Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— O Viešpatie, — nusistebi mano viršininkas, lauždamas bandelę su grūdais, — ar tik tu nepersistengi?

Beje, priduria Rodas, jis numatęs vieną tokį sandorį ir norįs, kad Momo ir aš padėtume jį prastumti. Kažin koks šūvis ar panašiai.

— Du zuikiai vienam šūviui, pagaunat?

Puiku, sakau, bet man reikės daugiau pagalbos.

— Nebegalim didinti darbuotojų skaičiaus, Keite, — sako Rodas. — Teks tiesiog rimtai imtis darbo, aukseli.

28 Ką pamatė motina

Po darbo lekiu namo, įskriejusi pro duris šūkteliu, tačiau niekas neatsiliepia. Iš svetainės pasigirsta klyksmai, ir mane tuoj pat perveria mintis — skausmas, jiems labai skauda. Apmirusia širdim skubu į svetainę, o ten, jaukiai susispietę ant sofos, Paula, Emilė ir Benas žiūri per TV rodomą „Žaislų istoriją“ ir raičiojasi iš juoko.

— Kas čia jiems taip linksma? — klausiu, tačiau jie taip kvatojasi, kad negali nė žodžio pratarti. Emilei kone ašaros iš akių byra. Matydama juos savo smagiam būrely tokius laimingus, staiga pagalvoju: „O juk tu už tai moki, Keite. Taip ir yra — tu moki kitai moteriai, kad ji sėdėtų ant sofos ir glėbesčiuotų tavo vaikus“.

Taigi klausiu Paulą, ar ji nebeturinti kuo naudingiau užsiimti, ir man šlykštus mano pačios balsas — godus, davatkiškas, kaip kokios nelemtos dvaro ponios. Jie sužiūra į mane, akis išplėtę iš nuostabos, ir vėl ima krizenti. Negali susilaikyti. Krizena iš kažkokios čia atėjusios puskvaišės, norinčios nutraukti jų linksmybes. Tarsi linksmumą galėtum imti ir išjungti kaip televizorių.

Kartais pagalvoju, kad Paula jiems per daug artima, tai nėra gerai. Nors šiaip esu pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik ji pasiliktų. Paula man sakė, kad pažįsta motinų, kurios kas pusę metų atleidinėja aukles. Kad vaikai per daug prie jų nepriprastų. Klausykit, ar yra ribos žmonių egoizmui? Atimti iš vaikų draugišką, mylintį juos žmogų tik todėl, kad pati nori, nors negali, būti vienintelė tokia.

Žinoma, kartais man darosi neramu pagalvojus, kad ji su vaikais kalba ne taip, kaip kalbėčiau aš. Kai buvau maža, sakydavau, kad dieną valgom priešpiečius, o popiet — pavakarius; dabar, kai priklausau išsilavinusiems žmonėms, kalbu apie pietus ir vakarienę, bet Paula moko mano vaikus sakyti „priešpiečiai“, „pavakariai“. Negaliu juk skųstis, tiesa? Ričardas taiso vaikų kalbą: tualetas, tvirtai ištaria jis, kai Emilė sako norinti „į išvietę“, tačiau, atvirai pasakius, man smagiau vartoti žodžius, kurių pati buvau išmokyta. Žinau, kad Paula vaikams leidžia per ilgai žiūrėti televizorių, tačiau kitais atžvilgiais ji už mane pranašesnė — nuoseklesnė, kantresnė. Su vaikais praleidusi savaitgalį nebetveriu norėdama kuo greičiau ištrūkti iš namų, o Paula išlieka rami. Ji niekada nekelia balso. Daug gerų būdo bruožų vaikai perėmė būtent iš jos.

Kai neseniai nuėjau į mokyklą pasikalbėti su Emilės mokytoja, priėjo direktorė ir, pasivedusi mane į šalį, pasakė, kad jei Emilė tikisi pakliūti į Paiperio mokyklą, jai reikėtų namie gauti — kaip čia pasakius — daugiau reikalingos stimuliacijos. Nedirbančios motinos vedžioja vaikus į muziejus, jų akiratis daug platesnis. Net ir valgant raidelių sriubą, juos moko lotynų kalbos. O šeimose, kur abu tėvai dirba...

— Na, šiose šeimose dažniau pasikliaujama te-le-vizijos įtaka, — tarė panelė Akland, iš siaubą keliančio žodžio išspausdama net penkis skiemenis.

— Emilė, — kalbėjo ji, — atrodo, nepaprastai daug žino apie Volto Disnėjaus animacinius filmukus.

Taip ji man davė suprasti, kad Paula nėra labai gera auklė.

— Jei Emilė nori toliau mokytis geroje mokykloje, — šnekėjo panelė Akland, — jai reikės pademonstruoti platesnius interesus. Jūs juk žinote, ponia Šatok, konkurencija Londone labai žiauri. Siūlyčiau jai pradėti groti kokiu nors muzikos instrumentu — ne smuiku, jis dabar pernelyg įprastas; galbūt tiktų klarnetas, jis toks unikalus; galėtumėte pagalvoti ir apie kokią nors mažiau įprastą sporto šaką.

Ji buvo girdėjusi, kad vis daugiau mergaičių žaidžią regbį.

— Emilei tik šešeri, ir jai jau reikia turėti CV?

