Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Ar auklėtoja tave išleido anksčiau? — pagaliau klausia ji.

— Ne, mieloji, mamytė neturi auklėtojos. Ji turi, na ji turi viršininką, žmogų, kuris prižiūri. Ji turi jo pasiklausti.

— Gal gali to žmogaus paklausti, ar jis neleis tau dar kada nors išeiti anksčiau?

— Ne. Tai yra galėčiau, bet negaliu to daryti per dažnai.

— Kodėl?

— Nes mamytė turi būti darbe, nes... nes kitaip žmonės gali ant jos supykti. Geriau baikime skaityti knygutę, Em. „Mažoji devyndarbė...“

— Ar negali pareiti į namus anksti ketvirtadieniais ir nuvežti mane į baleto pamokas? Prašau, mama.

— Paula tave nuveža į baleto pamokas, brangioji, ji man sakė, kad tau labai gerai sekasi. Be to, šįkart mamytė prižada pasistengti atvažiuoti į mokslo metų pabaigos koncertą.

— Bet taip nesąžininga. Elą į baleto pamokas atveža mamytė.

— Emile, aš dabar tikrai neturiu laiko su tavim ginčytis. Verčiau baikime skaityti knygutę, gerai? „Ir kiaurą dieną mažoji devyndarbė neprisėsdavo nė minutėlei, nė vienai akimirkai.“

Kai vaikai viršuje sumigo, Ričardas mane apkaltino, kad esu įsitempusi, ir aš neišpasakytai nuliūdau. Argi važiuojant automobilyje ištisas tris valandas neplyšavau arijų iš Lionelio Barto „Oliveri!“? „Ku-u-u-u-rgi meilė? Ar ji nukrinta iš dangaus?“

Velnią ji nukrinta. O Markas Lesteris Oliverio vaidmenyje buvo toks neapsakomai gražus. Kažkur skaičiau, kad dabar jis dirba osteopatologu Čeltneme ar kur kitur. Klausykit, juk to negali būti, tiesa? Tarsi būtų pranykę stebuklingi kerai.

O po „Oliveri!“ dar dainavome dvidešimt „Autobuso ratų“ priedainių, kuriuos traukiau itin džiaugsmingai, nors ta dainelė mane varo iš proto. Pravažiavus Svonsį Benas automobilyje apsivėmė, tad užsukome į degalinę, aš jį kriauklėj nuprausiau, įsigudrinau nušluostyti vieninteliu popieriniu rankšluosčiu ir perrengiau švariais darbužėliais. Po to nupirkau būtiniausio maisto — arbatos pakelių, pieno, raikytos duonos skrebučiams. Gana sėkmingas atostogaujančios mamos vaidmuo, tiesa?

Tačiau Ričis buvo teisus. Mintys apie artėjantį baigiamąjį pristatymą, kurį man taip netikėtai užmetė Rodas, neleido ramiai miegoti. Prieš išvykdama pavedžiau Momo atlikti etiškojo fondo farmacijos sektoriaus tyrimus, tačiau jai paprasčiausiai trūko patirties, kad su šia užduotim suspėtų susidoroti laiku. Du kartus per dieną skambindavau jai iš telefono būdelės aukšta gyvatvore apsuptoje gatvelėje arba stovėdama ant girgždančiais akmenukais nukloto jūros kranto, kur mobiliojo telefono signalo stiprumas siūbuodavo kaip jūros potvyniai. Žinoma, perspėdavau Momo, į kokius pavojaus signalus atsižvelgti, kaip lyginti atrankos kriterijus ir tuziną kitų dalykų, bet tai buvo tas pats, kaip prašyti riedlentininką prisišvartuoti prie orbitinės stoties. Specialiai paliepiau Gajui, kad pagelbėtų Momo, bet kol manęs nebus, tol jis rūpinsis tik tuo, kaip įsodinti savo kaulėtą makiavelišką subinę į mano kėdę. Gajus nieku gyvu nedarys nieko, kas padėtų man pasirodyti iš gerosios pusės.

Be to, telefono ryšys trobelėje praktiškai buvo maitinamas garo mašina, tad negaudavau elektroninio pašto. Keturias dienas negalėdama susisiekti su Eibelhameriu supratau, kaip man jo reikia. Jis tarsi koks apsauginis vožtuvas: be jo guodžiančio ir raminančio dėmesio galiu sprogti.

Ketvirtadienis, automobilių stovėjimo aikštelė prie Šv. Dovydo katedros.

15.47: Iš automobilio bagažinės keliant Beno vežimėlį, prapliumpa lietus. Lietus — pokštininkas, padūkęs lietus, toks, apie kurį dainuoja Džinas Kelis. Įsodinusi kūdikį, galynėjuosi su vežimėlio dirželių sagtimis, ir juo nekantresnė darausi, juo atkakliau priešinasi Benas. Jaučiuosi kaip beprotnamio sanitaras į tramdomuosius marškinius besistengiantis įvilkti pamišėlį. Ričardas atneša ir paduoda polietileninį apdangalą — šėtonišką lipnios plėvelės ir laipiojimo sienelės kombinaciją.

