Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Kol jaunikis šnabždėjo saldžius žodelius, dar buvo nieko, bet dabar jis uodegą vėduokle išskleidęs, gurklį papūtęs suka aplink savo išrinktąją, šnypšdamas ir švilpdamas stengiasi atkreipti jos dėmesį. Triukšmas suvis nebepakenčiamas. Norėdama paukščius nubaidyti, garsiai pastuksenu į langą, tačiau besiporuojantys įsimylėjėliai mato tik vienas kitą.

Pasikvietusi Gajų, liepiu jam tuoj pat skambinti į savivaldybę ir klausti, kaip elgtis su balandžiais. Nutaisęs Džyvso veidą26, Gajus klausia:

— Ar liepti, kad juos nušautų, Keite?

— Ne, Gajau. Balandžiams naikinti jie laiko sakalą. Galėtum paklausti, kada atvyks sakalininkas.

Nedaug kas žino, kad Londono Sityje dirba sakalininkas, kuris kartais atsigabena čia savo medžioklinį paukštį ir taip kontroliuoja balandžių populiacijos augimą. Kai pastarąjį kartą jis pas mus lankėsi, mudvi su Kende kaip tik ėjome pietų, ir mano draugė, visko mačiusi niujorkietė, netikėdama spoksojo, kaip vieną odinę pirštinę mūvintis kaimietis virš mūsų galvų į orą paleido plunksnuotą šaudmenį.

— Jei kada nors klausei savęs, kodėl Sičio šaligatviai tokie švarūs, palyginti su kitais Londono rajonais, štai tau atsakymas, — paaiškinau.

— A-a, supratau, — šyptelėjo Kendė. — Šitaip Sičio ponai įsigudrina visą mėšlą pasilikti tarp keturių sienų.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Kaip TU LAIKAISI? Aš per pirmas tris atostogų dienas tiek nusiplūkiau, kad esu pasiruošusi reabilitacijai. Kažin ar jie turi išblaivinimo programą tokioms apgailėtinoms darboholikėms kaip mes? Nuvykom į „vaikams tinkamą“ viešbutį Somersete. Kai Feliksas per pusryčius restorane sukėlė trumpą sujungimą mums uždraudė ten eiti. Vaikas kažką įkišo į skrudintuvo lizdą ir dingo šviesa. Rubė sako, kad manęs nekenčia.

Kažin, mes savo vaikams darome tik trumpalaikę žalą ar svarbiausi ieškiniai bus pateikti vėliau?

Pietūs trečiadienį, ar ne?

Savęs atsižadėjusi — xxx.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Tema: Japonijos bankų krizė

Jūsų klientas gerokai sunerimęs stebi besitęsiančią suirutę Tolimųjų Rytų sektoriuje. Girdėjau, kad Origami bankas sugniužo, Sumo bankas parvirto aukštielninkas, o Bonsai bankas planuoja nugenėti keletą mažesniųjų filialų. Gal jūs, ponia, galėtumėte man suteikti kokios nors informacijos?

xxxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Tema: Japonijos bankų krizė

Negi jums nereikia valdyti savo verslo imperijos, pone? Neskoninga šaipytis iš mūsų Rytų draugų nelaimių, nors girdėjau, kad Kamikadzės banko akcijos nukrito, o Karate bankas išspyrė 500 darbuotojų.

Katerina xx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ei, pasiilgau tavęs. Pripratau prie tavo spartos. Kaip praėjo atostogos? Tikiuosi, buvo karšta ir linksma.

Vieną vakarą žiūrėjau garsų filmą apie atmintį praradusį vaikiną, kuris viską, ką reikia prisiminti, turėdavo užsirašyti ant savo kūno. Prisiminiau tave — juk esi sakiusi, kad tau visuomet tiek daug visko tenka prisiminti.

Džekas xx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nebuvo nei karšta, nei linksma. Čia dar šalta — šįryt ėjau pro čiuožyklą netoli kontoros, vaikinukas ant ledo raitė įmantrias kilpas ir apsisukimus, tarsi rašytų savo vardą. O gal kieno kito — kaip romantiška.

Beje, dėl filmo viskas teisingai. Mano visas kūnas jau aprašinėtas smulkiausiais prisiminimais, tačiau kairiajame pakinklyje palikau vietos tau.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Aš truputį čiuožinėju, o tu? Kada nors galėtume išlėkti ant lūžtančio ledo.

O dėl kairiojo pakinklio, žiūrėk, neapgauk. Jau smailinu plunksną.

10.23 ryto: Dabar tas prakeiktas paukštis ėmė plakti sparnais. Tarsi pats sau audringai plotų puikiai pasirodęs meilužio vaidmenyje. Patelė daro tą patį — atsigulusi aukštielninka, mataruoja kojomis. Tiesiog nebepakenčiama. Šiaip taip pradariusi langą, bandau juos nuvaikyti. Tačiau, pasirodo, meilė ne tik akla, bet ir kurčia.

Tiek visko reikia padaryti, jog stebiuosi, kaip dar galva neperkrypsta nuo vienoje pusėje susikaupusių rūpesčių svorio. Poryt Valstijose dalyvauju 300 mln. vertės dolerių etiškojo pensijų fondo pristatyme, o mano pagalbininkė — vos dvi dešimtis peržengusi stažuotoja, turinti visas būtinas savybes (ne baltaodė, ne vyriškos giminės), išskyrus vieną — sugebėjimą atlikti darbą. Momo Gumeratne simbolizuosime pažangią EMF nuostatą tautinės įvairovės atžvilgiu, kurios ryškiausias pasireiškimas iki šiol buvo meksikietiški kukurūzų blyneliai kavinės valgiaraštyje. Be to, dar neužsakiau linksmintojo Emilės gimtadieniui. Be to, iš valyklos turiu pasiimti drabužius, kurių reikės finaliniam pristatymui. Be to, tikrai dar buvo vienas „be to“.

Prakeikimas. Tik to betrūko. Ant mano stalo paliktas Robino Kuperio-Klarko raštelis, kuriuo pranešama, kad atliekamas vidinis tyrimas dėl kažkokių EMF parduotų akcijų, kurių mes neturėjome. Stalu stumteliu raštelį Momo ir liepiu jį nunešti ant Kriso Banso stalo.

— Tik pasistenk, kad jis tavęs nepastebėtų, gerai?

Peržvelgus raštelį, jos lapų pavidalo akių kampučiai užsiriečia:

— Mes pardavėme akcijas, kurių neturėjome, dabar mums pateiktas kaltinimas, ir Robinas reikalauja išsiaiškinti, kas kaltas.

— Teisingai.

— Tai aiškinsimės, kieno tai kaltė?

— Ne, Momo. Svarbiausia — permesti atsakomybę kitam, kol visi nusikamuos. Ar žinai tą žaidimą su kėdėmis ir muzika?27 Na, čia tas pats, tik vietoj kėdžių — rašteliai. Kam paskutiniam atitenka raštelis, tas užsideda ant galvos kaltūną. Taigi malonėk tuoj pat nunešti jį ant Banso stalo. Greičiau!

Atpažįstu asistentės išraišką: suraukta kakta, veide virpa tarpusavy besigrumiantys aukšti idealai ir aistringas noras man įtikti.

— Atleiskite, Keite, bet iš kur mes žinome, kad kaltas Krisas Bansas?

Nusigręžiu nuo jos su visa kėde, tvardydama įniršį. Už lango ant atbrailos tupinčių balandžių šeimynėlės gyvasis paveikslas milžinišku kampainiu įrėmintas statybos krano kontūrais. Ar Krisas Bansas vertas vyro vardo, jei, kalbėdamas su moterimis, nesąmoningai griebiasi sau už tarpkojo, tarsi norėdamas patikrinti, ar jo vyriškas pasididžiavimas tebėra savo vietoje, arba trina jį susijaudinęs, kai tikisi ką nors įveiksiąs. Ypač mane.

— Matai, Bansas yra vienas iš tų laimės kūdikių, kurie eina kaip per lieptą, kiekvienąkart išsukdami kailį nuo jiems skiriamų pavedimų, nuobodų valdžią tenkinantį darbą suversdami tokioms stropuolėms, kaip tu ir aš. Jei IMRO nutuoktų, ką jis išdarinėja, strimgalviais čia atgarmėtų su gauja vokiečių aviganių. Tačiau Bansas tobulai žaidžia tą niekšišką žaidimą su rašteliais. Ar aš pakankamai aiškiai išdėsčiau?

— Atsiprašau, — sako Momo, nors bet kas kitas pasakytų „gerai“, ir stypina į kitą kontoros galą, laikydama raštelį toli nuo savęs tarsi išminuotojas nesprogusią miną.

— Ar tu sugebėsi kada ją išlamdyti?

Prie mano stalo stovi Kendė tokiu trumpučiu sijonėliu, kad jis praktiškai prilygsta SMS žinutei. Net negirdėjau, kaip ji priėjo.

— Nežinau. Vis bandau Momo įteigti, kad ne visi žmonės yra geri.

— O dievulėliau. Nori pasakyti, kad ji turėjo laimingą vaikystę?

— Bijau, kad taip.

— Vargšė mergaitė, — stebėdamasi ir užjausdama palinguoja galva Kendė. — Ji niekada nieko nepasieks.

11.25: Pasiryžtu sutvarkyti naująją elektroninę užrašų knygelę ir pradėti ja naudotis. „Kišeninė atmintis“ iš esmės pakeis mano gyvenimą! „Kišeninė atmintis“ padės atsikratyti streso! „Kišeninė atmintis“ išmokys mane taupiau naudoti laiką!