Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

31 Auklės krizė

6.27 ryto: Dar labai anksti, bet čia, sode, stikliškas oro žvilgėjimas jau pranašauja karštą dieną. Man būnant Valstijose, augalų niekas neprižiūrėjo, tad sraigės susiurbė mano melsvę, o moliniuose vazonuose išdžiūvo visos našlaitės. Vos paliesti jų žiedeliai subyra į tamsiai violetinius pelenus. Šias našlaites pasisodinau dėl to, kad man patiko rūšies pavadinimas: „Širdies ramybė“. Kada nors, kai turėsiu laiko, mano sodas bus nuostabus. Auginsiu lobelijas, kamelijas, lauramedžius, aplink karos kvapios jazminų žiedų kekės, o per akmeninių lovelių su iškaltais ornamentais kraštus versis vešlios „Širdies ramybės“ rūšies našlaitės.

Pro viršutinį namo langą pasigirsta riktelėjimas. Vaikai, kaip ir aš pati, tokiomis šiltomis naktimis blogai miega. Benas klykdamas pabudo apie penktą, kai aš sapnavau kažkokį košmarišką sapną. Vasarą net sapnai kitokie — jų karštligė tarsi prakaitą išspaudžia vaizdinius, kurių visai nenorėtum matyti. Kai nuėjau į jo kambarį, vargšas kūdikis buvo toks sumuręs, kad atrodė, tarsi į rankas imčiau slidų ruoniuką. Nunešusi vaiką į vonią apšluosčiau jį rankšluosčiu, — kažkodėl jis ėmė bijoti plaušinės su Paršelio piešiniais, — tada aprengiau švariais rūbeliais. Kai pasiūliau puoduką vandens, baisiai supyko:

— O-bolio, — pareikalavo. — O-bolio!

Kiek kartų Paulai sakiau, kad neduotų jam sulčių? Jau vaizdavausi, kaip duosiu jai pylos, bet Paula neseniai skundėsi „moteriškais negalavimais“, todėl gali lengvai imti ir susirgti, o pavaduojančią auklę surasti per vasaros atostogas visiškai neįmanoma. Prakeikimas. Prakeikimas.

7.13: Vos išgirdusi Paulos balsą supratau, kad ji neatvažiuos. O man reikia pirmininkauti Globalinio lėšų paskirstymo komiteto posėdžiui, nes Robinas Kuperis-Klarkas išvykęs su savo berniukais. Kaip tyčia Emilei su Benu šiuo metu nėra nei mokyklos, nei darželio, kur juos galėtų užimti, o auklė neatvyks. Nuostabu.

Vasara, tradicinis malonumų ir poilsio metas, dirbančiai motinai yra pats baisiausias metų laikas. Šiltas oras ir nerūpestingos dienos veikia kaip nuolatinis priekaištas. Norėtum kartu su kitais iškylauti, nusimetusi batus įsibristi į parko baseiną ir jaustis kaip septintam danguj, lyžčiodama ledus vaflių kūgeliuose.

Paula atsidūsta ilgu ir sudėtingu atodūsiu. Sako, kad jau seniai nelabai kaip jaučiasi, o dar tas nuotykis su žiurke, be abejo, labai paveikė. Tačiau ji nenori man sukelti rūpesčio, nes „žinau, Keite, kokia tu užsiėmusi“. Klasikinė auklės taktika: suduoti prevencinį smūgį, kol dar nespėjo iš savo pozicijų pajudėti nuoskaudų sukeltos tavo pačios pajėgos. Užjaučiamai mykdama, mintyse jau sklaidau užrašų knygelę, svarstydama, kas galėtų paimti vaikus bent šiai dienai (Ričardas išvykęs pristatyti „Sanderlendo amatų jurtos“ projekto).

Pirmoji mintis: Andžela Brunt, mano kaimynė, vietinės Mamfijos vadeiva. Imu rinkti jos numerį, bet tuoj pat prieš akis iškyla Andželos veidas, panašus į Ford Anglia, pasitenkinimu sublizgę jo žibintai supratus, kad kitapus gatvės gyvenanti išsišokėlė kaimynė meldžia pagalbos, užsiliepsnojus jos egoizmo fiuzeliažui. Ne. Šio malonumo jai nesuteiksiu. Skambinu Alisai, savo draugei, dirbančiai televizijos prodiusere, ir klausiu, ar galiu paprašyti pagalbos. Ar negalėtų jos auklė Džo paimti Emilės ir Beno? Neprašyčiau, jei man nebūtų svarbaus susirinkimo, o be to, prašyti išeiginių EMF praktiškai uždrausta, ir...

Mano pasiaiškinimus nutraukia garsus Alisos „viską žinau!“ Ji sutinka, jei tik aš nieko prieš, kad Džo mano vaikus kartu su jos berniukais vestųsi į baseiną. Šiuo momentu neprieštaraučiau, net jei Beną su Emile vežtųsi skraidyti paraspamiais į Borneo, kad tik galėčiau ištrūkti į Sitį ir pradėti ruoštis susirinkimui.

