Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Besimeilinantys balandžiai gali tyliai pratupėti ištisas valandas, vienam iš jų, paprastai patinėliui, bet kartais ir patelei, snapu švelniai kedenant savo partnerio plunksnas.

Jauniklių piepsėjimas negarsus, veikiau nosinis, kai po penkių ar šešių mėnesių paukščiai visiškai subręsta, patinėlio burkavimas pasidaro duslokas ir melancholiškas, tačiau susiporavus įgauna įvairesnių atspalvių. “

„Balandžių įpročiai“

Ant išorinės palangės ramu. Apačioje ūkauja ir riaumoja Sitis, tačiau aukštis ir stora oro antklodė garsus gerokai prislopina.

Žiūriu į balandžius iš labai arti. Matau patelę, o ji mato mane. Ji dusliai čirpauja, kaklas mėšlungiškai trūkčioja. Visi instinktai jai liepia skristi, visi, išskyrus vieną, įsakantį pasilikti su savo vaikais. Kol buvau Sasekse, vienas kiaušinėlis spėjo išskilti. Sėdint darbo vietoje mažylį buvo sunku įžiūrėti, tačiau dabar, iš taip arti, jis matyti puikiai. Sunku patikėti, kad šis keistas padarėlis kada nors galės skraidyti. Jis visai nepanašus į paukštį, nebent į kančios perkreipto paukščio škicą. Plikas ir susiraukšlėjęs kaip visi naujagimiai, jis atrodo nežmoniškai senas, kokio tūkstančio metų senumo.

Kad galėčiau prie jų pasilenkti, visaip bandžiau atidaryti langą, tačiau lange stiklo paketai, ir jo rėmai nesidavė praveriami tiek, kad būtų galima prie lizdo prieiti. Beliko pačiai išlipti pro gretimą langą. Taigi dabar keturpėsčia klupau ant išorinės atbrailos ir atsargiais stumtelėjimais vieną prie kito rikiuoju didžiuosius savo knygų kolekcijos tomus. Juos rūpestingai atrinkau, atsižvelgdama į dydį ir patvarumą:

„Kur sočiai pavalgyti: Sičio restoranų vadovas“;

„2000-ųjų prognozės makleriui“;

„VSC36 globalinės direktyvos 1997, ‘98 ir ‘99-iesiems metams“;

„Farmacijos pramonės apžvalga“;

Linguarama italų kalbos kursas, kurį pradėjau, bet taip ir nepabaigiau;

„Kaip elgėsi Vorenas Bafetas“;

„Dešimt sėkmingos laiko ir gyvenimo vadybos taisyklių: patikrintos strategijos darbo našumui didinti ir vidaus ramybei atrasti“.

Pastarąją mano paukščiams būtinai reikia turėti. Jei kartais jiems šių knygų nepakaktų, pridėjau dar „Išankstinių finansinių sandorių“ vadovą, įdomų ir naudingą kaip gelžbetonio blokas. Mano sumanymas — apsaugine siena atitverti balandžius ir jų lizdą. Mat, grįžtant iš Džilės laidotuvių, man paskambino Gajus. Gera žinia, pranešė jis: atsakydamas į mano prašymą skambino žmogus iš Savivaldybės ir informavo, kad rytoj atvyks sakalininkas. Tai aš reikalavau, kad sakalininkas pasirodytų, o dabar šniokšdama kriokdama noriu, kad jis nė per mylią čia neprisiartintų.

Apačioje, aikštėje, kurią nuo manęs skiria trylika aukštų, susirinko būrelis į darbą Londone atvažiavusių žmonių; jie rodo į mane ir tikriausiai svarsto, ar aš ekonominės krizės, ar širdies reikalų auka. Vieną rytą Morgeite kažkoks makleris puolė po traukiniu, tačiau nežuvo: įkrito į duobę po bėgiais, ir gelbėjimo tarnyba jį iš ten ištraukė. Visi kalbėjo, koks tai buvęs stebuklas, o aš bandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis žmogus, iš sielvarto nutaręs užbaigti visas savo nelaimes, tačiau ir to nesugebėjęs padaryti. Ar tai būtų gimimas iš naujo, ar amžinas kryžiaus kelias?

Man iš už nugaros, iš kontoros, atvilnija Kendės balsas, kaip visada linksmas, tačiau su nerimo gaidele:

— Keite, tuoj pat lipk atgal.

— Negaliu.

— Brangute, tai dažniausiai yra tik pagalbos šauksmas. Mes visi tave mylime.

— Aš nesišaukiu jokios pagalbos, tik bandau paslėpti balandžius.

— Keite?

— Privalau jiems padėti.

— Kodėl?

— Atvyksta sakalas.

Girdžiu, kaip Kendė sušnirpščia.

