.

Vėliau, kai čiuožykloje sukame ketvirtą ratą, Džekas sako:

— Keite, tau tereikia tik atsiremti į mane, nejau tai taip sunku?

— Taip. Labai sunku.

— Sergėk Viešpatie, moterie. Imk ir atsiremk: prisimink, ką rašė Džonas Donas, įsivaizduok, kad mudu abu — tai skriestuvas. Aš stoviu vietoje, o tu skrieji aplink mane — pabandom? Neparkrisi, aš tave laikau. Tik atsipalaiduok.

Aš atsipalaidavau. Čiuožinėjome visą valandą, net nežinau, ką pačiūžomis užrašėme ant ledo. Tik paukščiai, — pavyzdžiui, mano balandžiai, — arba žmogus, sėdintis aukštai, mano viršininko kabinete, pamatytų, ką tądien parašėm. „Myliu“ ar „Sudie“, o gal ir viena, ir kita.

Jis norėjo mane pavaišinti karštu šokoladu, bet pasakiau, kad turiu eiti.

Jo šypsena nedingo nė akimirką.

— Tikriausiai labai svarbus susitikimas?

— Labai. Su žmogumi, kurį kadaise pažinojau.

Net keista — šitaip greit galima pamiršti, kaip reikia apkabinti žmogų, net jei jis tavo vyras. Turbūt juo labiau, jei jis tavo vyras. Tik po to, kai kurį laiką jo nelietei, galėsi įvertinti visą apsikabinimo geometriją: apskaičiuoti, kokiu kampu turi liestis jūsų galvos. Pakišti savo galvą jam po kaklu, kaip daro balandžiai, ar prispausti nosį prie krūtinės? O dar rankos — delnais apglėbti jį per juosmenį, ar prispausti juos prie jo šlaunų? Kai per pietų pertrauką mes su Ričardu susitikome Starbucks, abu iš pradžių norėjome pakštelėti vienas kitam į skruostą, tačiau tai atrodė taip kvaila, tarsi bučiuotum tetulę, todėl negrabiai išsiskėtriojome vienas kito glėbyje. Pasijutau tokia nevikri ir varstoma visų žvilgsnių, kaip tada, kai per kviestinę vakarienę tėvas pirmą kartą išvedė mane šokti. Ričardo kūnas apstulbino tuo, kad buvo kūnas: tie patys plaukai, kvapas, stambūs pečiai po megztiniu. Mūsų apsikabinimas nepriminė sauso kaulų barkštelėjimo, pajuntamo apsikabinus su vyru, kuriam aistra jau išblėsusi. Jis buvo panašesnis į pantomimą: man reikėjo jo, manau, jam reikėjo manęs, bet mes labai ilgai nelietėme vienas kito.

— O, tu tiesiog švyti! — sako Ričis.

— Čiuožinėjau.

— Čiuožykloje? Darbo dienos rytą?

— Stengiuosi palaikyti ryšį su klientais. Naujas požiūris.

Mudu susitarėme susitikti, kad aptartume reikalus. Nuo to laiko, kai jis išėjo, matydavomės beveik kasdien. Kaip buvo žadėjęs, jis iš mokyklos paimdavo Em, o po to dažniai pasilikdavo su vaikais pavakarių. Starbucks — tinkama vieta taikos deryboms, šiuolaikinė „niekieno žemė“, kuri tyčia apsimeta panašia į namus, nes į juos negalime pareiti, — esame pernelyg užsiėmę. Čia stebėtinai ramu, tačiau susitikimą slegia visi pirmojo pasimatymo būgštavimai — kaip jis, ką jis? — tik šį kartą jie susiję su skyrybomis. Tai jis... ar ne?..

Kampe susiradome vietą su dviem didžiuliais putniais aksomu aptrauktais krėslais, ir Ričis eina atnešti gėrimų. Aš pageidavau liesos latte; jis grįžta nešinas karštu šokoladu, kurio iš tikrųjų noriu ir kurio man reikia.

Trumpas apšilimo pokalbis neregėtai banalus: nekantrauju pereiti prie pagrindinės temos ir sulaukti vienokios ar kitokios pabaigos.

— Kaip sekasi darbe, Keite?

— A-a, puikiai. Tiesą sakant, netrukus gal mesiu darbą. Tiksliau, išmes mane.