Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Įeina Kendė, mosuodama Touche Eclat maskuojančiu kremu, ir pradeda tepti jį man ant kaklo.

— Oho, ar čia Lėtapėdžio Ričardo darbas? Mieloji, tai tiesiog nuostabu.

— Ne, tai padarė kūdikis, kuriam kalasi dantys. Mano brangus vyras viską pramiegojo. Vos pati jam neįkandau, kad pažadinčiau.

Grįžtu į Tasko kabinetą, kur mano bendradarbiai daro tai, ką labiausiai mėgsta: sėdi susirinkime. Jei šis susirinkimas iš tikrųjų pasiseks, jei pavyks jį kuo ilgiau užtempti, tai rytoj bus galima pasidžiaugti ir sušaukti dar vieną. Pačiu geriausiu atveju nelabai pavykusį pirmą susirinkimą bus galima aptarti ir išnagrinėti trečiame, ketvirtame bei penktame susirinkime. Tik pradėjusi dirbti Sityje, dar būdama stažuotoja, maniau, kad susirinkimai šaukiami, kai reikia ką nors spręsti; tik po kelių savaičių susivokiau, kad tai santykių Kvadratinėje Mylioje21 aiškinimosi arena, atitinkanti gorilų grupės gyvenimo seansus, rodomus per gamtos laidas. Kartais, užsižiūrėjusi į vyrus, siekiančius užimti kuo geresnes pozicijas, beveik girdžiu sodrų, intymų Deivido Atenborou22 komentarą, kaip jie mušasi į krūtinę arba utinėjasi kailį.

„Esame pačioje miesto džiunglių glūdumoje ir matome, kaip Čarlis Beinsas, jaunas orangutangas iš JAV skyriaus, artinasi prie kovų užgrūdinto gaujos vado, Rodo Tasko. Atkreipkite dėmesį į Čarlio laikyseną — jis aiškiai rodo esąs menkesnis, tačiau visomis jėgomis siekia pelnyti vyresniojo patino palankumą...“

Daugelis mano pažįstamų čia dirbančių moterų labai nemėgsta tokių manevrų. Dėl savaime suprantamų priežasčių mes negalime drauge su visais švytruoti pimpalais bendrame tualete; o po darbo temptis į vyno barą kokį nors pleiskanotą plepį ir ten stengtis jam įsiteikti — labai nuobodu. Atvirai pasakius, iš kur paimti energijos? Mes geros, stropios mergaitės, kokios buvome mokykloje, ir iki šiol manome, kad jei labai stengsimės ir laiku atliksime darbus, tai:

a) gausime pelnytą atlygį,

b) galėsime septintą valandą jau būti namie.

Tai štai, atlygio negauname. Ir septintą valandą namo negrįžtame.

Švarko kišenėje suvirpa mobilusis telefonas, pranešdamas, kad gauta nauja žinutė. Paspaudžiu „Skaityti“. Žinutė nuo Kendės.

Kl.: Kiek vyru reikia įsukti vienai lemputei?

Ats.: Vieno. Jis paima lemputę ir laukia kol pasaulis apsisuks aplink ji.

Prunkšteliu, ir į mane susminga pikti visų sėdinčiųjų prie stalo žvilgsniai, išskyrus Kendės; ji apsimeta įnirtingai užsirašinėjanti Čarlio Beinso pasiūlymus, kuriuos jis vadina „organizacinių aspektų tobulinimu“.

Mėnesio ataskaitos aptarimas tęsiasi be galo. Vėl leidžiuosi įveikiama mieguistumo, tik staiga pastebiu, kad Rodo kompiuterio ekrane tebėra kalėdinis paveiksliukas. Jame vaizduojamas sniego senis, kurį palengva užpusto pūga. Galvoju, kaip būtų puiku pailsėti, užpustytai sniego, kaip saldžiai nugrimzčiau į šaltą, jaukią jo niekybę. Prisimenu kapitoną Outsą ir jo tragišką ekspediciją į Pietų ašigalį.

— Einu laukan, gal truputį užtruksiu.

— Tu ką tik grįžai, Keite, — subara Rodas, atkišęs į mane savo Mont Blanc parkerį tarsi smiginio strėlę.

Suvokiu, kad prasitariau balsu kaip beprotė, kuri valkiojasi gatvėmis apsitaisiusi šiukšlių maišais ir nesiliaudama pasakoja apie savo paranojiško vidinio pasaulio įvykius.

— Atsiprašau, Rodai, tai kapitonas Outsas. Pacitavau jo žodžius.

Į mane vienu ypu susminga visų kambaryje susirinkusių valdytojų akys. Tolimajame stalo gale, taip arti Rodo, kad nė uodas snapo neįkištų, sėdinčio mano asistento Gajaus aristokratiškos šnervės išsiplečia, jam pajutus mano pažeminimo galimybę.

— Atsimeni kapitoną Outsą, — sufleruoju viršininkui, — tą, kuris Skoto ekspedicijoje į Pietų ašigalį savo noru išėjo iš palapinės į tikrą mirtį?

