Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Krisas Bansas pusiau guli kėdėje, kojas užkėlęs ant posėdžių stalo.

— Aš tai visom keturiom už lyčių įvairovę, — pareiškia, rakinėdamas dantis.

— Ar galim, po perkūnais, dabar iš čia nešdintis? — klausia Rodas.

— Ne, — prieštarauja Selija Harmsvort, — dar reikia sukurti pranešimo tekstą.

Susirinkusieji vaitoja, o mano kišenėje burgzteli mobilusis. Žinutė nuo Paulos.

Benas susirgo

greičiau atvažiuok

— Turiu išeiti, — sakau. — Skubus pokalbis su Valstijomis. Manęs nebelaukite.

Važiuodama namo, iš taksi skambinu Paulai, ir ji viską paaiškina. Benas nuvirto nuo laiptų.

— Prisimeni tą pavojingą kilimo vietą laiptų viršuje, Keite?

O Dieve, prašau, tik ne tai.

— Taip, prisimenu.

— Tai štai, šįryt jam užkliuvo koja, ir krisdamas susitrenkė galvą. Sumušimas truputį patino, bet šiaip Benas jautėsi gerai. Tik visai neseniai jis pradėjo vemti ir visas suglebo.

Liepiu Paulai Beną šiltai apmuturiuoti. O gal reikia žiūrėti, kad neperkaistų? Aš visa nustėrusi, pirštai kaip mediniai, vos besurenku Ričardo mobiliojo telefono numerį. Meldžiuosi, kad tik jis pats atsilieptų, tačiau pasigirsta prakeiktas įrašytas balsas, prašantis palikti pranešimą.

— Labas. Nenoriu palikti pranešimo. Noriu, kad atvažiuotum. Tai aš, Keitė. Benas pargriuvo, ruošiuosi jį vežti į ligoninę. Telefoną turėsiu su savimi.

Tada skambinu „Pegasui“ ir prašau Vinstono, kad lauktų prie namų, kol grįšiu. Reikia į ligoninę nuvežti Beną.

20.53: Kiek laukti yra normalu, kai atvežei gydytojui apžiūrėti vaiką? Mudviem su Benu liepta laukti kaip ir kitiems pacientams, sėdintiems pilko plastiko kėdėse, eilėmis sustatytose greitosios pagalbos priimamajame. Šalia gunkso du apdvakę privačios mokyklos moksleiviai, tikriausiai pririję ekstazi tablečių. „Nejaučiu pirštų“, — ištisai stūgauja vienas iš jų, atseit nesuprasdamas kodėl. Manęs tai nejaudina: knieti pasakyti, kad nešdintųsi atgal į šiukšlyną, iš kurio atsivilko, ir tyliai ten nusibaigtų. Norisi jam užtvoti už tai, kad gaišina gydytojų laiką.

Pastatęs „Pegasą“, ateina Vinstonas ir žengia tiesiai prie registracijos stalo. Matydamas mano veido išraišką, jis imasi mane pavaduoti ir elgiasi labai įžūliai.

— Atsiprašau, panele, mes atvežėm kūdikį, jį reikia apžiūrėti. Širdingai ačiū.

Praeina visa amžinybė — gal kokios penkios minutės, — mudu su Benu nuveda pas gydytoją. Neišsimiegojęs ir nuo praeito ketvirtadienio nesiskutęs jaunas praktikantas įsikūręs kampelyje, nuo triukšmingo koridoriaus atitvertame abrikosų spalvos užuolaida. Pradedu vardyti Beno simptomus, tačiau jis rankos mostu mane nutildo ir įbeda akis į ant stalo gulinčius užrašus.

— Hmmm, suprantu, suprantu. Ir kiek laiko mažyliui laikosi temperatūra, ponia Šatok?

— Na, kaip čia pasakius, tiksliai nežinau. Prieš valandą jis dar buvo labai karštas.

— O šiandien rytą?

— Nežinau.

Gydytojas prideda ranką prie Beno kaktos. Pajutęs, kad aš jį paleidžiu iš savo glėbio, kūdikis kviaukteli.

— Pykinimas, vėmimas per pastarąsias dvidešimt keturias valandas?

— Atrodo, jam pasidarė bloga vakar po pietų, tačiau Paula — ji mūsų auklė, — mes pamanėme, kad jam tik susuko pilvuką.

— Koks po to tuštinimasis?

— Deja, nežinau.

— Tai vakar jo visai nematėt?

— Taip. Ne. Tai yra paprastai stengiuosi grįžti namo, kad suspėčiau juos paguldyti, tačiau vakar vakare nebuvau, ne.

— Ir užvakar.

— Ir užvakar ne. Turėjau skristi į Frankfurtą. Matote, šįryt Benas nukrito nuo laiptų, ir iš pradžių atrodė, kad jam nieko neatsitiko, tačiau Paula ėmė nerimauti, jis pasidarė toks suglebęs, kad...

— Taip, suprantu.

Nemanau, kad jis supranta. Kad jis suprastų, turiu kalbėti ramiai ir lėtai.

