Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Pažiūrėk, ką tu apie tai galvoji, — tėvas pasirausia po stalu ir iš maišelio ištraukia juodą aplanką, kuriame sudėti keli nučiupinėti popieriai su diagramomis. Ant vieno nupieštas kažkoks daiktas su snukiu ir dviem sparnais iš šonų. Skraidanti kiaulė? Apverčiu piešinį aukštyn kojom.

— Kas čia?

— Pirmos pasaulyje ekologiškos sauskelnės.

— Bet tu nieko neišmanai apie sauskelnes.

— Dabar jau išmanau.

Reikia pasakyti, kad mano tėvui tai ne pirmas toks žygis. Jis yra vienas iš didžiųjų nepripažintų pasaulio išradėjų: beveik viską yra išradęs pats. Kai mudvi su Džiule dar buvome mažos, jis kepdavo mėnulio uolienas — trupančius sakų luitelius, kuriuos vėliau pardavinėjo Česterfildo turguje kaip suvenyrus iš „Apolono 11“ skrydžio. „Jūs tik pagalvokite, ponia, dabar rankoje laikote tą pačią uolieną, kurią dar visai neseniai lietė Nilas Armstrongas!“25 Tas mėnulio uolienas pirko kaip karštus pyragaičius, o vėliau, kai nuslūgo žmonių domėjimasis kosmoso užkariavimais, jos virto prašmatniais pemzos gabaliukais, tinkamais suragėjusiai Vorksopo damų odai šveisti.

Paskui jis sugalvojo specialias dureles kačių landai, kad katės netemptų namo nugalabytų gyvūnų: puiki mintis, bet durelių spyruoklė vis prismaugdavo kates. Kartais tėčio išradimai būdavo jau išrasti — pavyzdžiui, raištis akims, kurį jis sugalvojo parūpinti keleiviams, sugalvojusiems numigti lėktuve, nors pats nė karto nėra į jį kojos įkėlęs.

— Džo, — atsargiai tarė mama, — girdėjau, kad lėktuvuose keleiviams ir taip dalija panašius akinius, — bet tokie moteriški priekabiavimai jo nė kiek nepaveikė. Tėtis visad mąstė plačiai; užtat mama eidavo iš paskos su šepečiu ir semtuvėliu, rankiodama šiukšles. Tėvas turi vizitinių kortelių, kuriose vadina save „verslininku“.

Vartau jo verslo planus, kaip pradėti gaminti „Redžio ekologiškas sauskelnes“, o jis patenkintas sako:

— Žinai, jau daug kas susidomėjo. Derekas Maršalas iš Prekybos rūmų sakė, kad nieko panašaus nėra matęs. Bet man truputį pritrūko kapitalo, mieloji, o tai juk tavo sritis. Kaip ten jį vadina — pradžios kapitalu?

— Pradiniu kapitalu.

— Aha, tas.

Tėtis sako, kad šį kartą jam nereikia didelės sumos — tik truputėlio, pradžiai.

— Kiek?

— Kad galėčiau pradėti gamybą ir truputį įsivažiuoti.

— Kiek?

— Dešimt gabalų, dar vystymo kaštai, paskui pridėkime pakuotę. Sakysime, trylika su puse. Mieloji, aš neprašyčiau, bet šiuo metu turiu šiokių tokių sunkumų su grynaisiais.

Pati nejaučiu, kad mano veido išraiška pasikeitė, bet tikriausiai taip įvyko, nes jis pasimuisto kėdėje — jei tai būtų kitas žmogus, galėtum pasakyti, kad jam nesmagu. Jau pradedu galvoti, kad gal jis pagaliau suprato, kaip man bloga nuo tokių pokalbių. Jis ištiesia ranką virš stalo ir padeda delną ant manojo.

— Nesijaudink, mieloji, — sako. — Jei tau dabar striuka, tiks ir čekis.

Palieku tėvą Murgeito stotyje. Iš čia jis gali be persėdimo nuvažiuoti į Kings Krosą, o ten sėsti į traukinį ir vykti namo. Duodu jam pinigų bilietui — nežmoniškai daug, šiais laikais pigiau nuskristi į Bostoną, negu traukiniu nuvažiuoti į Donkasterį, — ir dar pridedu truputį, kad grįžęs galėtų pasiimti taksi. Tėtis miglotai numykia, paklaustas, kur jis dabar gyvena — tai yra, su kuo gyvena, — bet pažada tuojau pat ten važiuoti. Stoviu stotyje, užsiglaudusi už būdelės, kurioje galima iškart pasidaryti nuotrauką. Kai po kelių minučių žvilgteliu, pamatau, kad jis užkalbino jauną gatvės muzikantą. Atsainiai, didžiadvasiškai įmeta į vaikino pastatytą gitaros dėklą vieną iš mano ką tik duotų dešimtinių, nusimeta paltą, švelniai juo užkloja miegantį muzikanto šunį, ir netrukus... o Viešpatie, netrukus jis dainuos.

Ak, vandenys platūs — įveikt negaliu,

Neperskrisiu paukščio sparnu.

O, duokit man valtį, kur tilptume du,

Irkluosim su meile abu.

