Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Jums viskas gerai, ponia? — Blausiai apšviestame lėktuvo salone skrydžio palydovė primena pašto dėžutę: sniego baltumo šypsena ir raudonos ją gobiančios lūpos.

Kreipiuosi į šypseną:

— Tiesą pasakius, šiandien mano vaiko pirmasis gimtadienis, ir aš tikėjausi grįžti pusryčių.

— Na, galiu jus užtikrinti, kad darome ką galime. Ar atnešti vandens?

— Ir škotiško viskio. Ačiū.

Stanstedo oro uostas

8.58: Lėktuvas, pripildytas kuro, stovi ant pakilimo tako. „Poncijus“ pilotas sako, kad jis nekaltas — teks grįžti į Hitrou. Tiesiog nuostabu. Lėktuvui kylant, nuo mano staliuko nurieda du miniatiūriniai viskio buteliukai ir įkrinta į kitapus takelio sėdinčios moters sterblę. Ji apdovanoja mane vangia šypsena, pasitaiso mėtų žalumo pašminą ir atidaro Gucci kelioninį krepšelį. Išsitraukia iš jo aromaterapinio levandų aliejaus buteliuką, pavilgo juo tas vietas, kur pro odą muša pulsas, papurškia veidą gaiviu vandeniu ir mąsliai atsigeria Evian mineralinio iš didelio butelio. Tada nuleidžia blizgančią, utėlių nepaliestą galvą ant blausiai pilkos kašmyro pagalvėlės. Norėčiau ištiesti ranką, pastuksenti jai į alkūnę ir paklausti, ar negalėčiau įsigyti jos gyvenimo.

Įsitikinusi, kad deivė tikrai miega, vogčiomis atidarau savo rankinę. Joje randu:

du kalpolio pakelius nenumatytam atvejui,

neplautą baltą vaistų šaukštelį, išterliotą džemu,

atsargines kelnaites Emilei (baseinas),

tankias šukas nuo utėlių, kurias nusipirkau Niujorke,

vienintelį apšiurusį tamponą,

klaikų purpuro spalvos pokemoną, likusį nuo praėjusios savaitės nenumatyto apsilankymo McDonald’s,

oranžinį flomasterį be dangtelio,

knygutę apie šuniuką Persį,

pluoštą popierinių servetėlių, išterliotų oranžiniu flomasteriu,

pakelį pyragaičių skonio saldainių (jie pasibjaurėtini, bet liko tik trys),

miniatiūrinį Coco Chane l tualetinio vandens buteliuką (purškiklis sulūžęs),

knygelę „Mažoji devyndarbė“, kurią man kelionei įbruko Emilė.

Tarp piniginės ir sudžiūvusių Pampers servetėlių pluošto randu Džeko Eibelhamerio kortelę su jo namų telefono numeriu ir kitoje pusėje pakeverzotais žodžiais: „Bet kuriuo metu!“

Pamačiusi jo rašyseną pasijuntu taip, tarsi mano pilvo apačią suspaustų žnyplės. Pojūtis tas pats, kaip išgyvenant seniai Pamirštas paauglystės meiles, kai seksas dar atrodė mįslingas ir jaudinantis. Vakarieniaudami Niujorke, mudu su Džeku kalbėjomės apie viską — muziką, kino filmus, Tomą Hanksą (ar jis naujas Džimis Stiuartas?), Emilės Dikinson poeziją, Keitės Blanšet suvaidintą Elžbietą I, „Apoloną 13“, marmeladinius saldainius, Artą Teitamą, lyginome Romą su Venecija, aptarėme paslaptingą Alano Grinspano žavesį, net akcijas, kurias aš jam pirksiu. Kalbėjom apie viską, išskyrus vaikus. Kodėl nė žodeliu neužsiminei apie vaikus, Keite?

14.07: Grįžusi iš Hitrou, užlekiu į kontorą pasirodyti. Sukuriu karštligiškos veiklos įspūdį, apkraunu stalą knygomis ir finansų žurnalais, tada paskambinu į savo darbo telefoną iš savo mobiliojo ir gerokai palaukiu. Pakėlusi ragelį žvaliai, ūkiškai pasikalbu su savimi apie stebuklingas ką tik pasirodžiusias akcijas, tada dedu ragelį. Pareiškiu Gajui, kad teks išlėkti skubiai ištirti kai ko gyvybiškai svarbaus. Pasičiumpu taksi, liepiu vairuotojui važiuoti iki Haiberi Komerio ir palaukti prie kepyklos; pati iššoku pasiimti teletabių torto. Jis neblogas, tik Po gal truputį paniuręs, o La-La veikiau garstyčių spalvos negu geltona. Po dešimt minučių įvažiuojame į mūsų gatvę, ir aš pamatau prie lauko durų pririštą mėlyną balioną. Man įėjus vidun, Benas iškrypuoja į prieškambarį, atpažinęs mane suklinka ir pradeda žliumbti. Puolu ant kelių, sučiumpu vaiką ir tvirtai suspaudžiu glėbyje.