— Gal galėtumėt vaikutį nurengti?

Nurengiu Garvežiuko Tomo naktinį kostiumėlį, ties tarpkoju atsagstau apatinių marškinių sageles ir per galvą juos nuvelku. Beno oda tokia baltutėlė, kad beveik persišviečia, ir pro šonkaulius galima įžiūrėti mažytes plaučiukų dumples.

— Kūdikio svoris? Kiek jis dabar sveria, ponia Šatok?

— Nesu visai tikra. Manau, kokius 28 ar 30 svarų.

— Kada paskutinįkart jį svėrėte?

— Na, jį pasvėrė, kai suėjo aštuoniolika mėnesių, bet suprantate, tai mano antras vaikas, ir aš jau taip labai nebesirūpinu tokiais dalykais kaip svoris, jei tik vaikas...

— Kiek jis svėrė, kai buvo patikrintas aštuoniolikos mėnesių amžiaus?

— Kaip sakiau, nesu tikra, tačiau Paula sakė, kad viskas normalu.

— O Benjamino gimimo data — manau, ji jums žinoma?

Įžeidimas nutvilko taip stipriai, kad mano akys bemat pritvinksta ašarų, tarytum būčiau išėjus į pūgą. Man gerai sekasi visokie testai. Paprastai žinau atsakymus, tačiau dabar nežinau, o juk privalėčiau žinoti. Suprantu, kad privalau.

Benas gimęs sausio 25-ąją. Jis labai stiprus, linksmas ir niekada neverkia. Nebent jei pavargęs ar skauda dantukai. Jo mėgstamiausia knygutė — „Pelėdžiukai“, mėgstamiausia dainelė — „Autobuso ratai“, jis mano brangiausias, mieliausias, vienintelis sūnus, ir jeigu jam kas nors atsitiks, aš nudėsiu tave, tada padegsiu ligoninę ir nusižudysiu pati.

— Sausio 25-oji.

— Ačiū, ponia Ša tok. Nagi, bičiuli, dabar pažiūrėkim krūtinėlę.

00.17: Nežinau, kaip būčiau apsiėjusi be Vinstono. Ligoninėje jis visą laiką buvo prie mūsų, iš automato atnešė man saldžios arbatos, palaikė Beną, kol nuėjau į tualetą, ir tik vienintelį kartą suirzo — kai pasisiūliau jam sumokėti už sugaištą laiką. Kai Vinstono padedama su miegančiu kūdikiu lipu iš taksi, ant mūsų namo laiptų pastebiu juoduojantį siluetą. Pagalvoju — jei tai plėšikas, aš už savo veiksmus neatsakau, tačiau paėjėjusi keletą žingsnių arčiau, atpažįstu Momo. Matyti bendradarbę man atrodo tiesiog nepakenčiama. Tik ne dabar.

— Kad ir kas būtų atsitikę, ar negalima buvo palaukti ryto? — sakau, į durų spyną grūsdama raktą.

— Atsiprašau, Keite.

— Geriau neatsiprašinėk. Aš ką tik su Benu grįžau iš ligoninės. Jį apžiūrėjo gydytojas. Vakaras buvo sunkus. Hang Seng indeksas 10 procentų nukrito, bet man, atvirai pasakius, į tai nusispjaut, ir gali tai perduoti Rodui. Žodis žodin. O Dieve, kas tau?

Pro pravertų durų plyšį ant Momo veido krinta siauras kaip peilio ašmenys šviesos ruožas, ir aš pamatau, kad ji verkia. Taip netikėta ir skaudu matyti jos tobulą veidą paburkusį nuo sielvarto ašarų.

— Atsiprašau, — teištaria ji, nes pradėjus kalbėti prasiveržia naujas verksmo priepuolis.

Veduosi ją į vidų, pasodinu virtuvėje ir nešu į lovelę Beną. Virusinis išbėrimas — taip gydytojas apibūdino jo ligą. Nieko bendro su kritimu, ir tikrai ne meningitas. Reikia tik per ateinančias dvidešimt keturias valandas kūdikiui duoti daug gerti ir stebėti temperatūrą. Lipdama laiptais žemyn, aikštelėje, nuo kurios laiptai kyla į vaikų kambarius, matau išdilusį kilimą, už kurio kraštų užkliuvo Benas. Nekenčiu to prakeikto kilimo, nekenčiu savęs už tai, kad taip ir nesugebėjau surasti laiko pasikviesti meistrą, kad išmatuotų laiptus, nesugebėjau išsiaiškinti kilimo pakeitimo kainos, tarsi tai būtų buvusi kokia neįmanoma prabanga, o ne pirmo būtinumo darbas. Pagalbos skubumo nustatymas. Skubiausių veiksmų seka. Neteisingai ją pasirinkau: pirmenybė tam, kas gali pakenkti vaikams, visa kita gali palaukti. Pravėrusi Emilės kambario duris, matau ją miegančią apsikabinus Paulą, kartu su Em užsnūdusią jos lovoje. Įeinu, išjungiu Pelenės šviestuvą ir abi užkloju antklode.