Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Dienos pradžia fantastiška. Tepinėlis. Tas pats, kas mylėtis su Geležiniu Medkirčiu. Nejau negalima to sumauto prietaiso pagaminti iš gumos, gal tada visokios vargšės, tokios kaip aš, sienomis lips, kad tik joms padarytų tepinėlį dukart per savaitę?

Pavėlavau šešiolika minučių: Gajus sėdėjo prie mano stalo ir visiems aiškino, jog jis „beveik neabejoja“, kad „Keitė turėtų ateiti“. Pasijutau tarsi meška, jau norėjau suriaumoti: „Kas sėdėjo mano kėdėje?“, bet nutylėjau. Nenorėjau suteikti malonumo tam šunsnukiui.

Ir dar turiu skristi į Niujorką „maloninti“ kliento. Nesu mačiusi to Džeko Eibelhamerio, bet jau iš anksto jo nekenčiu.

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Mieloji Dezdemona, saugokis Gėjaus Čeiso (Jago). Nesimėtyk nosinaitėm, brangute. Jis taip trokšta užimti tavo vietą, kad naktimis nemiega.

PS. Mylėjausi su Kaliause ir Bailiuoju Liūtu (šeštadienio vakaras, Nobu), bet Geležinio Medkirčio neteko išmėginti. Tiesa, pavardė Parankus Kūjis (Eibelhameris) atrodo daug žadanti.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Džiaugiuosi, kad po Kalėdų likai gyva. Dėl savęs nesu tikra. (Iš kur sužinočiau?) Užjaučiu dėl Felikso kelio ir Rubės ausies uždegimo. Gal kas nors galėtų sugalvoti naują žodį pavadinti atostogas su vaikais, kuriame nebūtų nė užuominos į:

a) atostogas,

b) poilsį,

c) malonumus.

Gal velniostogos?

K xxxxx

14.35: Man susiruošus eiti į Europos grupės susirinkimą, paskambina Paula. Sako, kad veikiausiai bus pasigavusi virusą, kuris per Kalėdas kamavo Emilę. Ar nieko, jei šiandien išeis anksčiau? Pagalvoju: Ne, apie tai negali būti nė kalbos, tu tik pirmą dieną atėjai į darbą po dviejų savaičių atostogų! Sakau: Taip, žinoma, vargšele, tavo balsas visai užkimęs.

Paskambinu Ričardui į darbą. Jis susirinkime: projektuoja kažkokį Taikos kupolą Britanijos branduolinio kuro atliekoms. Palieku skubų pranešimą, prašydama, kad pasistengtų kuo greičiau parsirasti namo ir perimti pozicijas.

20.12: Vos spėju parlėkti namo, kol Emilė dar nemiega. Prieškambaryje atsitrenkiu į Ričardą. Jis sako, kad dar nespėjo pratęsti parkuotės leidimo. Taip, abiejų plaukai išplauti. Bėgu viršun. Be galo noriu kaip nors atpirkti šio ryto rėkimą. Mano dukrytė, švelni ir šiltutėlė, vynioja aplink pirštuką mano plaukus.

— Kuris Tvynis tau labiau patinka, mama?

— Nežinau, brangute.

— Mailo pats didžiausias.

— A. Ką šiandien veikei darželyje, aukseli?

— Nieko.

— Ką tu, taip negali būti. Ką veikėte, Erne?

— Aš sugalvojau žodį, kurio pirma raidė v.

— Varlė?

— Ne.

— Virvutė?

— Ne.

— Na, nežinau, kas gi tai galėtų būti? Vadijas?

— Taiiiiip! Mamyte, tu iškart atspėjai!

— Aš labai stengiausi, meilute. Garbės žodis.

Nepamiršti

Parašyti ir padėkoti už sveikinimus ir dovanas. Nupuošti eglutę, sukapoti į gabalus ir suslėpti šiukšlių maišuose nuo šiukšlininkų, kurie atsisako išvežti eglutes („Mums nepriklauso, ponia“). Sumokėti už „Šokliukų“ pamokėles (94 svarai už trimestrą — pigiau būtų parengti vaiką tapti astronaute). Nupirkti Emilei naują šokių kostiumėlį (ne rausvą, o mėlyną). Susirasti osteopatą, kad patikrintų, kodėl „galva sunki“. Paskambinti mamai, atskambinti seseriai, kitaip ji galutinai įsitikins, kad esu pasipūtusi karvė ir nebeprisimenu savo šaknų. ŠVIESINTI PLAUKUS! Baigiasi paso galiojimo laikas — Dieve, maldauju, dar ne. Paklausti kokio nors „kieto“ pažįstamo, kas yra gangsta repas. Neturiu kietų pažįstamų. Susipažinti. Klozeto plūduras apačioje — Ričardas? Auklę šešt-treč. Sumokėti už laikraščių prenumeratą, perskaityti susikaupusius senus numerius, jei Paula toliau sirgs, paskambinti į pavaduojančių auklių agentūrą. Nueiti į stebuklingą naują kungfu filmą — „Sėdintis Tigras“? „Miegantis Drakonas“? Nukirpti Benui nagus. Prisiūti prie drabužių etiketes su vardais, nuvesti pas dantistą, paskambinti į „Junonos“ sporto akademiją ir paprašyti asmeninės trenerės, kuri rūpintųsi stiprinti pilvo raumenis, o ne atpalaiduoti sielą. Beno gimtadienis, tortas su teletabiais — kur gauti? Suspaaaaausti pilvo apačios raumenis! Grąžinti „Snieguolės“ vaizdajuostę! Laikas galvoti apie Emilės mokyklą — ORGANIZUOTI. Maloniau, kantriau elgtis su Emile, kad vaikas neišaugtų prielipą ir psichopatas. SUŽINOTI, KIEK KAINUOS NAUJAS LAIPTU KILIMAS. Paskambinti Džilei Kuper-Klark. Daugiau bendrauti: sekmadienį pasikviesti draugus pietų — Saimoną ir Kirstę? Alison ir Džoną? Pagalvoti apie atostogų planus. Ką, jau? Taip, jau. Sekmadienį gimtadienis baseine, švenčia Džeda -sužinoti, ar tai mergaitė, ar berniukas. Dažniau eiti šlapintis. Pasirengti susitikti su Džeku Eibelhameriu.

