Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Šauna puiki mintis. Puode užvirinu vandens. Stiklainius laikau virš garų, kol etiketės atsiklijuoja. Stalčiuje su plastiko maišeliais surandu naujų etikečių ir ant jų apvalainomis, kaimietiškomis raidėmis užrašau: Šatokų šeimos braškių uogienė.

Mano pasitikėjimas savimi liejasi per kraštus: etikečių kamputyje nupiešiu po gardžią braškę. Išeina kažkas panašaus į uždegimo apimtą kasą. Užklijuoju etiketes ant stiklainių. Et voila! Je suis une bonne maman! 38

— Keite, ką tu čia veiki? Jau po vidurnakčio.

Su trumpikėmis ir sportiniais marškinėliais, rankoje laikydamas žaislą Furbį, į virtuvę įeina Ričardas. Furbis man kelia pasibjaurėjimą. Tai šlykštus šinšilos ir didžiaakės Betės Deivis iš filmo „Kas nutiko mažylei Džein?“ hibridas. Abu, Furbis ir mano vyras, įtariai dėbso į mane blausioje virtuvės šviesoje.

— Verdu uogienę. Tiksliau pasakius, perdarinėju uogienę, jei tau būtina žinoti. Emilės mokykloje tautų šventė, ir jai reikia atnešti ką nors angliško.

— Negi negalėtum rytą ką nors nupirkti?

— Ne, Riči, negalėčiau.

Jis atsidūsta, atodūsis — kaip aimana:

— O Dieve, kiek kartų galim apie tai šnekėti? Juk sakiau, kad tau reikia išmokti į viską žiūrėti paprasčiau. Jei moteris dirba taip sunkiai kaip tu, kiti žmonės tiesiog turėtų susitaikyti su mintim, kad neišgalėsi padaryti viso to, ką darė tavo motina.

Noriu atsakyti, kad net jei kiti žmonės su ta mintim susitaikytų, vargu ar aš kada susitaikyčiau su ja pati. Tačiau Furbis aplenkia mane, plonai sucirpęs, ir Ričis lipa aukštyn.

00.39: Pervargusi nebegaliu užmigti. Įkišu Furbį į juodą šiukšlių maišą ir jį užrišu. Nedegdama virtuvėje šviesos, atidarau nešiojamą kompiuterį ir sėdžiu, nušviesta jo balzganos, metalinės šviesos. Atsidarau Selindžerio fondo laikmeną. Skaičiai ekrane mane veikia raminamai — jie manęs taip klauso, aš negaliu jiems meluoti. O čia, namie, esu klastotoja ir melagė. Nesigėdiju to, nes nematau kito kelio. Gera mama pati verda uogienę, tiesa? Širdies gilumoje mes visos tai žinome. Kai bus pradėtos gaminti uogienės Tolimų skrydžių nuvarginta maman arba Retai su šeima būnanti maman, kai pasirodys duona, pavadinta Tėvelio duona, tada mums, blogoms, nusikamavusioms motinoms, nebebus pavojinga iškeltomis rankomis išeiti iš slėptuvių.

Penktadienis, 7.10 ryto: Ričardas pakėlė balsą. Anksčiau to niekada nėra buvę: jis tik prašydavo, kad aš nešaukčiau. Bet mes sėdėjome prie virtuvės stalo, ir staiga jis baisiai užriko ant Emilės.

— Mamyte, ar aš galiu turėti sesytę?

— Ne, brangute.

— Bet aš noriu. Tėveli, ar galima turėti sesytę?

— NE, NEGALIMA!

— Kodėl?

— Jei nori, kad atsirastų sesytė, tėvelis su mamyte turi bent kelias minutes praleisti kartu, — nepasukdamas galvos nuo išjungtu garsu veikiančio televizoriaus sako Ričardas, akimis įsisiurbęs į papūstas Chlojos-Zojos lūpytes.

— Nepradėk, Ričardai.

— O tavo mamytė ir tėvelis niekada neturi laiko, Emile. Mamytė tuoj vėl skris į Niujorką, taigi tokiomis aplinkybėmis įsigyti sesytę labai sudėtinga. O gal mamytė norėtų, kad aš jai pakviesčiau meistrą. Juk to visuomet manęs prašo, kai sugenda indaplovė — pakviesk meistrą, pakviesk meistrą?

— Sakiau, nepradėk.

— Kodėl ne, Keite? Niekada jai nemeluok — ar tai ne tavo pačios žodžiai?

— Ma-my-y-yte, Deizė turi mažą sesytę.

— O tu turi broliuką, Em.

— Bet jis BERNIUKAS.

