Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Otų?

Jis nudelbė akis ir apžiūrėjo batraiščius.

— Na, atvirai pasakius, ir man nelengva.

Gruodžio 27, 13.06: Traukinyje, važiuojančiame į Londoną, sprogo šildymo vamzdis ir tuščios kupė langai apšarmojo; atrodo, jog keliauju milžiniškame mėtiniame Fox ledinuke. Atsistoju į eilę restorane. Mano kolegos krikščionių pabėgėliai ištroškę alkoholio. Arba jie neturi šeimų, arba bėga nuo šeimų pertekliaus — abi būsenos jaudinančios, bet vienišos.

Nusiperku keturis miniatiūrinius buteliukus: viskio, du Bailey’s ir vieną Tia Maria likerio. Vos spėjusi atsisėsti girdžiu, kaip rankinėje sucirpia mobilusis. Pažvelgiu į numerį ir matau, kad skambina Rodas Taskas. Prieš atsiliepdama apdairiai atitraukiu telefoną toliau nuo ausies.

— Klausyk, ar gali paaiškinti, kaip mes nupirkom tas šūdinas akcijas, priklausančias sušiktai japoškių bendrovei, gaminančiai prakeiktus čiužinius, nuo kurių miršta kūdikiai? Jėzus Marija, Keite. Ar tu mane girdi?

Pranešu Rodui, kad mielai jį girdėčiau, bet, deja, ryšys tuoj nutrūks, nes traukinys kaip tik įvažiuoja į tunelį. Paspaudžiu mygtuką ir baigiu pokalbį. Maišydama antrą Bailey’s likerio buteliuką su viskiu suvokiu, kad gal dėl to aš ir gavau Selindžerio fondą: kas nors žinojo, kad Toki Rubber netrukus užvers kanopas, todėl užvertė viską man. Naivuolė, Keite, tu tikra naivuolė.

Po keleto sekundžių Rodas vėl skambina, norėdamas užsakyti telefoninę konferenciją sau ir man, konferenciją su baisiuoju Niujorko Eibelhameriu. Kartodama standartines paguodos frazes klientui, esančiam už pusketvirto tūkstančio mylių, stebiu, kaip mano žodžiai garų debesėliais kyla į orą. Pirštinėta ranka išrėžiu ant apšalusio lango vieną žodį: RICH.

— Tikiesi laimėti loterijoje, brangute? — Liverpulio akcentu klausia palydovas, atėjęs nurinkti tuščių indų ir rodydamas į mano išrašytą langą.

— Ką? A, aš turėjau galvoje ne turtus16, — atsakau. — Tai žmogus. Ričis — mano vyras.

Nepamiršti: Naujųjų metų pažadai

Suderinti šeimą ir darbą, kad gyvenimas taptų sveikesnis ir smagesnis. Keltis valanda anksčiau, kad turėčiau daugiau laiko. Daugiau būti su vaikais. Išmokti atsipalaiduoti būnant su vaikais. Negalvoti, kad Ričardas niekur nedings! Dažniau kviestis draugus — pavyzdžiui, sekmadienio pietų ir pan. Susirasti hobį, padedantį atsipalaiduoti??? Išmokti italų kalbą. Naudotis tuo, kad gyvenu Londone, teatrais, Teito moderniojo meno muziejumi ir t. t. Nebeatšaukinėti stresą mažinančių priemonių. Pradėti iš anksto kaupti dovanas, kaip dera normaliai, tvarkingai motinai. Pasistengti sulieknėti ir tilpti į 10 dydį. Asmeninis treneris? Paskambinti draugėms, gal jos dar mane prisimena. Ženšenis, riebi žuvis, kviečių negalima. Seksas? Nauja indaplovė. Helena Rubinstein „Rudens laužas“.

6 Motinystės teismas

Ąžuolo paneliais iškaltoje salėje tarsi bažnyčioje tvyro įtempta tyla. Kaltinamųjų suole stovi ketvirtą dešimtį įpusėjusi blondinė baltais medvilnės naktinukais, po kuriais aiškiai matyti raudona liemenėlė. Moteris atrodo išvargusi, tačiau nepasiduodanti. Žvelgdama į teisėjus ji aukštai iškelia galvą tarsi medžioklinis skalikas, užuodęs žvėries kvapą. Tiesa, kartais moteris pasikaso dešinį užausį, ir tada visai galima įtarti, jog ji vos tramdo ašaras.

— Katerina Redi, — griausmingu balsu prabyla teisėjas, — šią naktį jūs stojate prieš Motinystės teismą, nes jums pateikti kaltinimai, kad esate dirbanti motina ir, užuot buvusi namie su vaikais, be saiko perkate jiems įvairių daiktų. Ką atsakysite į kaltinimą?

— Aš nekalta, — atsako moteris.

Iš vietos pašoka kaltintojas.