— Tipiškas britpalaikis, — sušnirpščia Rodas. — Beprasmis pasiaukojimas. Kaip ten jūs sakote, Keite — garbingas elgesys?

Visi į mane žiūri, laukdami, kaip išsisuksiu. Nagi! Keitė šaukia smegenis, Keitė šaukia smegenis — ar girdite, priimu?

— Tiesą pasakius, Rodai, Pietų ašigalio ekspedicija siūlo ne tokį jau blogą vadybos modelį. Kaip manai, gal pritaikykime jį mūsų blogiausiems fondams? Tiems, kurie bergždžiai čiulpia išteklius? Gal fondams, kurių rodikliai prasčiausi, verta pasiūlyti pasivaikščioti sniegynuose?

Išgirdus apie galimybę sutaupyti, Rodo akys drėgnai, kiauliškai sublizga.

— Chm. Neblogai, Keite, visai neblogai. Gajau, prižiūrėk.

Žvilgsniai nukrypsta kas kur. Per plauką išsisukau.

19.23: Paršliaužusi namo randu Paulą įsiskaudinusią. Auklės nuoskauda gali atsirasti iš niekur, kaip jūros rūkas, ir yra dvigubai už jį pavojingesnė. Matau, kad šį kartą reikalai prasti, nes Paula niekieno neliepta tvarko virtuvę. Labiausiai norėčiau pargriūti ant sofos su taure vyno rankoje ir pasižiūrėti, ar tebegyvas bent vienas muilo operos „Ist Endo gyventojai“ veikėjas, kurį gal prisiminčiau, nes serialo nežiūrėjau nuo birželio, per tą laiką Alberto aikštėje galėjo žlugti kelios dinastijos, o Filas Mičelas — susilaukti dar bent poros nesantuokinių vaikų su savo velionio brolio buvusiomis žmonomis. Tačiau tenka itin atsargiai aptarinėti praėjusią dieną. Išgiriu maistingus priešpiečius, įdėtus Emilei į dėželę, pažadu rytoj atsiimti etiketes su vardais, tvirtindama, kad tai man visai nesunku (kurgi ne); galiausiai pamėginu įžūliai padlaižiauti kultūros srityje — užsimenu apie muilo operų žvaigždę, kuri ką tik pagimdė kūdikį ir kuriai skirti septyni puslapiai Paulos naujame Hello! numeryje.

Du nėštumai palaužė mano trumpalaikę atmintį, užtat įdiegė keistą sugebėjimą akimirksniu atsiminti visų garsenybių vaikų vardus. Profesiniu požiūriu žinios apie tai, kuo vardu Dėmi Mur ir Briuso Viliso dukterys (Rumer, Skaut ir Talula) ar Pirso Brosnano sūnus (Dilanas, taip pavadinta ir pirmoji Katermos Zeta Džouns/Maiklo Duglaso atžala, ir Pamelos Anderson antroji), gal ir nėra labai naudingos, bet Paulos akyse jau kelis kartus smarkiai pakėlė mano autoritetą.

— Vardas „Dilanas“ dabar labai populiarus, — sako Paula.

— Taip, — pritariu, — bet atsimeni Vudžio Aleno ir Mijos Farou mergaitę? Ją pavadino Dilan, ir ji galiausiai panoro pasikeisti vardą.

Paula linkteli:

— Kito vaiko vardas irgi kažkoks kvailas, ar ne?

— Sačel!

— Taip, atsiminiau, — juokiasi Paula, ir aš juokiuosi kartu: beribis žvaigždžių sugebėjimas krėsti kvailystes yra vienas didžiųjų demokratijos malonumų. Matau, kad Paulos nuoskauda baigia praeiti, tik staiga pati kvailai paklausiu, ar jai pavyko rasti tortą su teletabiais.

— Negaliu juk visko prisiminti, — įsižeidusi atkerta ji ir oriai išeina, tarsi mostelėjusi nematomu juodu apsiaustu. Priekinės durys dar tebevirpa, kai aš atrandu jos įsižeidimo priežastį — laikraštį Evening Standard, gulintį atverstą ant darbastalio. Jame yra straipsnis apie tai, kaip nežmoniškai daug uždirba Londono auklės, kokiais priedais prie atlyginimo darbdaviai stengiasi jas privilioti — aukščiausios klasės automobilis, privatus sveikatos draudimas, abonementas sporto klube, galimybė naudotis reaktyviniais lėktuvais, savas žirgas.

Žirgas? Maniau, mes ir taip elgiamės dosniai — atidavėme Paulai mano automobilį, o aš važinėju autobusu. Kad ir kas nutiktų, nepasiduosiu šantažui ir nemokėsiu jai daugiau. Jau ir taip mokame absoliutų maksimumą.

20.17: Pranešu Ričardui, kad teks Paulai pakelti atlyginimą. Be to, gali tekti sumokėti už jojimo pamokas. Kyla siaubingas kivirčas, Ričardas man primena, kad sudėjus mokesčius ir socialinį draudimą Paula gauna daugiau pinigų už jį.