Tai jo mėgstamiausia baladė, įprastas Redžio numeris, kaip ir „Ten prie Salio sodų“. Pro šalį skubantys verslininkai stabteli ir atsisuka, nustebinti puikaus tenoro ir slopinamo sielvarto gaidos, kurią tėtis labai moka perteikti. Moteris kupranugario vilnos paltu pasilenkusi įdeda kelias monetas į dėklą, ir tėvas prieš ją nukelia įsivaizduojamą skrybėlę.

Mano ausyse aidi motinos balsas, piktas diskantas, perrėkiantis liūdną melodiją.

— Jis tave vysto kaip šiltą vilną.

— Ne, nevysto.

— Ir dar kaip vysto. Visad taip buvo. Po šimts, jei jis toks nuostabus, tas tavo tėvas, tai eik pas jį. Nagi, eik.

— Mama, aš nenoriu pas jį.

— Tu visą laiką jį labiau mylėjai. Tėvelio dukrytė.

Vėl neriu į gatvės triukšmą, nusiperku Standard, kad turėčiau ką nors rankose, ir leidžiuosi bėgti į kontorą.

Vaiko meilė tėvams praktiškai nesunaikinama, tačiau ją gali suėsti metų metus besikaupiančios nusivylimo rūdys. Pirmas jausmas, kurį atsimenu susijusį su tėvu, buvo pasididžiavimas: sparnuotas, plaučius draskantis dėkingumas, kad jis yra mano. Gražesnis už visų kitų vaikų tėčius, toks protingas, kad galėjo mintinai ką nori suskaičiuoti, be mažiausios klaidos prisimindavo visus futbolo rungtynių rezultatus, kuriuos šeštadienį popiet pranešdavo per televizorių. Šeštadienio rytą mudviem su Džiule būdavo leidžiama eiti su juo į lažybų punktą, kur mes laikydavomės įsikibusios į mūsų didvyrio kojas. Prisimenu, kokia jausdavausi maža tame kelnėtų kojų miške, prisimenu sulytų fetro skrybėlių kvapą. Po daugelio metų, jau mokydamasi universitete, žiūrėdavau į viduriniosios klasės draugų tėvus, nešiojančius į svetaines arbatos dėželes, arbatinukus ir ant stovo sukabintų puodelių rinkinius, ir ilgesingai svajodavau apie jų nuobodų apkabinimą.

Vieną žiemą, turbūt kokiais 1975 ar 1976 metais, tėtis nusivežė mus ant kalno pasivažinėti rogutėmis. Kitos šeimos turėjo pirktines rogutes, su medinėmis sėdynėmis, kurios važiavo didingai, tarsi būtų pakinkytos arkliais. Mūsų rogių sėdynė buvo prie pat žemės: tėtis ją sukalė iš perskeltų malkų, o apačioje pritvirtino metalines pavažas, nuluptas nuo seno automobilio durų.

— Nagi, pabandykit! — tarė jis, trindamasis rankas.

Jau pirmą kartą važiuojant, Džiulė nuvirto nuo rogių, ir jos nusileido vienos. Tėtis jai liepė nebūti mažai. Dabar atėjo mano eilė, ir aš labai stengiausi įrodyti, kad mūsų rogės, kurias padirbo mūsų tėtis, nė kiek ne blogesnės už kitas. Tačiau besileidžiant nuo kalvos, rogės užkliuvo už kupsto, staiga pasisuko į dešinę ir nulėkė link stataus skardžio, atitverto žema spygliuotos vielos tvora. Pavažos buvo tokios slidžios, kad rogių negalėjai sustabdyti; jos atsitrenkė į tvorą, pavažos iki pusės pakibo virš skardžio, o aš atvirtau ant nugaros ir gulėjau per dvi pėdas nuo krašto, įsipainiojusi į spygliuotą vielą.

Kai tėtis pribėgo, jis alsavo taip sunkiai, kad pamaniau, jog tuoj mirs; bet jis priklaupė ant rogių krašto, kad šios nejudėtų, ir ištraukiojo iš mano striukės, rankų bei plaukų tvoros spyglius. Atkabinęs paskutinį spyglį, ištraukė mane iš rogių, ir jos nulėkė nuo skardžio. Po kelių sekundžių išgirdome, kaip atsimušė į kelią apačioje. Maniau, kad taip gerai prisimenu tą dieną todėl, kad jis man išgelbėjo gyvybę; dabar manau, kad per visą mūsų — tėvo ir dukters — gyvenimą tai buvo vienintelis kartas, kai jis mane nuo ko nors apsaugojo.

Bet tėtis buvo mano pirmoji meilė, ir aš visada palaikiau jo pusę, net kai aplink rudas motinos akis atsirasdavo milžiniški juodi ratilai, ji pradėdavo vilkėti nailoninius naktinius, rėkte rėkiančius „nesiartink!“, ir ne vietoje juoktis. Kartą maisto prekių parduotuvėje vienas vyriškis nuvertė į piramidę sustatytas sutirštinto pieno skardinėles, mėlynai ir baltai išmarginti cilindrai pasklido po grindis, o mama ėmė juoktis ir tol nesiliovė, kol pardavėja Linda iš tarnybinių patalpų atnešė jai stiklinę vandens. Bet dukterys nenori matyti ženklų, kuriais reiškiasi motinų nepasitenkinimas; šie ženklai galėtų parodyti, kad tėtis nėra tobulas.