Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Žinau, bet nebuvau tikras, ar tau tiks tiktai tie kačiukai, ar galima nupirkti ir kokius nors „ypatingai gerai sugeriančius, trijų sluoksnių, storesnius“ rankšluosčius. — Jis garsiai tarsi briedis suvaitoja. — Nieko neišeis, Keite. Neversk manęs to daryti.

Kad ateityje žinočiau, pasiklausiu vyro, kokių dar žodžių negali ištarti suaugęs vyriškis. Pasirodo, štai kokių (ne eilės tvarka): tualeto antinas, žydinčių pievų kvapo sodrus aromatas, specialiai kepta žuvies filė, sūrio užtepąs, šampūnas Wash’n’go, elektrinis raumenų stimuliatorius, teletabių grietinėlė, kelnaičių įklotas.

8.01: Turiu lėkti. Šiandien darau pranešimą EMF vadovybei. Momentas, galintis nulemti visą mano karjerą. Proga padaryti įspūdį ramiu valdingumu, neprilygstamu pasaulio rinkų išmanymu ir t.t. Nušluostau nuo batų juodųjų serbentų gėrimą, palieku Paulai raštelį, prašydama nupirkti popierinių rankšluosčių ir BŪTINAI pagaliau grąžinti „Snieguolės“ vaizdajuostę į biblioteką. Bauda jau turbūt viršijo Disnėjaus studijos išlaidas pačiam filmui pagaminti. Čiumpu rankinę, nusiunčiu oro bučinį lipniam Benui, kuris puola prie manęs tarsi Danielis Dei-Liujisas „Paskutiniame mohikane“, kai jis atsisveikino su Madlena Stou.

— Mama, kas yra relektyvinis lėktuvas? — pastoja man kelią Emilė.

— Nežinau, aukseli. Na, sėkmės. Iki.

15.26: Pranešimas einasi puikiai. Ką tik banko valdybos pirmininkas, seras Alasdairas Koboldas, pagyrė mane už puikų Europos integracijos problemų išmanymą. Sėdėdama valdybos posėdžių kambaryje septynioliktame aukšte ir žiūrėdama, kaip man po kojomis tarsi Lėgo šalies miestelis tįso Londonas, vieną svaigią akimirką pasijuntu visa ko valdovė.

Man visai baigiant kalbą, prie durų pasigirsta kostelėjimas. Pasuku galvą ir matau, kaip prie durų neryžtingai tūpčioja Selija Harmvort, kaip visi nesvarbiais apsimetinėjantys žmonės tuoj pat patraukdama visų dėmesį.

— Robinai, aš taip atsiprašau, kad teko jums sutrukdyti, — čiulba ji, — bet prie įėjimo kažkoks girtuoklis derasi su apsaugininkais.

Robinas Kuperis-Klarkas pakelia antakį:

— O kodėl mums tai turi rūpėti, Selija?

— Matote, jis sakosi esąs Keitės tėvas.

12 Susipažinkite — Keitės tėtis

Per pastaruosius dvidešimt metų mano bendravimas su tėčiu nedaug pasikeitė. Ištisus mėnesius negaudavau nuo jo jokių žinių, išskyrus sesers perduotus pasakojimus apie skandalingą jo siautėjimą ir ligas, kurios lyg ir turėjo būti išnykusios jau lordo Nelsono laikais — stabligę, skorbutą, Vezuvijaus dydžio votis. Tačiau vos tik liaudavausi apie jį galvojusi, vos tik atsileisdavo širdį veržiantys pančiai, jis tuoj pat pasirodydavo akiratyje ir imdavo kalbėti apie santykius, kurie mudviejų niekada nesiejo. Mano tėtis visad painiojo sentimentalumą ir artumą. Jam atrodo, kad aš tebesu jo mergytė, nors kai tokia buvau, reikalavo dalykų, kuriuos ištvertų ne kiekviena suaugusi moteris. Dabar, kai aš suaugau, jam reikia vaikiško klusnumo; jei jo nesulaukia, tuoj pat supyksta. Kartais jis ateina girtas, kartais negalėtum tiksliai pasakyti; bet pinigų reikalauja visada.

Balta ir chromo spalvomis išpuoštame Edioin Morgan Forster banko vestibiulyje Džozefas Aloizijus Redis atrodo tarsi atklydęs iš pirmykščių laikų. Kostiumuoti lankytojai negali nuo jo atitraukti akių. Jo keliamas nepasitikėjimas toks stiprus, kad primena blogą kvapą. Pirktu iš trečių rankų tvido paltu, su kupeta žilų plaukų jis atrodo tarsi skardininkas, atėjęs parduoti puodų bei keptuvių kosminio laivo įgulai. Du apsaugininkai, segintys traškančius radiofonus, mėgina jį įkalbėti pasitraukti, bet Džo užsispyręs sėdi ant skylėto plieno suolelio, skirto lankytojams, prie kojų pasidėjęs baltą plastiko maišelį. Kaip kiekvienas girtuoklis, jis pasipūtęs ir lengvai įžeidžiamas. Pamatęs mane, išskečia rankas ir pergalingai beda pirštu:

— Štai. Štai ji, mano Keitė. Ką aš jums sakiau?

— Ačiū, Džeraldai, — skubiai sakau apsaugininkui. — Tėčiui šiandien nelabai gerai. Dabar aš jau susitvarkysiu.