Lygiai prieš metus jam buvo vos kelios minutės, gulėjo nuogutėlis, tik gimęs. Šiandien jis aprengtas Paulos — „Arsenalo“ dryžiai ir Adamso pavardė ant nugaros. Neišsiduodu, kaip mane tai erzina. Bet kai Paula išeina į virtuvę, ramiai įteikiu Benui pakelį becukrio juodųjų serbentų gėrimo ir stebiu, kaip jis jį apverčia, o purpurinė srovė nuvarva kaklu iki pat bambos.

— Ojetau, — garsiai sakau, — apipylei sultimis tokią gražią futbolininko uniformą! Turbūt teks lipti į viršų ir persirengti.

Pavyko!

16.00: Į Beno gimtadienio šventę prigužėjo Paulos draugių auklių su globotiniais; daugelio aš nepažįstu. Tai sūnaus gyvenimo, kurį jis leidžia be manęs, dalis. Kai nepažįstamos merginos kreipiasi į Beną vardu, o šis nušvinta iš džiaugsmo, mano širdyje suspurda — kas? Jei nežinočiau, sakyčiau, kad atgaila.

Svetainėje saujelė nedirbančių mamų gyvai šnekučiuojasi apie vietos lopšelį. Jos, atrodo, nepastebi savo vaikų, kuriuos valdo iš tolo, pavydėtinai tiksliais judesiais, kaip įgudę aitvarų leidėjai; prastesnės motinos, tokios kaip aš, perdėtai kvakši aplinkui savo rėkalojančias atžalas.

Abiejų rūšių motinos yra sudariusios nejaukias paliaubas, nors mums kartais nelengva susišnekėti. Įtariu, kad nedirbančios mamos pavydi dirbančiosioms ir jų prisibijo, nes mano, kad dirbančiosioms pavyko išsisukti; dirbančios mamos baimingai ir pavydžiai žvelgia į nedirbančias, nes puikiai žino, kad neišsisuko. Jei nori išsilaikyti bet kurioje stovykloje, privalai save įtikinti, kad anoji stovykla blogesnė. Dirbanti motina sako: aš esu visapusiškesnė, geriau atsiskleidusi asmenybė, ir dėl to galiu būti geresnė motina savo vaikams. Kartais net pati tuo patiki. Namuose pasilikusi motina žino, kad dėl to jos vaikams geriau — tai labai ne pro šalį prisiminti tokiomis akimirkomis, kai vos pradėjęs vaikščioti bamblys apipila sultimis tavo paskutinius švarius marškinėlius.

Tačiau atėjusi į virtuvę atsiduriu pažįstamų moterų draugijoje, ir tarp šių pirmosios gimdyvių grupelės likučių pasijuntu kur kas jaukiau. Tik pagalvokite, mes jau pažįstamos daugiau kaip penkerius metus. Džudita, apkūni brunetė, sėdinti prie mikrobangės, anksčiau dirbo patentų skyriuje. Porai metų buvo grįžusi į darbą, bet vieną gražią dieną ant šeimai priklausančio Peugeot automobilio galinės sėdynės rado šuns plaukų. Blogiausia, kad jie šuns neturėjo. Ji sau pasakė, kad tai nieko nereiškia, tačiau nerimas graužė, ir vieną dieną ji pabėgo iš darbo. Pasistatė automobilį prie savo namų ir pasekė auklei iš paskos, kol ši atvedė į butą netoli Holovėjaus kelio. Už neužrakintų durų Džudita rado Džošą, užremtą kampe pastatytomis židinio grotelėmis ir prižiūrimą aviganio šuns; auklė Tara tuo metu kitame kambaryje smaginosi su draugu, ant kurio besikilnojančių sėdmenų buvo ištatuiruota Metallica.

Mes visos kaip viena kalbėjome Džuditai, kad jai tiesiog siaubingai nepasisekė. Šaukštas deguto puikioje auklių medaus statinėje.

— Bet Keite, jei jis ką nors matė? — sriūbavo ji telefonu.

— Džošas nieko nematė, Džude, jam dar nėra trejų metų. Iki penkerių jie išvis nieko neprisimena.

Bet Džudita daugiau neberizikavo. Žinojome, kad ją kankino mintis apie aviganio nasrus, buvusius taip arti kūdikio veidelio, nes anais laikais, pirmosiomis motinystės dienomis, visos kasdien grauždavomės, kai parėjusios namo pamatydavome naują kūdikio gumbą ar įdrėskimą. Tokių dalykų neišvengsi; tačiau skaudžiausia buvo tai, kad jie nutikdavo mums nematant. O ką jau kalbėti apie slaptą, niekada garsiai neištariamą įsitikinimą „aš būčiau suspėjusi padėti“. Atitraukusi vaiką nuo stalo kampo, jam dar nespėjus trinktelėti kakta, pakėlusi nuo asfalto, kol nenusibrozdino keliuko. Kaip ten oro pajėgose sako — išankstinio įspėjimo ir pavojaus perdavimo signalai? Gamta suteikia motinoms sugebėjimą iš anksto nuspėti pavojus, ir motina šventai įsitikinusi, kad jokia auklė, joks vyriškis negali su ja lygintis reakcijos greitumu ar numatymo galia.