7.32 : Skambinu „Pegasui“. Vėl atsiliepia Vinstonas. Negi „Pegasas“ neturi kitų vairuotojų? Darosi įdomu, kokį biznį jis ten varo.

Vinstonas praneša būsiąs po penkiolikos minučių. Aš sakau, kad teturiu tik keturias.

— Pažiūrėsiu, kaip išeis, — šaltakraujiškai atsako jis.

Staiga mane apima nenumaldomas troškimas užsiropšti ant kokio nors didelio, paguosti ir nuraminti sugebančio žmogaus kelių, ir sėdėti ten... ak, dvidešimt penkerių metų turėtų pakakti.

— Mamyte?

— Kas, Em?

— Danguje gražu, tiesa?

— Taip. Danguje labai gražu.

— Ar ten yra McDonald’s?

— Kur?

— Danguje.

— Pone šventas, ne. Netrukdyk, reikia įdėti Beno „sparnus“. Jūs važiuosite maudytis. Juk prisimenat Natą ir Džeikobą?

— Dangui?

— Ką? Ne, baseinui. Vandens sparnus.

— Kodėl danguje nėra McDonald’s, mamyte?

— Todėl. Nežinau. Todėl, kad mirusiems valgyti nereikia.

— Kodėl mirusiems nereikia valgyti?

— Benai, baik. Benjaminai, SĖSK. Mamytė tuoj atneš tavo sul... Tik ne ant mano suknelės.

— Mamyte, ar aš galėsiu kitą gimtadienį švęsti danguje?

— EMILE, BŪK GERA, APSIRAMINK PAGALIAU.

7.44: Pegasas prie namo privažiuoja nauja karieta, na, bent jau nematyta. Nissan Primera purvina kaip pragaro kamštis, tačiau, atidarius dureles, bent jau nepasipila rūdžių lietus. Su vaikais sėdamės ant užpakalinės sėdynės, viena ranka tvirtai laikau apglėbusi ant mano kelio pūpstantį Beną, kita mobiliuoju skambinu į auklių agentūrą. Slouno mergaitė balsu, skirtu lėkti per viržiais apaugusias dykynes su besiganančių elnių bandomis, sako tikrai norinti padėti, tačiau dabar pavaduojančią auklę surasti labai sunku:

— Na žinote, mokyklos atostogos.

Taip, aš tai žinau.

Visos senų seniausiai išgraibstytos, nors sąrašuose ji dar turinti vieną naujokę. Kroatė. Aštuoniolikos. Angliškai kalba ne kažin kaip, tačiau trykšte trykšta entuziazmu dirbti. Myli vaikus.

Ką gi, pradžia yra. Laužau galvą, stengdamasi prisiminti, kieno pusėje Kroatija buvo per Balkanų skerdynes. Spėju, kad per karą jie ėjo išvien su naciais, o dabar tikriausiai tapo geriečiais, o gal atvirkščiai? Gerai, sakau, šįvakar su ja pasišnekėsiu. Kuo ji vardu?

— Ratka.

Na žinoma39. Reikia nepamiršti paskambinti žiurkių gaudytojui. Kodėl jis nepasirodė? Emilė nekantraudama plekšnoja man per šlaunį. Visą šį laiką ji karštai šnekučiavosi su vairuotoju.

— Mamyte, Vinstonas sako, kad danguje gera dėl to, jog jei esi išalkęs, gali pasilenkti ir atsikąsti debesies gabalą. Kaip cukraus vatos. Angelai taip daro.

Atrodo, toks paaiškinimas jai patinka kur kas labiau už tuos, kuriuos aš įstengiau pateikti.

Alisa gyvena restauruotame kadaise buvusio neturtingųjų kvartalo name prie Karalienės parko. Spėjo nusipirkti, kol keturių miegamųjų namas sujungtų namų eilėje dar nekainavo daugiau negu Kolorado valstija. Vos spėjusi įeiti į vidų, mano dukra patenkinta nustraksi žaisti su Natų ir Džeikobu, tačiau Benas dilbteli į svetimus Brio žaislus ir įsitveria į mano dešinę šlaunį tarsi jūrininkas, prisirišęs prie burlaivio stiebo siaučiant 10 balų audrai. Man reikia kuo skubiau iš čia ištrūkti, tačiau dar turiu keletą minučių padlaižiauti auklei Džo. Matau, kaip ji šnairuoja į isterišką pyplį, matyt, galvodama, kas čia bus. Galiausiai tenka Beno nusikratyti ir jo bliovimo lydimai skuosti iš kambario.

Sėdėdama Pegaso gale, bandau skaityti Financia l Times, kad prieš susirinkimą peržvelgčiau paskutines naujienas, tačiau negaliu susikaupti. Norėdama nebegalvoti apie Beno ašaras, smarkiai papurtau galvą. Galinio vaizdo veidrodėlyje pagaunu įdėmų Vinstono žvilgsnį. Kai privažiuojame Senosios gatvės viaduką, jis pagaliau prabyla: