Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Mamyte?

— Ką, Em?

— Kitą gimtadienį man bus septyneri! Paskui bus aštuoneri, devyneri, dešimt, vienuolika, dvylika, keturiolika, dvidešimt!

— Taip, bet juk tu nenori per greitai užaugti, mieloji?

— Noriu. — Jos valdingas smakriukas dar labiau išsišauna į priekį. — Kai esi suaugusi, gali nuvažiuoti į Morantiką.

— Kas ta Morantika?

Ji nepatikliai pavarto akis — šalto ir karšto mačiusi, gyvenimu persisotinusi mano šešiametė.

— Na žinai, Morantika. Tai šalis, į kurią suaugusieji vyksta vakarieniauti ir bučiuotis.

— A-a, Romantika.

Nudžiugusi, kad ir aš esu girdėjusi apie tą šalį, ji linkteli galva:

— Taip, Morantika!

— Kas tau papasakojo apie Morantiką?

— Hana. Ten reikia vykti su berniukais, tik kartais jie būna per daug išdykę.

Stovėdama karštoje, tirštoje prietemoje galvoju apie visus būsimus mūsų pokalbius šia tema, taip pat ir apie tuos, kurių nebus, nes jai reikės turėti paslapčių, kad galėtų užaugti savarankiška, o man teks turėti paslapčių, kad išlaikyčiau ją prie savęs. Pasilenkiu ir bučiuodama ją sakau:

— Morantika yra nuostabi šalis.

Galbūt pajutusi liūdesį mano balse, ji mažu delnuku suima mano ranką, ir akimirką, ne ilgiau, mano atminty švysteli vaikystės prisiminimas — pati laikau savo mamos ranką, jaučiu jos vėsą, kaulų sąraizgą.

— Ir tu, mamyte, gali nuvažiuoti į Morantiką, ji nelabai toli.

— Ne, mano meile, — sakau, pasilenkdama išjungti jos Pelenės šviestuvo, — mamytė jau per sena.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Brangiausioji Katerina,

Puikiai suprantu Jūsų būgštavimus dėl galimybės mums šiame gyvenime susitikti dar kartą ir sutinku su Jūsų pasiūlymu, kad Jūsų gerbiamas kolega Brajenas Nesvarbu Koks perimtų mano reikalų tvarkymą. Pats nesuprantu, tačiau aš absoliučiai nenusiteikęs išsiversti be tavęs, Keit. Vienišas pražūčiau.

Tiesa, yra ir gera naujiena. Paralelinėje Visatoje suradau nuostabų restoraną. Ten neduoda veršienos, užtat gali mums rezervuoti kampinį staliuką. Kaip suplanuotas tavo laikas?

Su meile, Džekas.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Niekados mėnesio dvylikta diena man tiktų. Ar galėsime atsisėsti prie lango?

Kxxxxx

Prisiekiu, kad sėdėdama sode pro tankią ir minkštą kaip audeklas nakties tamsą girdžiu mane šaukiantį Džeką. Kai buvau jauna, palikinėdavau vyrus kaip į krūvą sumestus nusirengtus drabužius. Taip man atrodė geriau. Galvojau, kad jei išeisiu pirma, mane bus sunku palikti. Galima pasakyti, kad emociniu požiūriu gyvenau nuolat susikrovusi lagaminą — psichoterapeutas, jei turėčiau laiko į jį kreiptis, tą būseną tikriausiai paaiškintų tuo, kad mus paliko tėtis. Be to, laikiausi Graučo Markso požiūrio: kam man norėti susidėti su tokiu kvėša, kuris norėtų susidėti su manimi? Ričardui teko mane įtikinti, kad meilė gali būti kaip investicija, kad ji gali nepastebimai augti ir nešti pelną, o ne kaip azartinis lošimas, po kurio jautiesi sugniuždyta ir be skatiko kišenėj.

Kol dar neturėjau Ričardo, kol neturėjau vaikų, palikti kitus būdavo lengva. Dabar palikimas atneštų vien sielvartą. Vaikams Ričardas ir aš esame įvairiapusės meilės hibridas, kuris vadinasi „mamytė ir tėvelis“. Perskelti šį vientisą darinį pusiau, paaiškinti, kad nuo šiol yra jau du žmonės, kuriuos jie turės mylėti atskirai? Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jiems tai pasakyti. Vyrai palieka vaikus, nes jie tai gali; moterys, apskritai paėmus, nepalieka, nes jos to negali.

Kad gyvenčiau su Džeku, turėčiau palikti tėvynę ir išvykti į tremtį. Kad užtektų drąsos tai padaryti, turėčiau būti baisiai nelaiminga — tada pasilikti atrodytų daug sunkiau, negu liuoktelėti į nežinią. Iki to aš dar nepriėjau.