— Visą gyvenimą kur nors atvyksta sakalas. To betrūko, kad čia dar kalbėtumės apie kažkokį idiotišką paukštį. Keite Redi, tuoj pat lipk į vidų arba iškviesiu apsaugą.

Pro stiklą grupelė EMF kolegų stebi mano triūsą ir negarsiais, santūriais, kiek ironiškais šūktelėjimais sveikina kiekvieną knygų stumtelėjimą į vietą. Imdama Voreną Bafetą, žvilgteliu į savo ranką, ant jos žvilgantį vestuvinį žiedą, krumplius juosiantį egzemos ruožą ir bandau įsivaizduoti, kas iš jos liktų, jei nukrisčiau — sausgyslės, oda, kraujas. Ne, negalvok apie tai, geriau užbaik įtvirtinimą „Dešimt sėkmingos laiko ir gyvenimo vadybos taisyklių“. Atsargiai šliūžčiodama atbraila prie praviro lango, matau per jį persisvėrusią Kendę, o už jos — neryžtingai mindžikuojantį Gajų. Mano asistento veide nematyti baimės, veikiau kažkas panašu į viltį.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Džimas išvyksta jau antrą savaitgalį iš eilės. Nesu tikra, ar pirma aš nudobsiu vaikus, ar jie mane. Paliko man organizuoti jo 40-mečio pobūvį, liepęs sukviesti „visus tuos pačius“. Kaip čia išeina, kad jis, turėdamas atlikti kokį svarbų reikalą, gali iš galvos išmesti visus namų rūpesčius, o aš — ne?

Jau turbūt būsi suvokusi, kad jis mane vos vos, visai trupučiuką užkniso. Gal pažįsti kokį prašmatnų viengungį?..

NE, Į ŠITĄ KLAUSIMĄ NEATSAKYK.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Kl: Ką daryti, kai buvęs vyras guli ant žemės, raitydamasis iš skausmo?

Ats: Šauti į jį dar kartą, dėl viso pikto.

Džimą turėtum griežčiau į nagą suimti — paaiškink, kad tavo darbas ne hobis, kad privalo dirbti jam priklausančius darbus ir pan. Ričardas labai paslaugus, bet galiausiai viską, ką jis padaro, aš turiu perdaryti iš naujo... tai gal geriau viską atlikti pačiai???

Nerimauju dėl tavęs. Nerimauju dėl Kendės. Ar sakiau, kad ji nėščia? Ji pati apie tai nė į kalbas leistis nenori. Apsimeta, tarsi ne jai tai atsitiko. Ir aš nuo Džilės laidotuvių truputį išprotėjau. Ką tik sustiprinau pelnytą kontoros pamišėlės reputaciją: buvau išlipusi ant išorinės palangės atbrailos gelbėti neseniai išsiritusio balandžiuko.

Kas yra Gyvenimo prasmė? Prašau, kuo greičiau atsakyk.

12.17: Taigi mudviem su Momo ir vėl pavyko. Laimėjome Niu Džersio finalą. Naujiena Roda pasiekė vakar vėlai vakare. Momo tokia susijaudinusi, kad kojom žemės nesiekia. Kaip Emilė, ji atvirai šokinėja iš džiaugsmo.

— Tau pavyko, Keite, tau pavyko!

— Ne, mums abiem pavyko. Dirbome drauge.

Įvykiui atšvęsti Rodas visą komandą vedasi pietauti į barą Lidenholo turguje. Nuo mano paskutinio apsilankymo interjeras labai pasikeitęs. Kalkakmenis aiškiai buvo madingas pernai; dabar gi visur pristatyta japoniškų tiltelių iš matinio stiklo, po kuriais sruvena upeliai, pilni žiopčiojančių karpių, neįstengiančių suprasti, ar jie skirti menui, ar maistui.

Rodas užsliuogia ant taburetės šalia manęs; Krisas Bansas sėdi priešais Momo. Man nepatinka, kaip jis į ją žiūri — godžiai, vylingai, apsilaižydamas, — tačiau ji atrodo patenkinta su juo flirtuodama, naudodamasi proga išbandyti ką tik išaugusio pasitikėjimo savimi galią. Pagaunu save keliskart paminėjus Selindžerio fondą vien tam, kad patirčiau malonumą garsiai ištardama Džeko vardą. Man patinka girdėti ir matyti jo vardą: ant autofurgonų, virš parduotuvių durų. Džekas Nikolsonas, „Džekas ir pupos stiebas“. Net užsienio reikalų ministras man pasidarė patrauklesnis, kadangi jo vardas irgi Džekas.

— Kaip ten su tuo nelemtu balandžiu, Keite? — klausia Rodas, padavėjui įnešus omarą. — Leisi jį į lenktynes ar ruošiesi kepti?

— Ai, čia savotiška etiško fondo akcija. Privalau rodyti dėmesį gamtosaugai.