Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Pietūs ketvirtadienį, tiesa?

Deb xxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Malonu sužinoti, kad dabar glindos yra niekinama mažuma ir gauna atskiras ES subsidijas, o ne paprasčiausi parazitai, kuriuos kas vakarą reikia iššukuoti iš inkščiančio vaiko plaukų. (Išbandžiau arbatmedžio aliejų — dvokia, o naudos jokios, dabar perėjau prie Sadamo Huseino virtų chemikalų. Tik neaišku, ką jie pirmiau išnuodys — vaikus ar glindas?)

Atleisk, pietų nebus: pamiršau, kad prasideda vaikų atostogos.

Atrodo, Kūjis ką tik man atsiuntė didingą Valentino dienos puokštę.

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Bloga žinia, bmg. Kol tavęs nebuvo, paskambino Lėtapėdis Ričardas, o kvanka skrtr vėptelėjo „Ak, jūsų gėlės KUR KAS gražesnės už tas tulpes, kurias ji gavo“. Apsimesk, kad turi gerbėją floristą. Dar geriau — GĖJŲ gerbėją floristą.

R S.: Ačiū už beprotiškus zebro batukus. Ar pati sumedžiojai?

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Nedaryk nieko šlykštaus ir amoralaus. Nepasipasakojusi VISKO man.

Dxxxx

13.27: Per žaibiškai lekiančią pietų pertrauką be pietų dairinėjausi po švytintį Elektronikos centrą netoli Liverpulio gatvės. Pirkėjai paklaikę, sakytum, drugio krečiami: visi turi per daug pinigų ir per mažai laiko jiems išleisti. Pamatau vaikiną iš mūsų techninio skyriaus, delnuose pagarbiai glaudžiantį skaitmeninį fotoaparatą, tarsi tai būtų gabalas kryžiaus, ant kurio nukryžiuotas Jėzus.

Man pakanka minutės, kad surasčiau, ko ieškau. Pati naujausia, pati įmantriausia elektroninė užrašų knygelė. Išties žavus daikčiukas — neįtikėtinai lengva, bet grūste prigrūsta mokslo laimėjimų, be to, visai sąmojinga, o atrodo kaip šeštojo dešimtmečio padėkliukas po gėrimu. „Kišeninė atmintinė“ žada aibę nuostabių dalykų. Ji padarys jūsų gyvenimą paprastesnį!

Užkirs kelią stresui!

Apmokės jūsų sąskaitas!

Primins apie draugų gimtadienius!

Mylėsis su jūsų vyru, kol jūs baigsite skaityti tą puikų Kerolės Šylds romaną, kurį pradėjote pirmosiomis pirmojo nėštumo savaitėmis!

Pasakau, kad imu. Net neklausiu, kiek kainuoja. Šiaip ar taip, aš jos verta.

14.08: Rodas Taskas užpuola mano stalą kaip pakrantę šturmuojantis jūrų pėstininkas:

— Keite, man reikia tavo pagalbos! — rėkia jis.

Ir tuoj pat baugiai iššiepia lūpas, rodydamas sukąstus dantis, įsitikinęs, kad šypsosi. (Šiurpiausiai Rodas atrodo tada, kai stengiasi būti malonus.)

Žaismingai tapšnodamas mano vazoje pamerktą narcizą, jis pareiškia norą, kad aš surengčiau 300 milijonų JAV dolerių vertės etiško pensijų fondo finalinį pristatymą. Tie baigiamieji pristatymai — tarsi grožio konkursai, kur konkuruojantys investicijų valdytojai būsimą klientą stengiasi įtikinti, kad jie yra patys atsakingiausi biržos lošėjai visame mieste. Ak, tiesa — Rodas pamiršo pranešti iškart apie jį sužinojęs, taigi pasiruošti liko tik dvylika dienų, nors dabar tai jau mano kaltė, nes priešingu atveju reikštų, kad suklydo Rodas. O Rodas yra vyras, taigi to negali būti.

Jam dar nebaigus kalbos, jau pradedu priešintis, silpnu balseliu bliauti apie neteisybę, tačiau Rodas kaip buldozeris griozdina pirmyn:

— Jie nori, kad parinktume komandą, kuri atspindėtų EMF įsipareigojimus skatinti rasių įvairovę. Todėl manau, kad geriausiai tiksi tu, Keite, ir ta kinė iš rinkodaros skyriaus.

— Atsiprašau?

— Moma, ar ne?

— Momo ne kinė, ji šrilankietė.

— Koks skirtumas, — jis gūžteli pečiais. — Man ji atrodo pakankamai įvairi.

— Rodai, aš paprasčiausiai negaliu. Momo visiškai neturi patirties. Negali gi...

Mano viršininkas narcizą suglemžia už kaklelio, ir iš susisielojusio žiedo ant pilko kilimo byra geltonų žiedadulkių ašaros.

— Ė, mes nežaidžiame „negaliu“, brangute. Kada mes pradėjome žaisti „negaliu“? Negali tik minkštakiaušiai.