Ir nuvairuoju jį prie durų, stengdamasi žiūrėti tiesiai prieš save, kad nematyčiau pasigailėjimo pilnų žvilgsnių, visur nuo neatmenamų laikų lydinčių Redžių šeimą.

Saugiai išsivedusi jį už durų, paminiu Čipsaido kavinę, į kurią mano kolegos nė kojos nekeltų, bet tėtis nusitempia mane laiptais į „Karaliaus herbą“. Tai aludė, kurioje lankėsi Dikensas; ant grindų paberta pjuvenų, o barmenė — labai baltos odos paauglė perdurtu liežuviu. Sėdime kampe po raudonskruosčio grafo paveikslu; tėvas pasiėmė dvigubą škotiško viskio ir didžiausią žemės riešutų pakelį, aš — karčiosios citrinos gėrimo. Mano mama visad jį gerdavo. Iš pradžių tai buvo tik nealkoholinis gėrimas; tik vėliau kartėlis tapo gyvenimo dalimi.

— Na, tai kaip mažoji Ema? — klausia tėvas. Jam iš burnos dvelkteli stiprus Johnnie Walker ir virtų kiaušinių kvapas.

— Emilė.

— A, taip, Emilė. Jai turbūt jau kokie septyneri.

— Šešti. Birželį sueis šešeri, tėti. — Jis pritardamas linkteli, tarsi šešeri būtų beveik septyneri, jokio skirtumo.

— O mažasis? Džiulė sakė, jis panašus į mane.

Jėzau, iš tikrųjų net pats blogiausias, niekada vaikų nematytas tėvas negali nepasidžiaugti perdavęs savo genus. Įniršusi spoksau į karčiai rūgštų savo gėrimą. Nemalonu net pagalvoti, kad DNR grandinė, kurioje įrašytas Džo Redžio vardas, skleidžiasi mano mylimiausiame sūnuje.

— Tiesą pasakius, tėti, Benas panašus į mane.

— Na, mudu su tavim visada buvome panašūs, Keite. Abu gražūs, abu mokam skaičiuoti, abu karšto būdo, ką? — Jis nugeria viskio ir įsimeta į burną saują riešutų — mano tėvas niekada nežinojo saiko, bent jau šiuo požiūriu esame vienodi.

— Na tai ką, nejau nepaklausi, kaip tėveliui sekasi? Atvykau iš taip toli tavęs aplankyti.

Jis kalba šiaurės tarme, kurios beveik nesuprasi, bet sykiu girdėti ir jo motinos gimtinės — Korko grafystės — aidai. Ar aš tikrai kadaise taip kalbėjau? Ričardas sako, kad kai mudu susipažinome, aš jam priminiau kokią nors Monty Python filmo veikėją. Tada aš dar sakiau ne „vonia“, bet „vuonia“; nebuvau išmokusi aiškiai tarti balses ir sakydavau „subinė“. Čia niekas nesako „subinė“: tik „sėdynė“ arba „užpakalis“. Pati dabar sakau „užpakalis“, kai kalbu su savo vaikais, ir kiekvieną kartą, tariant šį apskritą, putnų žodį, man užkliūva liežuvis. Atrodo, tarsi liežuvis būtų kaip tos barmenės: sveriamas sunkaus neatpažinto objekto.

Tėtis nori pasilengvinti sau užduotį: aš turiu pati paklausti, ko jis atvyko. Bet aš neketinu jam padėti. Dar atsimenu, kaip man gavus pirmą atlyginimą, jis stovėjo prie Abbey Nationa l banko filialo Holborne ir paseilinęs pirštus skaičiavo mano įduotus dešimties svarų banknotus. Mano tėvas. Jei jam taip reikia mano pinigų, tegu paprašo.

— Pakartoti? — Barmenė atėjo nurinkti indų.

— Ne.

— Aha, man prašau pakartoti, ir įsipilk tokį pat sau, meilute.

Tėtis nusišypso, mergina nukaista ir išsitiesia — ne kartą esu mačiusi moteris taip elgiantis jo akivaizdoje. Kitados mano tėvas buvo labai gražus vyras — būtent gražus, o ne išvaizdus, todėl ir buvo pasmerktas ne subręsti, o supūti. Senelė, jį pamačiusi, pritariamai sumurmėdavo: „Taironas Paueris“, o aš buvau jauna ir nieko nežinojau apie senų laikų Holivudo žvaigždes, todėl maniau, kad ji turi galvoje mano tėvo stulbinamą poveikį sutiktiems žmonėms, o ne tikro žmogaus vardą.24 Nevaldoma gamtos jėga, kuriai vis dėlto neįmanoma atsispirti. Žiūriu į jį stengdamasi pamatyti tai, ką mato kiti: ištinusios širdies pavidalo veidas, nosis ir skruostai išvagoti raudonomis gyslelėmis tarsi surūdijusios upės delta. Ilgos blakstienos aplink akis, pasak mano motinos, įspūdingiausias iš visų jos matytų mėlynų akių: tamsiai mėlyni tvenkiniai, pilni žavesio ir proto. Moterų numylėtinis, pasakė apie jį mano pirmasis vaikinas. „Tavo tėtušiui rūpi damos, Keite. Kad būtum jį mačiusi šeštadienio vakarą klube su ta Kristina“. Kaip aš išraudau, išgirdusi kalbant apie mano tėvo seksualinį gyvenimą, vykstantį taip netoli manęs.