8.52: Nors kartą Emilę nuvežu į mokyklą pati. (Paskambinau į darbą ir pasakiau, kad man reikia pas gydytoją: pasiteisinimų hierarchijoje bloga sveikata užima aukštesnę vietą negu maža, mamos išsiilgusi mergytė.) Emilė negali atsidžiaugti, kad tarp kitų mamų esu ir aš: ji išdidžiai demonstruoja mane draugams kaip kokį parodai išstatytą arklį, kuriam tapšnojama per pasturgalį ir vardijami geriausi bruožai:

— Mano mamytė tokia graži ir aukšta, ar ne?

Savo indėlį į Pasaulio tautų šventę tikėjausi padėti patylomis, tačiau nuo nacionalinių patiekalų naštos lūžtantis vaišių stalas stovi pačiame mokyklos salės viduryje. Viena motina indiškam kariui pagaminti, atrodo, ištroškino visą ožį. Kirstės mama išvirė škotišką hagį tikrame avies skrandyje. Nors į žemę prasmek. Savo atneštą braškių uogienę greitai slepiu už dantytų airiškų sausainių tvirtovės sienų.

— Keite, sveika! Dar neperėjai dirbti pusę dienos? — užgriaudėja Aleksandra Lo, išvyniodama biskvitinį tortą didumu sulig apvožtais Alberto rūmais.

— Ne. Deja, ten, kur aš dirbu, negalima dirbti pusę dienos. O jei visai atvirai, net ir tuos, kurie dirba visą dieną, jie laiko simuliantais.

Visos mamos juokiasi, išskyrus Klarą Dalton, vyresniąją bendrovės Sheridan and. Farquhar partnerę. Matau, kaip Klara stengiasi ant Pasaulio tautų šventės altoriaus vogčiomis padėti mažytį žalios želė dubenėlį, kurį laiko labai atsargiai, kad sujudinus nepasimatytų, jog želė nesustingusi.

12.46: Kendė vis dėlto nusprendė nedaryti aborto. Nors apie tai mano draugė nė į kalbas nesileidžia, tačiau pilvas kaskart vis aiškiau atskleidžia jos pasiryžimą. Streton stiliaus drabužiai visad buvo gerokai prigludę, bet dabar jie įsitempę, kad net siūlės braška. Todėl šiandien jai į darbą atnešiau aprangos nėščiosioms: vieną kitą drabužėlį, tinkamą darbui, ir porą maišų naminių rūbelių. Nieko neaiškindama, paduodu jai krepšį mudviem pietaujant restorane Pizza Navona. Ji ištraukia rusvai pilką palaidą tiesaus kirpimo suknelę ir išskleidusi nepatikliai nužvelgia:

— Ėhė, štai man ir dovanos! Gal ruošiamės Kalėdoms?

— Pagalvojau, kad tau gali praversti, ir tiek.

— Kam?

— Nėštumui.

— Jėzau Kristau, kas gi čia? — sušunka Kendė, išimdama baltus adinuke siuvinėtus naktinius ir plaiksto juos kaip vėliavą, sukeldama prie gretimo stalelio sėdinčios vyrų kompanijos nuostabą. — Pasiduodu, pasiduodu, — meldžia ji.

— Žiūrėk, juose yra maitinant lengvai atsegamas atlapas.

— Kodėl aš turėčiau maitintis, vilkėdama šiais... O Dieve, tu nori pasakyti, kad aš ką nors maitinsiu ? B-r-r-r, kaip šlykštu.

— Na, kaip čia pasakius, pastaruosius šimtą penkiasdešimt tūkstančių metų tai gana įprasta.

— Tik ne Niu Džersyje. Keite?

— Ką?

— Tas kūdikis. Gal jis nebus labai reiklus, a?

Įdėmiai stebiu Kendės veidą. Ji nejuokauja.

— Ne, jis nebus labai reiklus, pažadu.

Bent po to, kai sulauks aštuoniolikos, — turėčiau pridurti, tačiau draugės labui prikandu liežuvį. Ji tam dar nepasiruošus.

15.19: Nelaimė — dingo Gū. Skambina Paula ir dievagojasi, kad Gū tikrai buvo Beno vežimėly, kai šįryt jie važiavę į Mažųjų žvaigždžių grupės koncertą, ir ji beveik įsitikinusi, kad Beno numylėtinis grįžo kartu su jais. Bet vėliau, nuvedusi Beną popiečio miego, niekur nebegalėjusi jo rasti. Benas paskendęs sielvarte. Bliovė ir bliovė, o Paula ieškojo kengūriuko po visus namus. Visur išžiūrėjo, bet nerado. Telefono ragelyje girdžiu, kaip Benas nuo ilgo verkimo žagsi.

Bet kodėl Paula išvis išgabeno Gū iš namų? Negaliu įsivaizduoti, kad ji galėtų taip kvailai pasielgti žinodama, kas dėsis, jei žaislas pasimes. Šią mintį išsakau garsiai, bet Paula, užuot man piktai atšovusi, tik kaltai klausia:

— Kažin ar galėsime surasti kitą, Keite?

— Žinai, Paula, aš visiškai nenusimanau apie naudotų kengūrų rinką.