Gal reikėjo pasistengti neparodyti balse tokio nepatiklumo.

— Na, ponia Šatok, tam tikrose situacijose, kai abiejų tėvų nebūna namie, tokiems dalykams neskiriama reikiamo dėmesio. Ar jūs pati, kai buvote maža, grojote kokiu nors instrumentu?

— Ne, bet tėtis mums labai daug dainuodavo.

— O, — tarsteli ji, tarsi pamačiusi šuns išmatas.

Šlykšti godišė, bjauri mokyklinė ragana.

Prieš ateidama pas mus, Paula prižiūrėjo vaikus vienoje šeimoje Hempstede. Džulija, jų motina, buvo įspėjusi, kad vaikams neleidžiama žiūrėti televizoriaus.

— Džulija pati dirbo televizijoj, gamino visą tą mėšlą komerciniam kanalui, — prisiminusi kvatodama kartą pasakojo Paula. — O vaikams teliko negalima žiūrėti, nes jis kenksmingas!

Savaitgaliais Džulija su savo vyru Maiku drybsodavo lovoje, o vaikai apačioje visą rytą spoksodavo vaizdajuostes. Apie tai Paula sužinojo iš jaunėlio Adamo, kai vieną pirmadienio rytą norėjo išjungti televizorių. Prisiminusi tą istoriją jaučiu, kaip man užkaista skruostai. Ar ir aš nesu tokia pati veidmainė? Antai sakau Paulai, kad Benui vietoj sulčių duotų vandens, o savaitgalį, jei vaikas ima manęs prašyti obuolių sulčių, tuoj pat nusileidžiu, kad tik gaučiau nors kiek tylos ir ramybės. Noriu, kad mano auklė būtų geresnė mama, negu kada nors įstengčiau būti pati. Noriu, kad ji mano vaikus mylėtų tarsi savo pačios, bet kai grįžusi namo randu juos myluojant, staiga užsigeidžiu, kad tai būtų „mano vaikai“, kurių niekas kitas, išskyrus mane, neturi teisės mylėti.

Iškrovusi indaplovę ir rankomis perplaudama gerai neišsiplovusias lėkštes pastebiu į mane nukreiptą Paulos žvilgsnį. Ji šukuoja Emilei plaukus ir atidžiai į mane žiūri. Norėčiau žinoti, ką ji dabar galvoja. Kartą ji man sakė, kad jei turės savo vaikų, niekada nesamdys auklės — per gerai žino kaip viskas yra, kaip mergužėlės per galvą verčiasi, padlaižiaudamos mažylių mamoms, bet vos tik šios pro duris, žiūrėk, ir įknimba į telefoną.

Šukos užkliūva už susivėlusių plaukų, Emilė rikteli.

— Ša, ša, — sudraudžia ją Paula, — princesėms plaukai turi būti šukuojami kas vakarą po šimtą kartų, taip, mamyte?

Iš kito virtuvės galo ji žiūri į mane, siekdama susitaikymo ir mano nuolaidumo.

Ne. Nieko nenoriu žinoti. Jei žinočiau, ką ji iš tikrųjų galvoja, man būtų galas. Ir vis dėlto kirba mintis, kad būtų gerai taip nemanyti.

Ketvirta dalis

29 Prekybos centras

Emilės gimtadienis man visada reiškia vasaros pradžią. Kai prieš šešerius metus, nubėgus vandenims, išsikviečiau taksi į ligoninę, šalia kavinių ant šaligatvių jau stovėjo stalai ir prie jų sėdėjo žmonės, gatvėse taip pat buvo pilna žmonių ir atrodė, kad visas miestas išėjo į karnavalą švęsti mano vaiko gimimo.

Likus dienai iki gimtadienio prekybos centre mudu su Benu perkame maistą pobūviui. Apsipirkimas prekybos centre. Kas galėtų pagalvoti, kad šioje trumpoje frazėje gali tilpti tiek daug skausmo, beveik kaip „Orestėjoje“. Pirmiausia prie įėjimo viena ranka stumdydama ir tampydama bandau atskirti kopuliuojant su kitu susirakinusį didįjį vežimėlį, kita ranka tramdydama pabėgti besiveržiantį pyplį.

Sukiotis parduotuvėje su didžiuoju vežimėliu — paukščių narvu ant ratų — ne ką lengviau, nei manevruoti Vaito salą. Bandau įkalbėti Beną sėstis į vaikams skirtą vietą. Jis spyriojasi, mat jam labiau patinka sėdėti pačiame vežimėlyje, iš kurio gali išsviesti bet kurią nepatikusią prekę. Atidarau Mini Milks dėžutę, paduodu jam dvi mažytės ledų ant pagaliukų porcijas ir, kol abi jo rankos užimtos, grūdu neklaužadą į vaikams skirtą sėdynę ir užsagstau apkabėles. (Bloga, labai bloga kyšius duodanti mama.) Dabar belieka pagal sąrašą suieškoti trisdešimt septynių pavadinimų prekes. Kai šįryt į Ričardą sviedžiau radijo imtuvą, jis pareiškė manąs, kad pasiruošimas gimtadieniui mane turbūt nuvargino. Gal verčiau man pailsėti — apsipirkti prekybos centre galės ir jis? Neįmanoma, atsakiau, jis nupirktų ne tai, ko reikia.