Nepamiršti

Pareigos savo vaikams. Pareigos pačiai sau. Sugalvoti, kaip jas abi suderinti. Perrašyti susirinkimo protokolą. (Sekretorė Lorein sako, kad susirgo, tačiau Lorein suserga visuomet, kai tik prasideda karšti orai.) Savaiminis įdegis — būtinai, jau pradedu atrodyti kaip Mirtišės Adams sesuo. Atsiklaupus atsiprašyti klientų dėl absoliučiai, siaubingai šlykščių gegužės mėnesio rezultatų (-9%, palyginti su -6% indeksu). Gegužė niekais pavertė sunkų praėjusių keturių mėnesių darbą: pasiekti puikūs rezultatai dabar skęsta raudonoje kreditų zonos jūroje. Įtikinti klientus, kad tokie rezultatai laikini, kad imuosi priemonių padėčiai ištaisyti. Sugalvoti, kaip ją ištaisyti. Išleisti orą iš pripučiamos pilies, išrėžti Rodui tiesą į akis apie jo gėdingą seksistinį / rasistinį požiūrį į Momo. Laiptų kilimas??? Spa centre užsisakyti streso įveikimo procedūras su sūkurine vonia ir proteino kauke veidui, kurią rekomendavo Vogue grožio ekspertė. Vedybų sukaktis. Kada vedybų sukaktis?

30 Mažų kojyčių tapenimas

23.29: Artėjantis uošvių apsilankymas pripildo orą baimingo lūkesčio, tarsi iš tolo ataidintis laukinių žvėrių kaimenės trepsėjimas.

— Labai nesistenk, mieloji, — guodžia mane vyras. — Ką suplanavai sekmadienio priešpiečiams?

— Labai nesistenk, Katerina, — sako jau trečiąkart skambinanti Barbara.

Tai ir nesistengiau, o atvažiavusi Barbara tuoj atidaro šaldytuvą, piktai trukteli savo perlų vėrinį nelyginant rožinį, ištempia Donaldą į lauką ir abu sėda į automobilį. Grįžta pilnais glėbiais Sainsbury maišelių — „dabar turėsim atsargų nenumatytiems atvejams“.

Kad ir kaip ten būtų, šįkart padėtis kontroliuojama. Nepasirodysiu, kad ko nors neturiu: ant svečių lovos padėta švari patalynė ir naujutėliai balti rankšluosčiai, kuriuos M&S spėjau pastverti per pietų pertrauką. Ant spintelės prie lovos vazoje pamerkta grakšti pakalnutė — moteriškumą liudijanti smulkmena, kurias taip mėgsta Čerilė, Mamfijai priklausanti mano svainė. Dar turiu nepamiršti iš metų glūdumos iškelti ir matomose vietose išdėstyti visas Donaldo ir Barbaros dovanotas dovanas:

Akvarelė, vaizduojanti saulėlydį Konistone, nutapyta „žymios vietinės dailininkės Pamelos Anderson“ (deja, ne giminaitės);

Royal Worcester porceliano puodukai kiaušiniams virti (4);

Elektrinė kiniška keptuvė;

Diko Frensio detektyvas kietais viršeliais;

Padėklas tortui, išpuoštas Beatričės Poter pasakų herojais.

Neabejoju, kad tai dar ne viskas.

Nušveičiu virtuvės darbastalį, tada patikrinu, ar rytdienai viskas sudėta į Emilės kuprinę. Joje pamatau iš knygutės „Pradingęs šunelis Lilė“ kyšantį mokytojos raštelį. Gal tėveliai galėtų paruošti kokį nors tautinį patiekalą, rodantį šeimos tradicijas, ir atnešti į Pasaulio tautų šventę?

Ne. Tėveliai negalėtų. Tėveliai per daug užsiėmę pelnydami duoną ir labai apsidžiaugtų, jei mokykla pati atliktų darbą, už kurį jai mokama. Skaitau iki galo. Didžioji šventė rytoj. LAUKIAME VISŲ ATVYKSTANT! Šalia šio grėsmingo įsakymo Emilė, kaip visada įnirtingai spausdama rašiklį, iškeverzojo: „Mano mamytė Yra labaj gera vireje dag geresne už Sofijos mama“. O, prakeikimas.

Puolu raustis po spinteles. Koks būtų anglų tautinis patiekalas, po šimts kalakutų? Kepta jautiena? Pudingas su lajum ir razinomis? Štai indelis angliškų garstyčių, tačiau jis aptekėjęs elastingos lipnios masės apykakle, kuri atrodo kaip viršelį apžiojusios Miko Džagerio lūpos. Žuvis su bulvių traškučiais? Gerai, bet juk nėra žuvies, be to, gyvenime nesu kepusi bulvių traškučių. Galėčiau į laikraštį įvyniojus atnešti didelę porciją McDonald’s skrudintų bulvių, tačiau pabandykit įsivaizduoti, kaip į tai reaguos sveiko maisto naciai su Tobuląja motina Aleksandra Lo priešaky. Kruopų lentynos gilumoje surandu du stiklainius Bonne Maman 37 džemo. Braškių uogienė būtų puikus vietinio kulinarijos meno pavyzdys, tik ji pagaminta Prancūzijoje.