Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Pasiaukojimas ne visada beprasmis, Kende.

Mano draugė pratrūksta savo galinguoju juoku, ir visi klube esantys žmonės atsisuka pasižiūrėti į įsismarkavusią nėščią moterį.

— Tprū, sustok, tu tokia nuostabi, kai kovoji už moralę, — iš padų krisdama kvatoja ji.

— Paklausyk, tavęs niekas nesusies su ta sauskelnių operacija, pažadu.

— Visi keliai ves į Redi? Ar supranti, Keite, kad po viso šito niekas nebenorės tavęs priimti į darbą? Niekas. Tavęs nepasamdys net sumautam fakso popieriui pakeisti.

Po šio grėsmingo perspėjimo Kendė paima mano ranką ir uždeda ją ant savo išsipūtusio pilvo. Pro įtemptą kaip būgnas odą aiškiai pajuntu kulniuko spyrį. Tai pirmas kartas, kai mano draugė kūdikį pripažino kaip pastovų, ne vienkartinį dydį, ir puikiai suprantu, kad sentimentai čia būtų ne vietoj.

— Labai spardosi?

— Aha. Kai maudausi vonioj, tiesiog pašėlsta. Lyg koks pasiutiškai įspūdingas delfinų pasirodymas.

— Nebūtinai bus mergaitė, Kende.

— Cha! Aš mergaitė, ir ji bus mergaitė, aišku? — Pamačiusi mano veide šypseną, ji suskumba pridurti: — Žinoma, dar galiu ją atiduoti įsidukrinti.

— Be abejo.

Kiek prisimenu, mintį, kad slaptas septynių moterų susitikimas Sityje mažiau kris į akis, jei bus surengtas, tarkim, striptizo klube, o ne restorane, kur žmonės apsirengę, pasiūlė Kendė. Dabar gailiuosi, kad nepasiėmiau savo Polaroido — galėčiau užfiksuoti į susirinkimą besirenkančių draugių išraiškas. Kalbant apie Momo, reikia pasakyti, kad geras išsiauklėjimas kaip mat leidžia įveikti patirtą sukrėtimą, ir, praeidama pro sėdinčią prie užsakymų stalo blondinę, ji mandagiai pasiteirauja:

— O ar seniai jau veikia šis klubas?

Suckling klube — didžiuliame vyriškų pramogų prekybos centre, kuris nuo garsiausio pasaulyje finansinio rajono ranka pasiekiamas — esame ne vienintelės moterys, tačiau tik mes neapsinuoginusios savo krūtų. Kiekviena per pietų pertrauką atvykstanti bendrininkė turi svarbią užduotį. Aš žinojau, kad Krisas Bansas godus ir ambicingas, todėl norės mesti pinigus į projektą pats, o ne patikės jį kam nors iš komandos narių: kam jam nuopelnais dalytis su kitais, jei viską galės prisiskirti sau?

Tačiau taip pat žinojau, kad norint jam įsiūlyti ekologiškas sauskelnes projekto medžiagą teks paruošti labai profesionaliai. Teko gerokai patobulinti tėčio nupieštą sparnuotą kiaulę, reikėjo paruošti lankstinuką, pateikti informaciją apie gamybą ir rinką, savo indėlį turėjo įnešti ir aukščiausios kategorijos verslo teisės specialistė. Skambindama Debrai bijojau, kad ji atsisakys — dėl per pastaruosius metus vis atšaukiamų pietų mudviejų draugystė įsitempė kaip styga, — tačiau draugės nereikėjo dukart prašyti. Net nemačiusi Kriso Banso ir apie jį nieko negirdėjusi, Deb iškart suprato, kas jis per žmogus ir ką mes jam turime padaryti.

Taigi mūsų linksmąją šutvę sudaro: Kendė, aš, Debra, Momo ir Džudita su Karolina iš mano lankytos „Motinos ir kūdikio“ grupės. Laukiame Alisos. (TV prodiuserės Alisos pagalba mums buvo gyvybiškai svarbi, tačiau nesulaukusi draugės skambučio pamaniau, kad ji šiame reikale dalyvauti nenori. Laimė, ji paskambino šįryt, pranešė buvusi išvykusi su filmavimo grupe ir pažadėjo su malonumu prie mūsų prisidėti, tik truputį pavėluos.)

Džudita, kuri prieš tapdama nedirbančia motina buvo patentų agentė, paruošė paraišką sauskelnių patentui gauti, kurioje viską taip įtikinamai išdėstė, kad man dabar pačiai kyla noras Benui tuoj pat jų užsakyti visą sunkvežimį. Skaitydama meistriškai sutvarkytą tekstą ir moksliškai išdėstytus faktus matau kitą, man dar nepažįstamą Džuditos pusę. Karolina, grafikos dizainerė, paruošė sauskelnių ekologinius privalumus akcentuojantį lankstinuką su neatsispiriamai žavaus kūdikio nuotrauka — jos pačios Otas sėdi ant puodo, padaryto iš salotų lapų.