Ar mane pribloškė tai, kaip Rodas su manim kalbėjo? Tiesą sakant, jūs būtumėt priblokšti pamatę, kad aš visiškai nebuvau priblokšta. Vyrų šovinizmas čia kaip oras, kuriuo kvėpuoju — gaivus Gucci Envy ir treniruoklių salėse išlieto prakaito druskos mišinys. Kaip tie gintaro spalvos oro gaiviklio kubeliai, kuriuos savo taksi pasikabina Vinstonas, kvapas, kuris apsvaigina vos įžengus į Sitį, kuris pirmiausia nutvilko nosies gleivinę, o po to įsiskverbia į smegenis. Netrukus jis tampa vieninteliu kvapu pasaulyje. Kiti kvapai — pieno, obuolių, muilo — atrodo šleikštūs ir, palyginti su anuo, silpni. Vos tik užuodusi jį, kai pirmąsyk atvykau į Sitį, supratau, kad tai — valdžios kvapas.

Atvirai pasakius, man nusispjaut: tegu jie sau aptarinėja mano kojas, svarbu, kad tos kojos išlaiko mane ir mano vaikus. Jei esi moteris, tikrai EMF bendrovėje negausi, ko norėtum, užtat bendrovė gaus tai, ko reikia jai — daugiau klientų, tolerantiškos įmonės reputaciją, — už kurią ji turi jaustis dėkinga. Tai seniausi mainai, ir jie mane visiškai tenkina. Tačiau kartais nerimauju dėl kitų moterų. Vyresnių, tokių kaip Klara Meinvering iš operacijų skyriaus, kurios žili plaukai daro ją darbe nematomą, arba jaunesnių, tokių kaip Momo, kurios mano, kad gavus verslo magistro laipsnį vyrukai liausis dėbčioję jai po sijonu.

Čia egzistuoja tik trys moterų rūšys, kaip kartą man išaiškino Krisas Bansas, mudviem sėdint prie staliuko Corney & Barrow restorane, kai jis dar tikėjosi mane pakabinti. „Esi arba uogelė, arba mamulė, arba senutė“. Tada buvau priskiriama prie uogelių.

O lygių galimybių įstatymai? Jie nieko į gerąją pusę nepakeičia, tik neapykantą moterims nustumia į pogrindį, į aprasojusius požeminius interneto urvus. Bendraudamos internetu, mes pačios visad šaipomės iš vyrų — kandžiai, piktai, bejėgiškai, — tačiau perskaitęs, ką mums atsiunčia kai kurie vyrukai, turbūt net ginekologas pasimestų. Tegul bus tų įstatymų kiek nori — argi išleisi įstatymą, kuris uždraustų gaidžiui giedoti?

Mano akimis, moterys Sityje yra tarsi pirmosios kartos imigrantės. Išlipusios iš laivo, jos vaikšto nudelbusios akis, kiek įmanydamos stengiasi nekreipti dėmesio į kandžias neišprusėlių čiabuvių replikas, nes jie tavęs nekenčia vien dėl to, kad kitaip atrodai, kitaip kvepi, o be to, kada nors gali atimti iš jų darbą. Belieka turėti viltį. Suprantu, kad per mano gyvenimą nelabai kas pasikeis į gerą, bet jau vien faktas, kad užimu tam tikrą vietą, kad tualetuose teko įrengti „Tampax“ automatus, palengvins dalią moterų, kurios ateis po manęs. Kadaise, dar mokykloje, skaičiau tokią Viljamo Goldingo knygą apie katedrą. Viduramžių katedrą statė kelios kartos žmonių, ir planus braižę vyrai žinojo, kad net ne jų sūnūs, o tik vaikaičiai ar provaikaičiai žvelgs į vainikuojamą bokšto smailę, kurią tėvai ir seneliai regėjo svajose. Man atrodo, tą patį galima pasakyti ir apie Sičio moteris: mes tarsi pamato akmenys, ir tos, kurios ateis po mūsų, vargu ar bent akimirką apie mus pagalvos, ir vis dėlto vaikščios jos ant mūsų kaulų.

Pernai fotografuojantis kolektyvinei EMF brošiūrai, kad surinktų kiek reikia moterų ir tautinių mažumų atstovų, teko „pasiskolinti“ darbuotojų iš sumuštinių baro. Surežisuotoje nuotraukoje aš sėdėjau priešais kolumbietę padavėją, apsivilkusią raudonąjį Selijos Harmsvort Jaeger švarką. Jai buvo liepta atseit nagrinėti fondo ataskaitą, ir fotografui teko apsukti lapą, kurį ji laikė aukštyn kojom.

Vėliau, norėdama nusipirkti bandelę, nusileidau žemyn ir pabandžiau pagauti už prekystalio stovinčios padavėjos žvilgsnį, mergaitiškai susimirkčioti — neva — „Vyrai, ką jiems padarysi?“ Tačiau ji net nepakėlė akių nuo dubens su lydytu sūriu.