— Ponia Šatok — atrodo, tokia jūsų tikroji pavardė, — gal malonėsite pasakyti teismui, kokias Kalėdų dovanas įteikėte savo vaikams Benui ir Emilei?

— Na, aš visko neprisimenu.

— Ji neprisimena, — nusišaipo kaltintojas. — Bet nesuklysime pasakę, kad visų dovanų vertė, kartu sudėjus, buvo beveik 400 svarų?

— Negaliu tiksliai atsakyti...

— Dovanos dviem mažiems vaikams, ponia Šatok. Ke-turi šim-tai svaa-aarų. Ar aš teisingai supratau, kad jūs iš pradžių paaiškinote savo dukteriai Emilei, jog Kalėdų Senelis jai atneš arba Barbės dviratuką, arba Brambly Hedge lėlių namą, arba žiurkėną, gyvenantį specialiame narvelyje su ištraukiama girdyklėle, o paskui pasidavėte ir padovanojote jai visus tris minėtus objektus ir dar lėliuką, kuris patraukė jos dėmesį, kai buvote trumpam sustoję degalinėje prie Niuarko?

— Taip, bet aš iš pradžių nupirkau lėlių namą, o tada ji parašė laišką Kalėdų Seneliui, kad nori žiurkėno...

— Ar tiesa, kad jūsų anytai, poniai Barbarai Šatok, paklausus, kaip Emilei patinka brokoliai, jūs atsakėte, jog ji juos dievina, nors tuo metu nebuvote tuo tikra?

— Taip, bet aš juk negalėjau vyro motinai atsakyti, kad nežinau, mėgsta mano vaikas brokolius ar ne.

— Kodėl?

— Motinos paprastai žino tokius dalykus.

— Garsiau! — pareikalauja teisėjas.

— Sakiau, kad motinos paprastai tokius dalykus žino.

— O jūs nežinote?

Moteris pajunta, kad jai gniaužia gerklę; pamėginusi nuryti seilę, pasijunta tarsi graužtų kartoną. Matyt, taip pasijustum, pagalvoja ji, jei tektų nuryti savo žodžius. Ji vėl prabyla, dabar jau labai tyliai.

— Kartais aš nežinau, ką mėgsta mano vaikai, — prisipažįsta ji. — Noriu pasakyti, kad jų pomėgiai taip dažnai keičiasi, kas dieną, kartais net kas valandą, Benas anksčiau negalėjo pakęsti žuvies, o dabar staiga... Suprantate, aš ne visada galiu stebėti permainas. Bet jei tai pasakyčiau Barbarai, ji nuspręstų, kad esu bloga mama.

Kaltintojas atsigręžia į teisėją, o jo ištįsusiame blyškiame veide žaidžia patenkinta šypsenėlė:

— Prašyčiau teismą atkreipti dėmesį, jog kaltinamoji linkusi pameluoti, kad tik netektų atsidurti nesmagioje padėtyje.

Moteris įnirtingai papurto galvą. Ji kreipiasi į teisėją.

— Ne, ne, ne. Taip nesąžininga. Kalbu ne apie nesmagią padėtį, jūsų kilnybe. Negaliu apsakyti, kas tai. Panašiau į gėdą — baisią, gyvulišką gėdą, tarsi nesugebėčiau atpažinti savo pačios veido arba rankų. Suprantate, aš puikiai žinau, kad Ričardas — na, mano vyras, — taigi, kad Ričardas tikrai nežino, mėgsta Emilė brokolius ar ne, bet kai jis nežino, visiems tai atrodo normalu. O kai nežino motina, tai prieštarauja prigimčiai.

— Visiškai teisingai, — sutinka teisėjas, užsirašo žodžius „prieštarauja prigimčiai“ bei „motina“ ir juos pasibraukia.

— Suprantama, — skubiai priduria moteris, baimindamasi, kad bus pasakiusi per daug, — suprantama, aš nenoriu lepinti vaikų.

Matome, kaip ji staiga nutyla. Panašu, kad mąsto. Suprantama, ji nori lepinti savo vaikus. Nori be galo be krašto. Jai labai svarbu tikėti, kad bent šiuo požiūriu jos vaikams geriau, kai mamos nėra greta. Ji nori, kad Emilė ir Benas turėtų viską, ko neturėjo ji pati. Bet juk nepasakysi tokio dalyko teismo nariams. Ką jie supras apie tą pirmą dieną pradinėje mokykloje, kai teko eiti apsivilkus ne tos spalvos megztuką, nes mama tau jį nupirko labdaros parduotuvėje, o visi kiti vaikai vilkėjo naujus tamsiai pilkus Wyatt & Moore megztukus. Ji puikiai žino, kad jie neturi nė mažiausio supratimo, ką reiškia nieko neturėti.

Moteris atsikrenkščia ir stengiasi kalbėti ramiu, bejausmiu balsu, kuris — ji tai žino iš patirties — vyrams kelia pagarbą: