Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Juk žinai, kad tai darau dėl mūsų.

— Kas tie „mes“, Keite? Vaikai tavęs nematė nuo tada, kai grįžome iš Velso. Gal verčiau eitum dirbti TV laidų vedėja: bent kartą per dieną jie spėtų tave išvysti ekrane.

Stovėdama tarpduryje ir iš labai toli žvelgdama į savo vyro bejėgišką sielvartą, galvoju, kokia man pažįstama ši situacija, kaip gerai žinomi būdai ją pataisyti: anksti rytą šalnojant išvykti į oro uostą su viltim, kad grįžus gruodas jau bus nutirpęs, arba tuoj pat nusirengti ir priminti mums abiem, kad meilė turi ir fizinę išraišką. Esu tokia išvargusi, kad kūnas man atrodo tarsi lavonas; ne, veikiau kaip vienas leisgyvis kūnas, ant pečių tempiantis lavoną. Tačiau negaliu Ričardo šitaip palikti, be to, yra sekso būdų, reikalaujančių mažiau pastangų ir laiko.

— Prašau, būk mano pusėje, Riči, — sakau, atsistodama po keleto minučių. — Kontoroje aš prieš juos pati viena, negaliu gi ir namie būti be pagalbos.

1.01 nakties: Baigiant į „Kišeninę atmintį“ suvedinėti visą man reikalingą informaciją, viršuje pasigirsta verksmas.

4.17 ryto: Emilė pabudo jau trečią kartą. Stumia nuo savęs pūkinę antklodę, prie išblyškusio skruosto spiralėmis prilipę džiūstantys plaukai. Negali pasakyti, kas jai yra. Kaip ji galėjo su manimi taip pasielgti, juo labiau šiąnakt? Po trijų valandų turiu išvykti į oro uostą. Nuo tokios minties kaltės jausmas durklu sminga į mano krūtinę. Kai susitaikau su mintimi, kad esu iš anksto baudžiama už dukros palikimą, — Emilė, tarsi katė, nujaučia būsimą kelionę dar prieš man nunešant žemyn lagaminus, — ji pagaliau suvaitoja:

— Mamyte, man skauda sisę.

Pripilu jai didelį puoduką spanguolių sulčių ir geras dvidešimt minučių bandau prisiskambinti greitosios pagalbos gydytojui. Šis pasiūlo duoti kalpolio ir ryt iš ryto į polikliniką pristatyti šlapimo mėginį. Nulipusi į apačią dairausi tinkamo buteliuko, — pakankamai sandaraus, tačiau pakankamai didelio, kad Emilė galėtų į jį pasisioti. Vienintelis indas, kurį įstengiu surasti — Barbės gertuvė. Vėl lipu į viršų ir suklupusi prie klozeto veltui maldauju skrūpaujančią Emilę, kad padarytų į gertuvę.

— Mamyte?

— Ką, brangute?

— Ar mano gimtadienis bus su baseinu?

— Žinoma, mieloji.

Gertuvė akimoju prisipildo iki kraštų.

Vidurdienis, JFK oro uostas, Niujorkas.

Drimba muitinės inspektorius, labai panašus į Sipovičių iš „Niujorko policijos“, rausiasi po mano rankinę. Atsainiai stebiu, kaip jis išima mano mobilųjį, atsargines pėdkelnes, knygutę „Šuniukas Persis šoklys“. Mėsingą ranką įkišęs į šoninę kišenę, iš jos ištraukia Barbės gertuvę. O dievulėliau. Ją juk turėjau palikti virtuvėje ant stalo: jei gertuvė čia, kur tada „Kišeninė atmintis“?

Muitinės inspektorius atsuka Barbės gertuvės dangtelį ir pauosto:

— Ponia, kaip jūs apibūdintumėt šį skystį?

— Čia mano dukters šlapimas.

— Manau, ponia, kad jums reiktų paėjėti su manimi.

Nepamiršti

Nieko, po velnių, ničnieko.

16 Baigiamasis pristatymas

Trečiadienis, Fairweather Inn, Šanksvilis, Niu Džersio valstija.

Įkliuvusi tarp sukamų kelionės per laiko juostas durų, pabundu ketvirtą ryto. Maisto galima užsisakyti tik nuo šešių, tad sudvisusios, metalu atsiduodančios kavos tenka atsinešti iš fojė stovinčio automato ir supilti į ją viskio buteliuką iš mini baro. Viskis pergalingai išryškina pragariško gėralo skonį. Vonios kambario veidrodyje pastebiu kažkokią senę ir tuoj pat nusisuku.

Šį rytą būsimoms kautynėms apsišarvuoju pilna Armani ginkluote. Neapsakomas malonumas vilktis gurgždančią baltą palaidinę, rupių miltų sausainių rudumo švarką bei sijoną tokiomis aštriomis siūlėmis, kad jomis galėtum išpjauti apendiksą. Aviu karamelės spalvos LK Bennet smailiakulniais su baltais dygsniais ir smailiais, paslėpsniams persmeigti pritaikytais galais. Įvaizdis, kurio siekiu: Katrina Hepbem, pasirengusi kovai.