8 Kalasi dantys

Antradienis, 4.48: Iš Beno kambario pasigirsta klyksmas. Kaip siaubo filme. Šiąnakt jau trečią kartą, o gal ketvirtą? Vėl kalasi dantys. O mes jau sugirdėme daugiau kalpolio18, negu leidžia gydytojai. Tikriausiai apie mane netrukus parašys News of the World: „Pabaisa motina apsvaigino kūdikį narkotikais, kad gautų pasnausti“. „Pertrauktas miegas“ — labai tikslus pavadinimas: jis nepataisomai sutruko. Paršliauži į lovą ir stengiesi sudėlioti miego dėlionę, tačiau matai, kad pusės gabaliukų trūksta. Gal jis užmigs pats. O Dieve, kad tik užmigtų. Būtent šią valandą, kai tamsą sidabruoja pirmieji aušros šviesuliai, pradedi beviltiškai derėtis su Dievu. „O Dieve, jei padarysi, kad jis pagaliau užmigtų, aš...“

Ką aš? Būsiu geresnė mama, daugiau niekada nebesiskųsiu, iki paskutinio atodūsio branginsiu kiekvieną man tekusią miego akimirką.

Ne, jis pats neužmigs. Eksperimentiniai Benjamino klyktelėjimai, skirti patikrinti, ar namie kas nors yra, perauga į visu balsu atliekamą Pavaročio ariją. (Juk Nessun dorma tą ir reiškia: „Niekas nemiegos“.)19 Knygoje parašyta, kad reikia kūdikiui leisti išsirėkti, tačiau Benas knygos neskaitė. Jis nesupranta, kad parėkęs be pertraukos kokias keturiasdešimt minučių, kūdikis pagaliau nurims. Knygoje rašoma, kad Benas gali būti perdėtai prisirišęs prie tėvų: man atrodo, jis neseniai atrado, kad mamytė, kurios nėra šalia visą dieną, naktį ateina jo priglausti.

Protas jau ruošiasi keltis, bet kūnas velkasi iš paskos tarsi suniuręs paauglys. Greta ant nugaros guli Ričardas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, ir garsiai alsuoja. Miega kaip kūdikis. (Koks kvailys sugalvojo šį posakį?)

Lipu laiptais, tarsi vilkdama iš paskos kojų įtvarus. Pro laiptų aikštelės langą įžiūriu eilę namų kitame sodo gale, vaiduokliškai spoksančią tuščiomis langų akimis. Kažkas ankstyvas įjungia šviesą virtuvėje, ir patalpa nušvinta šafrano geltoniu tarsi įžiebtas degtukas. Pro langus gerai matyti viskas, ką turi viduje gyvenantys žmonės: mes gyvename į šiaurės rytus nuo Sičio, tad kaimynystėje įsikūrė daug įžvalgių finansininkų, tokių kaip aš, ir galutinai bankrutavo remontuodami drėgnus, apsilaupiusius Viktorijos laikų griuvėsius. Mūsų namų langai niekuo nepridengti — šeimininkams labiau patinka už didelius pinigus restauruotos langinės, — tačiau vargingesnį kaimynai vis dar džiaugiasi normaliomis užuolaidomis arba slepiasi už tinklinių šydų. Aštuntą dešimtmetį tokios šeimos, kaip maniškė, siekdamos šiuolaikiškumo, išmetė iš namų viską, kas priminė Viktorijos laikus — židinius, karnizus, vonias, kurių kojelės baigdavosi sugniaužtomis žvėrių letenomis, — o dabar mes, siekdami dar naujesnio šiuolaikiškumo, mokame baisius pinigus, kad visa tai grąžintume. (Ar tai atsitiktinumas, kad namų pertvarkymui ir įrengimui išleidžiame daug daugiau negu leido mūsų tėvai, o patys namuose būname vis mažiau, nes turime uždirbti pinigų prancūziškiems chromuotiems vonios maišytuvams ir gludinto ąžuolo grindims? Tarsi namai būtų virtę scena, parengta spektakliui, kuriame vieną gražią dieną tikimės suvaidinti pagrindinį vaidmenį.)