Virš Beno galvos narsiai išskleidžiu didelį lanką ir bandau užsagstyti apkabėles, bet negaliu dirželių aptempti aplink vežimėlio rankenas, tad prisegu juos prie medžiagos. Atrodo visai gerai, bet liko dvi elastinės apkabėlės. Kam, po velnių, jos skirtos? Kita apdangalo dalimi apkamšau vaiko kojas, bet vėjo šuoras stveria plėvelę ir teškia man į veidą. Velniai rautų. Pradedu iš naujo.

— Greičiau, Keite, — ragina Ričardas. — Mes čia permirksime. Tu juk moki uždėti tą gobtuvą.

Juk nemoku. Iš kur galėjau išmokti? Su tuo nelaimingu daiktu susidūriau vienintelį kartą, kai prieš trylika mėnesių John Leiois parduotuvėje padaviau Visa kortelę, kai pardavėjai pasisiūlius parodyti, kaip naudotis, tik burbtelėjau: „Ačiū, nereikia“. (Negi dabar skambinsiu Paulai į Maroką ir klausiu, kaip naudotis savo vaiko vežimėliu.)

Benas jau staugte staugia. Lietaus lašų srovelė susilieja su lūpomis varvančiu snargliu ir kriokliu garma žemyn. Ar pastebėjote, kad prie visų kūdikiams skirtų reikmenų būna parašyta „lengvai surenkamas“? Tai gamintojų stenograma, iš tikrųjų reiškianti: „tik baigusiems NASA parengimo kursą“.

— Dėl Dievo meilės, Keite, — švokščia Ričardas, kuris iškęstų bet ką, tik ne nesmagumą viešoje vietoje.

— Stengiuosi, stengiuosi. Emile, neik prie mašinų. EMILE, TUOJAU PAT ATEIK ČIA!

Prie mūsų privažiuoja ir sustoja autobusas, ir iš jo pabyra tuntas septyniasdešimtmečių. Ponios iš provincijos ką tik chemiškai sugarbanotais plaukais, apsirengusios trumpais šiltais lietpalčiais, su kuriais jų tvirti liemenys atrodo kaip kurą taupantys šilumos izoliacija apvynioti boileriai. Sustojusios jos draugiškai klega ir žiūri, kaip aš plūkiuosi.

— Ajajai, pypliuk, — sako viena, mostelėdama mano sriūbaujančio sūnaus pusėn. — Sušlapo vargšelis, a ne? Nebijok, mamytė tuoj pat viską sutvarkys.

Mano pirštai sugrubę nuo šalčio. Vos begaliu sugraibyti tą prakeiktą segtuką. Po netinkamai uždėtu plastiko gaubtu įniršęs Benas raudonas kaip įpakuotas burokėlis. Pasisuku į ponias.

— Naujas vežimėlis, — garsiai paaiškinu.

Jos visos pritariamai linkčioja galvomis ir šypsosi, pasiruošusios burtis į moterišką frontą prieš beviltiškas vyrų pagamintas transporto priemones.

— Dabar viskas taip sunkiai užsegama, tiesa? — sako moteris languotomis kelnėmis. Ji perima iš manęs apdangalą, vikriai švysteli jį virš vežimėlio ir įgudusiais spragtelėjimais užsagsto. — Mano dukra turi tokį pat, — paaiškina palytėdama mano petį. — Dabar ji gydytoja Bridžende. Du maži vaikai. Sunku, pati žinot. Jokių atostogų, teisybė?

Papurtau galvą ir bandau nusišypsoti, tačiau lūpos sustingusios nuo šalčio. Moters rankos raudonos ir kaulėtos. Motinos rankos, triskart per dieną plaudavusios indus, skusdavusios daržoves ir nešvariomis putomis kunkuliuojančiame katile maišydavusios vystyklus. Jaunosios kartos moterys tokių rankų jau nebeturi, kaip ir prijuostės bei kepsnio sekmadienio pietums.

Gūždamasis nuo lietaus, Ričardas dvilinkas stumia vežimėlį link katedros vedančia gatvele. Emilė tiek permirkusi, kad iš vaiko virto undinėle.

— Mamyte?

— Ką, Emile?

— Kūdikėlis Jėzus turi daug namų, tiesa? Ar čia tie jo namai, kur jis važiuoja atostogų?

— Nežinau, mieloji. Klausk tėvelio.

Katedros statomos tam, kad sukeltų pagarbią baimę. Šventos tvirtovės ant kalvų atrodo taip, tarsi būtų nuleistos iš dangaus. Šv. Dovydo katedra kitokia. Ji savo grožį slepia slėnyje, pačiame tik oficialiai miesteliu vadinamo Velso bažnytkaimio pakraštyje. Katedra taip tobulai suprojektuota, kad atrodo tarsi graviūra. Galvijai ganosi kone prie pat jos sienų.