Debra užtikrino, kad EMF negalės reikšti jokių pretenzijų mano tėvui:

— Žiūrėk, tai nėra sukčiavimas. Nedora, tačiau ne neteisėta. Akivaizdus caveat emptor 40 atvejis — jei pirkėjas nepatikrina, ką perka, tai jau jo bėda.

Tėčio susitikime su Krisu Bansu Debra bus gamintojo pusės advokatė; suorganizavome, kad susitikimas vyktų Savoy viešbučio apartamentuose.

— Tu nė neįsivaizduoji, kaip puikiai aš tai išmanau! — pareiškė Deb, rodydama man dokumentus. — Kaip mes pasivadinsime — Septynios negailestingosios seserys?

— Deb, tai rimta.

— Žinau, tačiau aš paskutinį kartą taip linksminausi paauglystėje, kai skaičiau Enidos Blaiton detektyvus. Dievaži, Keite, aš taip pasiilgau pramogų, o tu?

Momo buvo pavesta ištirti pasaulinę sauskelnių rinką. Per kelias trumpas dienas ji mums spėjo iki gyvo kaulo įkyrėti kalbomis apie šlapimo sulaikymą ir kvapų „užrakinimą“.

— Atsiprašau, Keite, bet ar žinai, kiek atakų gali atlaikyti vidutinės sauskelnės?

— Ačiū, namie pati galiu tai sužinoti.

Mano asistentė atrodo sunerimusi:

— Bet jis tikrai niekam tikęs?

— Planas?

— Ne, vystyklas.

— Žinoma, netikęs.

— Kaip gali būti tokia tikra, Keite? Nepakelčiau, jei Bansas susižertų didžiulius pinigus.

— Na, tiesą sakant, jas sukūrė mano tėvas, taigi katastrofa neišvengiama. Be to, vieną pavyzdį buvau parsinešusi namo ir užmoviau Benui.

— Ir?

— Jos tokios ekologiškos, kad išskydo po pirmo kako.

Iš susitikimo su BBC darbuotojais Vait Sityje pavėlavusi atvyksta Alisa. Rodydama į merginas ant scenos ir perrėkdama dunksinčią muziką, ji klausia:

— Ar mes dalyvausime atrankoje?

Alisos vaidmuo prasidės, kai Bansas jau bus investavęs į sauskelnes. Tai bus „replių“ manevras, generolų naudotas visuose mūšiuose, kurių pavadinimus kadaise kaliau — reikia pulti Bansą iš vienos pusės ir atkirsti atsitraukimo kelius. Kad Edwin Morgan Forster galėtų jį atleisti iš darbo, nepakaks vien fakto, kad jis neatsakingai iššvaistė pinigus beverčiam suklastotam produktui; jei per interviu, kurį Alisa įrašys ir paskelbs spaudoje, jis prasitars ką nors save kompromituojančio, netrukus taps kliuviniu, o tada beliks tik kaboti ant mėsos kablio Smitfildo skerdyklose.

Perrėkdama bosinės gitaros įrašą, Alisa sako skambinusi Bansui ir pakvietusi jį dalyvauti BBC 2 filmuojamame seriale „Pinigų kalviai“, kuriame žiūrovams pateikiamos jaudinančios Sičio veiklos smulkmenos.

— Ir kaip jis reagavo? — klausia labiau už visas nerimaujanti Momo.

— Priseilėjo pilną telefoną, — šypteli Alisa. — Nemanau, kad jį bus sunku prakalbinti.

Bandau susirinkusiųjų paprašyti tylos, tačiau mano balsą pergali iš garsiakalbių trenkianti „Mama Mia“. Todėl tik išdaliju atmintines, kuriose surašyta, ką kiekviena turi žinoti, taip pat Kendės iš EMF tinklapio paimtas Kriso Banso nuotraukos fotokopijas ir visų atsiprašiusi einu į tualetą.

Klubo salės gale, kabinoje prie išėjimo, pastebiu tamsiaplaukį kažkur man matytą vyriškį. Priėjusi kiek arčiau, jį atpažįstu:

— Džeremis! Džeremis Brauningas! — sveikinu klientą taip šiltai ir taip garsiai, kad tas pasveikinimas amžinai skambės jo sieloje. — O, Džeremi, koks netikėtas susitikimas, — entuziastingai klykauju toliau. — O čia tikriausiai... čia Anabela, ar ne?

Ant mano kliento kairiosios šlaunies sėdinti mergaitė pažvelgia į mane, ir jos akyse pamatau panieką, pašaipą ir pasitenkinimą, tarytum ji norėtų pasakyti: labai gaila, kad nesu ponia Brauning, bet atsiradus galimybei neatsisakyčiau ja tapti.