Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Lipu žemyn, virtuvėje užplikau mėtų arbatos ir bandau išklausti Momo, kas atsitiko. Tik po dešimt minučių imu suprasti, kodėl jai taip sunku viską paaiškinti: jos žodyne paprasčiausiai nėra tokių vulgarių žodžių, kurie tiktų papasakoti, ką ji matė.

Šį vakarą po darbo Momo kartu su grupele bendradarbių iš JAV skyriaus nuėjo į „171“ barą priešais Liverpulio gatvę. Grįždama užėjo į kontorą pasiimti aplankalų su artėjančio mūsų baigiamojo pristatymo dokumentais. Kabinete rado Krisą Bansą ir aplink jo kompiuterį susispietusius vyrukus. Jie kvatojo ir laidė nešvankias pastabas. Su jais buvo ir Momo draugas Džulianas, EMF pradėjęs dirbti tą pačią dieną, kaip ir ji. Vyrai negirdėjo, kaip Momo įėjo, nepastebėjo jos ir vėliau, kol ji priėjo iš arčiau pasižiūrėti, į ką jie taip įknibę.

— Ten buvo nuotraukos moters, kuri, supranti, Keite, visai nieko nebuvo apsirengusi, tai yra dar blogiau negu nieko.

— Bet Momo, jie amžinai ieško tokių šlykštynių internete.

— Tu nesupranti, Keite, tai buvo mano nuotraukos.

2.10: Laiptais palydėjau Momo į viršų, suradau naktinius ir paklojau jai svečių lovą. Besikepurnėjanti mano XXXL dydžio Gap pirktuose naktiniuose su taksų paveikslėliais, ji atrodo kaip aštuonerių metų mergaitė. Jau apsiraminusi, Momo gali papasakoti viską iš eilės. Kiek supratau, ekrane pamačiusi tas nuotraukas, ji ėmusi nesavu balsu klykti, reikalaudama prisipažinti, kas tai padarė.

Bansas, aišku, nepasidavė. Atsisuko į Momo ir tarė: „Na štai, turime originalą, vyručiai, gal ji mums parodytų, ką sugeba?“

Jie ėmė žvengti, bet kai Momo pravirko, visi netrukus išėjo. Tik Džulianas lūkuriavo ir bandė ją nuraminti. Momo šaukė ant jo tol, kol jis galiausiai pasakė, kad Bansas iš EMF tinklapio paėmė jos veido nuotraukas — tas, kurios buvo įdėtos įvairovę reklamuojančiame buklete, — ir skaitmeniniu būdu pridūrė jas prie moterų kūnų, paimtų iš nuotraukų, laisvai prieinamų internete. „Kūnų be drabužių“, — kartoja Momo, ir nuo jos padorumo gailestis dar stipriau suspaudžia širdį.

Pamačiusi, kaip jos galva, tiksliau burna, „kai ką daro su vyro peniu“, Momo nusisuko ir daugiau nebežiūrėjo. Prie nuotraukų buvo paaiškinimai, tačiau jai sunku buvo juos įskaityti, nes jos akiniai nukrito ir sudužo ant sandorių salės grindų.

— Man atrodo, ten buvo minimos karštos azijietės pupytės.

— Kurgi ne.

— Ką dabar darysim? — klausia ji, ir tai, kad įtraukia čia ir mane, nuskamba šiek tiek nekukliai, bet sykiu labai vietoje.

Nieko mes nedarysime, pagalvoju, bet garsiai tariu:

— Ką nors sugalvosime.

Išjungiu sietyną, palikdama tik lempą prie lovos. Šalia jos vazoje stirkso sudžiūvusi pakalnutė, užsilikusi nuo Donaldo ir Barbaros viešnagės.

— Negaliu suprasti, Keite, — sako Momo, — kam Bansui reikėjo šitaip pasielgti? Kodėl išvis žmonėms kyla noras taip daryti?

— Na, tai todėl, kad tu graži, kad tu moteris, ir dar todėl, kad jis taip daryti gali.

Akimirksniu jos kraujas užverda:

— Ar nori pasakyti, kad tai, ką man padarė Bansas, visai ne asmeniška?

— Ne. Taip.

Iš nuovargio kone griūnu ant nosies, atrodo, kad gyslomis teka švinas. Ką tik drebėjau iš siaubo, kad kas blogo nebūtų atsitikę Benui, o dabar štai Momo. Kodėl turiu svarbiausius dalykus aiškinti Momo tada, kai jaučiuosi labiausiai suglumusi? Uždedu ranką ant jos vėsaus rusvo delno ir sukaupusi valią prisiverčiu ištarti:

— Matai, Momo, iki mūsų jau buvo ištisa istorija, o dabar atsiradome mes. Anksčiau nebuvo nieko panašaus į dabartinį mūsų gyvenimą, Momo. Amžių amžius moterys žinojo savo vietą, bet štai jau dvidešimt metų atsiranda tokių, kurios savo vietos nebežino, ir dėl to vyrams kinkos dreba. Tai įvyko per greitai. Krisas Bansas žiūri į tave ir žino, kad turėtų elgtis su tavim kaip su sau lygia. Mes žinome, ko jis iš tavęs geidžia, tačiau paliesti tavęs nebeturi teisės, užtat padirbinėja tavo atvaizdus, kad su jais galėtų daryti ką panorėjęs.