Iki baigiamojo pristatymo dar dvi valandos. Į mano kambarį ateina Momo. Apsirengusi mėlyno šilko kostiumėliu, juodi plaukai sušukuoti atgal ir susegti į kuodą. Ji tikriausiai baisiai jaudinasi, tačiau iš pažiūros mano bendražygė tokia paslaptingai rami, kad jos vardu būtų galima pavadinti naują religiją.

Tačiau šiandien mano pasitikėjimo turi užtekti mums abiems; privalau spinduliuoti kaip vėtra pribloškiantį džiaugsmingą bičiuliškumą tarsi TV laidos vedėja, kuriai atėjo laikas pratęsti darbo sutartį. Mudvi su Momo jau 50 kartų repetavome, tačiau nepakenks dar kartą pasikartoti, ko šiukštu negalima daryti.

— Jei siūlys gėrimo — atsisakyk, aišku? Kad ir kas būtų, nevadink jų vardais. Čia etiškas fondas; šie žmonės įsivaizduoja, kad mėgsta būti vadinami Gregais ir Hanomis, bet jei pabandysi taip daryti, jie akimirksniu supras labiau ištroškę pagarbos. Jie ruošiasi patikėti mums milžiniškus pinigus, todėl jokių kitų kreipinių, tik „pone“ ir „ponia“. Ir nepamiršk, kad peršamės mes.

— Ar tai flirtas? — nustebusi klausia Momo.

— Iš esmės — taip, tik mes neflirtuojame. Čia veikiau trubadūrų meilės apeigos.

— Trubadūrų?

— Klajojančių riterių, Momo. Riteriška. Ar teko mokykloje skaityti Čoserį?

Momo papurto galvą. O Dieve, ir ko šiais laikais juos moko?

— Ne? Na, tiek to. Taigi mes deklaruojame nemarią ištikimybę. Dėl mylimosios įgeidžio gyvybės negailėsim, dėl jų per naktį dirbsim ir bluosto nesudėsim — apytikriai šitaip. Ir svarbiausia — nuolatos jiems priminti, kad nors mus remia šimtai baltaodžių vyrukų, kurie praktiškai sugalvojo bankininkystę, dar esame kaip niekas kitas pasišventę tautinių bei lytinių mažumų teisėms ginti. Etiškiesiems fondams reikalingas ir padorus pelnas, ir įvairovė, bet tik ne Trečiasis pasaulis. Todėl mes jiems siūlome geriausią britų produktą, praturtintą visomis vaivorykštės spalvomis, kurioms atstovaujame mudvi.

— Ar tai nebus neetiška, Keite?

Ištisas savaites švitinta radioaktyviaisiais mano cinizmo spinduliais, ji dar įstengia užduoti tokį klausimą? Ką man reikės su šiuo vaiku daryti?

— Jei sakytume tiesą, Momo, pralaimėtume, užtat triumfuotų etiškumo dorybė. Tačiau jei blefuodamos prasimušime ir laimėsime, tuomet dvi moterys, — viena net ne baltaodė — Edwin Morgan Forster bankui bus iškovojusios 300 milijonų dolerių sąskaitą; o tai reikš, kad įvairovė iš tikrųjų apsimoka, ir vieną gražią dieną, užuot buvusios parduotuvės reklama, gausime šansą įsigyti parduotuvę. Tai bus visiškai etiška, o be to, galėsime nusipirkti šimtus puikių batų. Kitas klausimas.

— Tai per pristatymą galima meluoti.

— Galima, jei tai darai protingai.

Galingas juokas supurto Momo, per stiprus jos trapiam sudėjimui, ji aukštielninka virsta ant lovos, o vienas batelis nusmukęs bumpteli ant grindų. (Reikia kažką daryti su tais jos batais: jie tamsiai mėlyni, žemakulniai, ir nė kiek nepagražina jos dailių, išraiškingų ir lanksčių it balerinos kojų.) Gulėdama ant raštų sūkuriais papuoštos oranžinės lovatiesės, Momo žvilgteli į mane iš apačios ir atsidūsta:

— Nesuprantu jūsų, Keite. Kartais manau, kad jums visa tai atrodo siaubinga nesąmonė, o kitąsyk pagalvoju, kad labai labai norite laimėti.

— O aš labai labai noriu laimėti. Pati pamatysi. Būdama maža, už kojinės užsikišdavau „Monopolijos“ viešbutį. Jei iškrisdavo Park Leinas, slapta jį išsitraukdavau. Kartą per Kalėdas tėtis mane nutvėrė ir trenkė riešutų spaustukais, „kad nebūčiau tokia sukta virvė velnio išpera“.