Matau, kaip po antklode Momo krečia patirto pažeminimo drebulys. Ji spusteli mano rankos pirštus.

—Momo, ar žinai, kiek, pasak mokslininkų, prireikė laiko, kol pirmykštis žmogus išmoko atsistoti ant dviejų kojų?

— Kiek?

— Nuo dviejų iki penkių milijonų metų. Jei Krisui Bansui duotum penkis milijonus metų, jis veikiausiai suprastų, kad galima dirbti kartu su moterimi, netrokštant jos išrengti nuogai.

Momo akyse tarsi opalai sužvilga ašaros.

— Tai sakai, Keite, kad mes nieko negalim padaryti, tiesa? Tam Bansui. Privalau tiesiog su tuo susitaikyti, nes vyrai jau tokie yra ir beprasmiška stengtis ką nors pakeisti.

Kaip tik apie tai aš ir kalbu.

— Na ne, aš taip nesakyčiau.

Kai Momo giliai atsidūsta ir apimta miego ima markstytis, lipu žemyn išjungti šviesos ir užrakinti durų. Ričardo man trūksta visą laiką, tačiau šiomis minutėmis ilgesys pats stipriausias. Jis visuomet užrakindavo duris, ir mano užstumtas skląstis neatrodo toks patikimas, mano uždarinėjami langai vaiduokliškai girgžda. Uždarydama langines galvoju, kas nutiks per ateinančias kelias dienas. Rytą Momo Gumeratnė savo tiesioginiam viršininkui Rodui Taskui pateiks oficialų skundą dėl Kristoferio Banso elgesio. Skundą perduos į personalo skyrių. Vėliau, kol bus atliekamas vidinis tyrimas, Momo bus suspenduota nuo darbo, mokant jai visą atlyginimą. Pirmajame tyrimo komisijos posėdyje, kuriame dalyvauti būsiu pakviesta ir aš, bus viešai pripažinta, kad Momo elgesys absoliučiai nepriekaištingas. Tačiau privačiai bus visiems aišku, kad Krisas Bansas yra geriausias fondų valdytojas, pernai bendrovei uždirbęs 10 milijonų svarų. Gana greit nusikaltimas prieš Momo bus pradėtas vadinti tik „nemalonumu“ ar tiesiog „tuo Banso reikalu“.

Prasėdėjusi namie tris mėnesius, sunerimusi ir prislėgta Momo pagaliau bus iškviesta į darbą. Jai pasiūlys piniginę kompensaciją. Joje sukils Čeltnemo mergaičių kolegijos auklėtinės išdidumas, ji pareikš nesileisianti nuperkama ir norinti tik teisingumo. Tyrimo komisija bus pritrenkta: jie taip pat nori teisingumo, tik kad įrodymai, — na, kaip čia pasakius? — tokie nevienareikšmiai. Lyg tarp kitko, labai iš tolo Momo bus leista suprasti, kad jos karjera Sityje gali baigtis. Ji nepaprastai daug žadanti mergina, tačiau tokie dalykai gali būti neteisingai suprasti. Nėra dūmų be ugnies, viskas taip siaubingai susiklostė. Jei apie pornografinius atvaizdus, pavyzdžiui, sužinotų žiniasklaida...

Dar po dviejų dienų Momo Gumeratnė sutiks priimti tam tikrą viešai neskelbiamą kompensaciją. Kai ji paskutinį kartą leisis Edwin Morgan Forster laiptais, TV naujienų žurnalistė pakiš jai po nosim mikrofoną ir paprašys plačiau papasakoti, kas įvyko. Ar tiesa, kad ją vadinę „Karšta azijiete pupyte“ ir į kompiuterius įdėję jos pornografines nuotraukas? Panarinusi žavią galvelę, Momo atsisakys komentuoti. Kitą dieną keturių laikraščių trečiuosiuose puslapiuose pasirodys pasakojimas su antrašte „AZIJOS PUPYTĖ SITYJE SIAUČIANČIAME PORNO NUOTRAUKŲ URAGANE“. Momo paneigimą įdės į priešpaskutinę pastraipą. Netrukus ji susiras darbą užsienyje ir melsis, kad viskas kuo greičiau būtų pamiršta. Bansas liks savo vietoje, ir stabilus pelno antplūdis nuplaus juodą jo asmenybės dėmę. Niekas nepasikeis. Tuo galima neabejoti.

Tiesdama ranką prie šviesos jungiklio, pastebiu prie šaldytuvo magnetuku su Tinkiu Vinkiu pritvirtintą naują piešinį. Jame — moteris geltonais plaukais, apsirengusi rudu dryžuotu kostiumėliu, su batukais ant aukštų kaip kojūkai pakulnių. Elektros šviesoje sunku įskaityti, kas parašyta po piešiniu. Prieinu arčiau. Kūrinio autorė — Emilė. Mokytojai padedant, ji užrašė: „Mano mamytė eina į darbą, bet ji visą dieną apie mane galvoja“.